Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Dena staiga nusijuokė.

— Aš pavadinau tavo veidą cukrine? — paklausė ji stebeilydama į mane. — Ar ir dabar kalbu nesąmones?

— Tai tik nežymus kliedėjimas, — patikinau ją. — Protarpiais taip bus, kol neužmigsi.

— Tikiuosi, tau taip pat linksma, kaip man, — tarė Dena, stipriau įsisupdama į antklodę. — Tai panašu į pūkinį sapną, tik ne taip šilta.

Užlipau kopėčiomis ant pilkakmenio, kur buvome užkėlę visą savo mantą. Paėmiau iš klijuotinio maišo saują dervos ir nusileidęs įmečiau į laužo pakraštį. Ji degė nenoromis, išskirdama aitrius dūmus, vėjas nešė juos tolyn į šiaurę ir vakarus, dabar neįžiūrimų uolų link. Tikėjausi, kad drakusas užuos dervą ir atbėgs čionai.

— Kai buvau visai maža, sirgau plaučių uždegimu, — balsu be jokios išraiškos tarė Dena. — Štai kodėl jie iki šiol tokie silpni. Siaubinga, kai kartais negali kvėpuoti.

Dena žvelgė prisimerkusi ir kalbėdama tarsi sau:

— Dvi minutes nekvėpavau ir buvau negyva. Kartais galvoju, ar tai nėra kokia klaida, ar aš neturėčiau būti mirusi. O jei tai ne klaida, dėl kažkokios priežasties privalau čia būti. Bet jei ta priežastis yra, aš nežinau, kokia ji.

Greičiausiai Dena net nesuvokė kalbanti, dar labiau tikėtina, kad svarbiausios jos smegenų dalys jau miegojo. Iš ryto viso to, kas vyksta, ji neprisimins. Kadangi nežinojau, ką atsakyti, tik linktelėjau.

— Pirmas dalykas, kurį man pasakei: „Tiesiog svarstau: kažin, ką tu čia veiki?“ Mano septyni žodžiai. Pati apie tai seniai galvoju...

Debesų paslėpta saulė pagaliau nusileido už vakarinių kalnų. Kai visą kraštovaizdį užklojo tamsa, nedidukės kalvos viršūnė atrodė kaip sala didžiuliame nakties vandenyne.

Dena snūduriavo: jos galva lėtai nusvirdavo ant krūtinės, paskui vėl pakildavo. Priėjau prie jos ir ištiesiau ranką.

— Eime, drakusas netrukus bus čia. Turime lipti ant akmenų.

Dena linktelėjo ir nenusiimdama antklodės atsistojo. Palydėjau ją iki kopėčių ir ji lėtai, nerangiai užkopė ant pilkakmenio.

Viršuje, kur nebešildė laužas ir užpūtė vėjas, buvo šalta. Išskleidžiau ant akmens vieną antklodę ir Dena, apsigaubusi kita, ant jos atsisėdo. Žvarba, regis, kiek prasklaidė jos mieguistumą, dabar ji drebėdama neramiai dairėsi.

— Prakeiktas viščiukas. Greičiau ateik ir suėsk savo vakarienę. Man šalta.

— Tikėjausi, kad tokiu metu jau gulėsi šiltoje lovoje Trebone, — prisipažinau. — Štai ir po viso puikiojo plano.

— Tu visada žinai, ką daryti, — suniurnėjo Dena. — Tu toks reikšmingas su tom savo žaliom akim, kurios štai žiūri į mane, lyg aš ką nors reikščiau. Ir gerai, kad tu užsiėmęs svarbesniais reikalais. Gana ir to, kad turiu tave bent retkarčiais. Žinau, man pasisekė ir dėl šito.

Stebėdamas kalvos šlaitus ir ieškodamas drakuso pasirodymo ženklų, pritariamai linktelėjau. Valandėlę tiesiog sėdėjome žiūrėdami į tamsą. Dena ėmė knapsėti, paskui vėl pakėlė galvą ir stengėsi užgniaužti stipraus drebulio priepuolį.

— Žinau, kad apie mane negalvoji... — Ji nutilo nebaigusi sakinio.

Geriausia kliedintiems žmonėms neprieštarauti, kitaip jie gali tapti agresyvūs.

— Aš visada apie tave galvoju, Dena, — tariau.

— Nesielk su manimi globėjiškai, — piktai atkirto ji, paskui jos tonas vėl sušvelnėjo. — Apie mane tu negalvoji taip, kaip aš apie tave. Na ir gerai. Bet, jei ir tau šalta, galėtum ateiti čia ir mane apkabinti. Truputėlį.

Man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Priėjau arčiau, atsisėdau už Denos ir apglėbiau ją rankomis.

— Puiku, — tarė ji atsipalaiduodama. — Jaučiuosi lyg visą gyvenimą būčiau šalusi.

Sėdėjome ir žvelgėme į šiaurę. Dena atsirėmė į mane, ir buvo nuostabu jausti ją savo rankose. Nenorėdamas jos trikdyti, stengiausi kvėpuoti kuo tyliau.

