Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Žinau, — atsakiau, ir atmintyje iškilo mergina, kurią mačiau Tarbeane nuogą šokančią ant sniego.

— Kaip manai, ką tas gyvis darys, kai nebeliks medžių?

Gerą akimirką pagalvojau.

— Eis ieškoti. Ir bus apimtas tokios nevilties, kad nebepaisys nieko. Be to, jis žino, kad paskutinė vieta, kur jam pavyko rasti šių medžių, buvo mažas žmonėmis kvepiantis namelis... Mes turime jį nužudyti.

— Nužudyti? — Dena nusijuokė, paskui priglaudė delnus prie lūpų. — Ir kuo gi? Mano gražiu balsu ir tavo pasipūtėliška vyriška narsybe? — Nors ji abi rankas laikė prispaudusi prie burnos, vis tiek negalėjo suvaldyti kikenimo priepuolio. — Dieve, atleisk, Kvoutai. Ar ilgai aš tokia būsiu?

— Nežinau. Ofalumas sukelia euforiją...

— Kaip pirštu į akį. — Dena išsišiepė ir man mirktelėjo.

— ...paskui prasideda manija, o jei dozė užtektinai didelė — ir kliedėjimas. Galiausiai išsekimas.

— Gal tuomet nors kartą pavyks išmiegoti visą naktį, — tarė ji. — Šiaip ar taip, tu negali rimtai ketinti nudėti tą padarą. Kaip tu tai padarysi? Smailu pagaliu?

— Negaliu leisti jam siautėti. Trebonas nuo čia vos už penkių mylių. O maži ūkiai dar arčiau. Pagalvok, kiek žalos jis pridarytų.

— Bet kaip? — pakartojo ji. — Kaip tu nužudysi tokį padarą?

Atsisukau į mažąją pašiūrę.

— Tikėkimės, mums nusišypsos laimė ir paaiškės, jog tam vaikinui pakako sveiko proto nusipirkti atsarginį arbaletą...

Ėmiau raustis pašiūrėje, mėtydamas daiktus pro duris. Maišymo mentės, kibirai, grandikliai, kastuvai, vėl kibirai, statinė...

Pastaroji buvo maža, panaši į tas, kuriose laikomas alus. Išnešiau ją laukan ir pakėliau dangtį. Viduj radau klijuotės maišą su didžiuliu tąsiu denerio dervos gabalu, mažų mažiausiai keturis kartus didesniu už tą, kurį su Dena buvome prigrandę iš kaistuvų.

Ištraukiau maišą ir padėjau jį atlapą ant žemės, kad ir Dena pamatytų, kas ten. Ji pažiūrėjo, aiktelėjo ir džiaugsmingai sustriksėjo.

— Dabar aš galėsiu nusipirkti ponį! — sušuko ji juokdamasi.

— Nežinau, kaip dėl ponio, — tariau mintyse skaičiuodamas, — bet, manau, prieš pasidalydami pinigus nupirksim tau gerą pusarfę. O ne kokią verksmingą lyrą.

— Taip! — Dena kaip paklaikusi puolė prie manęs ir džiaugsmingai apkabino. — O tau mes... — Ji smalsiai pažvelgė į mane; jos suodinas veidas buvo vos per kelis colius nuo manojo. — Ko tu norėtum?

Atsakyti nespėjau — suriaumojo drakusas. SEPTYNIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Nuodai

Drakuso maurojimas nuaidėjo lyg trimito gausmas, — jei tik galite įsivaizduoti namo dydžio, iš akmens ir lydyto švino padarytą trimitą. Šį kartą pajutau jį ne krūtine, o kojomis, mat nuo jo sudrebėjo žemė.

Nuo šio garso mes taip šoktelėjome, kad Dena viršugalviu trenkėsi man į nosį, o aš apakintas skausmo susverdėjau. Tačiau ji nieko nepastebėjo, nes susipynus kojoms suklupo ir juokdamasi išsitėškė ant žemės.

Kai mano padedama Dena atsistojo, tolumoje pasigirdo traškėjimas, ir mes atsargiai nusėlinome į stebyklą.

Drakusas... šokinėjo ir straksėjo kaip girtas šuo. Jis vartė medžius tarsi laukuose dūkstantis berniukas kukurūzų stiebus.

Užgniaužęs kvapą stebėjau, kaip drakusas prieina prie šimtamečio didžiulio kaip pilkakmenis ąžuolo. Driežas atsistojo piestu ir atrėmė priekines kojas į vieną iš apatinių šakų, tarsi ruoštųsi lipti. Šaka, stora kaip pats medis, sutrupėjo į šipulius.

Padaras vėl atsistojo piestu ir užgulė ąžuolą. Neabejojau, kad drakusas tuoj pasismeigs ant nulaužtos šakos, bet dantytas kietas stavarys tik kiek įduobė jam krūtinę ir sutrupėjo. Driežas trenkėsi į kamieną ir, nors šis nelūžo, pasigirdo garsus kaip griaustinis trenksmas.