Dena sujudo ir sumurmėjo:

— Tu toks švelnus. Tu niekada nespaudi... — Ji vėl nutilo ir dar stipriau atsirėmė į mano krūtinę. Bet paskui vėl sukruto. — Žinai, galėtum ir kiek spustelti. Trupučiuką.

Sėdėjau tamsoje ir spaudžiau tarp rankų jos miegantį kūną. Ji buvo minkšta, švelni ir tokia neapsakomai brangi. Niekad nebuvau apkabinęs moters. Po kelių minučių suskaudo nugarą — jai teko atlaikyti mūsų abiejų svorį. Nutirpo koja. Denos plaukai kuteno nosį. Vis tiek nejudėjau — labai bijojau sugriauti šią nuostabiausią mano gyvenimo akimirką.

Dena miegodama sujudėjo, paskui ėmė verstis ant šono ir mėšlungiškai krūptelėjusi prabudo.

— Gulkis, — tarė ji jau aiškiu, suprantamu balsu ir apgraibom nusigaubė antklodę, kad ji mūsų nebeskirtų. — Eikš. Tau turbūt irgi šalta. Nesi šventikas, tad bėdos dėl to nesulauksi. Viskas bus gerai. Tiesiog kad būtų šilčiau.

Apkabinau Deną ir ji ant mūsų abiejų užtempė antklodę.

Gulėjome ant šono, susiglaudę kaip šaukšteliai stalčiuje. Mano ranka atsidūrė po jos galva, tarsi pagalvė. Dena susirietė į kamuoliuką ir taip lengvai prigludo prie mano kūno, tarsi kaip tik tam ir būtų sutverta.

Gulėdamas šalia jos suvokiau, kad pirmiau klydau: dabar buvo nuostabiausia akimirka mano gyvenime.

Dena per miegus sukrutėjo.

— Žinau, kad ne tai turėjai omeny, — tarė ji aiškiai.

— Apie ką tu? — paklausiau tyliai. Jos balsas buvo kitoks, nebe mieguistas ar pavargęs. Pamaniau, kad ji kalba pro miegus.

— Na, tuomet, kai sakei, kad parblokši mane ir per prievartą sukiši angliukus į gerklę. Tu juk niekad nepakeltum prieš mane rankos? — Ji pasuko mano pusėn galvą. — Net ir mano pačios labui?

Pajutau, kaip kūnu perbėga šiurpuliukai.

— Apie ką tu kalbi?

Stojo ilga tyla ir jau pamaniau, kad Dena užmigo, bet ji vėl prabilo:

— Aš tau ne viską papasakojau. Aš žinau, kad Uosis nežuvo ūkyje. Mes susitikome, kai ėjau į gaisravietę. Jis priėjo ir pasakė, kad visi žuvo. Ir kad žmonėms kils įtarimų, jei būsiu vienintelė išgyvenusi...

Pajutau, kaip manyje užverda pyktis. Žinojau, ką ji dabar pasakys, ir nenorėjau to girdėti, bet leidau Denai tęsti, nes supratau, kad jai reikia kam nors išsipasakoti.

— Jis nepadarė to netikėtai, — tarė ji. — Ponas Uosis pirma įsitikino, kad aš to noriu. Supratau — jei sau ką nors pasidarysiu, tai atrodys neįtikinama. Jis privertė mane prašyti, kad man smogtų. Na, iš tikrųjų. Ir jis buvo teisus. — Denai kalbant nesujudėjo nė vienas kūno raumenėlis. — Netgi man šitaip atrodant jie manė, kad esu kažkaip susijusi su tais įvykiais. Jei Uosis to nebūtų padaręs, dabar galbūt sėdėčiau kalėjime. Tie žmonės gal netgi būtų mane pakorę.

Pajutau, kaip iš įniršio diegia skrandį.

— Dena, — tariau, — žmogus, kuris tau tai padarė... Jis nevertas tavo laiko. Nė vienos tavo akimirkos. Ir svarbu ne tai, kad jis tik pusė kepaliuko. Jis kiaurai perpuvęs. Tu nusipelnai geresnio.

— Kas žino, ko aš nusipelnau? — atsakė ji. — Ponas Uosis nėra mano geriausias kepaliukas, jis — vienintelis. Arba jis, arba alkis.

— Tu turi ir kitų pasirinkimų, — tariau, bet paskui, prisiminęs savo pokalbį su Deoču, užsikirtau. — Tu turi... turi...

— Aš turiu tave, — užbaigė Dena pusiaumiga. Iš balso supratau, kad ji šiltai ir mieguistai, lyg lovoje apklostomas vaikas, šypsosi. — Ar būsi mano tamsiaakis Narsusis Princas, kuris apgins mane nuo kiaulių? Kuris dainuos man? Užkels mane į aukštų medžių viršūnes... — Nebaigusi sakinio ji nutilo.

— Būsiu, — atsakiau ir kai pasunkėjo jos galva ant mano rankos, supratau, kad pagaliau užmigo.

AŠTUONIASDEŠIMTAS SKYRIUS Prisilietimas prie geležies