Drakusas apsisuko, šoktelėjo, griuvo ant žemės ir ėmė vartytis ant dantytų akmenų. Paskui jis atsistojo, išspjovė didžiulį ugnies pliūpsnį ir vėl puolė aplūžusį ąžuolą, smogdamas jam galinga, į buką pleištą panašia galva. Šį kartą medis griuvo, o kai jo šaknys išvirto iš žemės, į viršų lyg po sprogimo ištryško žemės ir akmenų fontanas.

Mano galvoje sukosi tik viena mintis: beprasmiška tikėtis kaip nors sužeisti tokį padarą. Tai paprasčiausiai ne mano jėgoms.

— Mes jo niekaip nenudėsim, — tariau. — Tai tas pats, kas pulti perkūniją. Kaip mes jį galėtumėm bent sužeisti?

— Mes nuviliosime ją prie skardžio krašto ir ji nukris, — dalykiškai pasiūlė Dena.

— Ji? — paklausiau. — Kodėl manai, kad tai jį?

— O kodėl tu manai, kad tai jis? — atkirto Dena, paskui papurtė galvą, tarsi norėdama praskaidrinti mintis. — Tiek to. Mes žinome, kad jį traukia prie ugnies, tad ką nors uždegsime ir pakabinsime ant šakos. — Ji parodė žemyn, kur augo keli virš bedugnės palinkę medžiai. — Paskui, kai jis puls juos gesinti... — Dena abiem rankom pavaizdavo kritimą.

— Manai, taip jis susižalotų? — paklausau abejodamas.

— Na, — tarė Dena, — jei nuspriegsi nuo stalo skruzdę, ji nesusižeis, nors jai tai tas pats, kas nukristi nuo skardžio. Bet jei kuris iš mūsų nušoktų nuo stogo, tai susižalotų, nes mes sunkesni. Tad logiškai mąstant išeitų, kad kuo sunkesnis padaras, tuo su didesne jėga krenta. — Ji pažvelgė į drakusą. — O sunkesnį už šį vargu ar kur rasi.

Žinoma, ji buvo teisi. Ji kalbėjo apie kvadrato-kubo dėsnį, nors nežinojo, kad tai šitaip vadinama.

— Drakusas bent susižalos, — tęsė Dena. — O paskui — nežinau: galėtume ridenti ant jo akmenis ar panašiai. — Ji pažvelgė į mane. — Kas? Kuo nors nepatinka mano idėja?

— Kažkaip ne itin herojiška, — tariau paniekinamai. — Tikėjausi ko nors įspūdingesnio.

— Na, matai, bėda ta, kad savo šarvus ir kovos žirgą palikau namie, — atsakė ji. — Tave, regis, slegia, kad iš savo galingųjų Universitete pramiklintų smegenų taip nieko ir neišspaudei, o štai mano planas — puikus. — Dena parodė į uždarą tarpeklį mums už nugarų. — Uždegsime laužą viename iš tų metalinių kaistuvų. Jie platūs, negilūs ir gerai įkaista. Toj pašiūrėj buvo kokia nors virvė?

— Aš... — Pajutau įprastinį dilgsėjimą skrandyje. — Ne. Rodos, ne.

Dena paplekšnojo man per ranką.

— Nebūk toks. Kai šis padaras nueis, mes paieškosim tarp trobelės lūženų. Lažinuosi, rasim ten kokią virvę. — Ji pažvelgė į drakusą. — Jei atvirai, puikiai ją suprantu. Aš ir pati jaučiuosi, lyg lakstyčiau ratais ir šokinėčiau ant ko papuola.

— Tai manija, apie kurią kalbėjau, — pasakiau.

Po ketvirčio valandos drakusas išėjo iš slėnio, tuomet ir mudu išlindome iš savo slaptavietės. Aš nešiausi kelioninį krepšį, Dena — sunkų klijuotinį maišą su visa beveik bušelį sveriančia rasta derva.

— Duok savo lodenkmenį, — dėdama ant žemės maišą tarė Dena. — Tu surask virvę, o aš paieškosiu tau dovanos. — Padaviau jai, ko prašytas, ir ji nerūpestingai nuliuoksėjo, plevėsuodama juodais plaukais.

Stengdamasis kuo mažiau kvėpuoti, gretai apieškojau trobelės griuvėsius. Aptikau ten kirvį, indų duženų, kirmėlėtų miltų statinę, supelijusį šiaudinį čiužinį, virželio kamuoliuką, bet virvės niekur nesimatė.

Iš už medžių pasigirdo džiaugsmingas Denos šūktelėjimas, ir netrukus ji atbėgo ir įspraudė į rankas juodą žvyną. Jis buvo įšilęs saulėje, truputį didesnis nei mano dovanotasis Denai, be to, ovalus, ne ašaros formos.

— Širdingai dėkoju, mano ledi.

Ji žaviai tūptelėjo ir plačiai nusišypsojo.