Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Ilgas valandas praleidau galvodamas, koks turėtų būti šis mūsų susitikimas. Mintyse suvaidinau šią sceną tūkstančius kartų. Bijojau, kad Dena bus santūri, tyli arba įskaudinta, atstums mane už tai, kad palikau ją vieną vidury miškų. Nerimavau, kad ji gali apsiverkti, iškeikti mane arba tiesiog apsisukti ir nueiti.

Tuo tarpu Dena džiaugsmingai nusišypsojo.

— Kvoutai! — Ji paėmė mano ranką ir suspaudė ją tarp delnų. — Aš taip tavęs pasiilgau. Kur tu buvai?

Nuo palengvėjimo net pajutau silpnumą.

— Na, žinai... Tai šen, tai ten. — Nerūpestingai mostelėjau ranka.

— Anądien palikai mane ant seklumos, — tarė ji žiūrėdama pusiau pašaipiomis, pusiau rimtomis akimis. — Vis laukiau ir laukiau, bet potvynis taip ir neprasidėjo.

Jau ketinau jai viską paaiškinti, bet Dena mostelėjo į šalia jos stovintį, iki šiol mano nepastebėtą vyrą.

— Atleiskite už mano prastas manieras. Kvoutai, čia Lentarenas. Lentarenai, čia Kvoutas.

Vaikinas buvo aukštas, liesas ir raumeningas. Gerai apsirengęs ir kilęs iš geros šeimos. Jo dantys buvo tiesūs ir balti, o smakras toks, kad didžiuotųsi ir akmentašys. Jis atrodė kaip iš pasakų knygos nužengęs Narsusis Princas. Ir tiesiog dvokė pinigais.

Lentarenas man nevaržomai draugiškai nusišypsojo.

— Malonu susipažinti, Kvoutai, — tarė jis grakščiai linkteldamas.

Visai nevalingai taip pat jam nusilenkiau ir apdovanojau žaviausia šypsena.

— Jūsų paslaugoms, Lentarenai.

Paskui vėl atsisukau į Deną.

— Privalai su manim papietauti artimiausiomis dienomis, — tariau linksmai, klausiamai kilstelėdamas antakį: „Ar čia ir yra ponas Uosis?“ — Turiu tau paruošęs keletą įdomių istorijų.

— Žinoma! — Dena atsakydama nežymiai papurtė galvą: „Ne.“ — Tu dingai nepabaigęs ir ankstesniosios. Siaubingai nusiminiau, kad negirdėjau pabaigos. Tiesiog krausčiausi iš proto.

— O, ten nieko ypatinga — tas pats, ką girdėjai jau šimtus kartų, — atsakiau. — Narsusis Princas nužudė drakoną, bet prarado lobius ir merginą.

— Ak, kokia tragedija. — Dena nuleido akis. — Ne tokios pabaigos tikėjausi, bet, kita vertus, bijojau, kad viskas gali būti ir blogiau.

— Jei istorija čia ir baigtųsi, tikrai būtų tragedija, — sutikau. — Bet viskas priklauso nuo požiūrio. Štai aš norėčiau galvoti, kad mūsų laukia kvapą gniaužiantis šios istorijos tęsinys.

Gatve dardėjo karieta, ir traukdamasis jai iš kelio Lentarenas atsitiktinai palietė Deną. Ji nesąmoningai įsikibo jam į ranką.

— Paprastai aš nesidomiu istorijomis su tęsiniais, — tarė Dena, o jos išraiška tapo rimta ir neįskaitoma. Paskui ji gūžtelėjo pečiais ir kreivokai šyptelėjo. — Bet jau yra tekę nusižengti šiai taisyklei. Galbūt įtikinsi mane tai padaryti dar kartą.

Mostelėjau į man ant peties kabantį liutnios dėklą.

— Tebegroju pas Ankerį, beveik kiekvieną vakarą, gali užsukti...

— Užsuksiu. — Dena atsiduso ir pažvelgė į Lentareną. — Mes jau vėluojame, ar ne?

Jis prisimerkęs pažvelgė į saulę ir linktelėjo.

— Taip. Bet jei paskubėsim, dar juos prisivysime.

Dena vėl pasisuko į mane.

— Atleisk, vykstame pajodinėti.

— Net ir baisiausiam sapne neleisčiau sau jūsų užgaišinti, — tariau maloniai pasitraukdamas jiems iš kelio.

Su Lentarenu mandagiai vienas kitam linktelėjome.

Jiems praeinant pro šalį, Dena pažvelgė į mane ir tarė:

— Greitai tave susirasiu.

— Eik. — Linktelėjau ton pusėn, kur jie traukė. — Neleisk man tavęs užlaikyti.

Žiūrėjau, kaip jie nužingsniuoja grindiniu klotomis Imrės gatvėmis. Kartu.

Vilas su Simu manęs jau laukė. Aikštėje priešais „Eolianą“ jie buvo užėmę suoliuką, nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į fontaną, purškiantį vandenį ant nimfas ir jas persekiojančius satyrus vaizduojančių skulptūrų.

Padėjau dėklą prie suoliuko ir išsiblaškęs atvožiau dangtį, mat pamaniau, kad mano liutniai galbūt norisi pakaitinti stygas saulutėje. Jei nesate muzikantai, kažin, ar tai suprasite.

Kai prisėdau, Vilas padavė man obuolį. Aikštėje dūkstančio vėjo klestenami fontano purslai plazdėjo lyg plonytė užuolaida. Ant grindinio akmenų ratu šoko keli raudoni klevo lapai. Stebėjau, kaip jie liuokčioja ir sukasi, braižydami ore keistas, sudėtingas schemas.

— Spėju, pagaliau sutikai Deną? — po kurio laiko paklausė Vilemas.

Neatitraukdamas akių nuo lapų linktelėjau. Neturėjau ūpo pasakoti apie susitikimą.

— Taip pamaniau, nes tu itin tylus, — tarė jis.

— Nekaip sekėsi? — atsargiai paklausė Simas.

— Viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjausi, — atsakiau.

Bičiuliai supratingai palinksėjo ir vėl kurį laiką tylėjom.

— Nuolat galvoju apie tai, ką mums pasakojai, — prabilo Vilas. — Apie tai, ką sužinojai iš savo Denos. Jos istorijoje yra spraga.

Mudu su Simu smalsiai į jį sužiurome.

— Dena tau sakė, kad dingo jos globėjas, — tarė Vilemas. — Ir ji ėjo su tavim jo ieškoti. Bet paskui paaiškėjo, kad ji žino, jog tas ponas išsigelbėjo, nes jie... — Vilas padarė reikšmingą pauzę, — ...susitiko jai einant atgal į degantį ūkį. Kažkaip čia galai nesusiriša. Kam Denai ieškoti savo globėjo, jeigu ji žino, kad jis gyvas ir sveikas?

Apie tai nebuvau pagalvojęs. Nieko man nespėjus atsakyti, Simonas papurtė galvą.

— Tiesiog Dena sugalvojo dingstį pabūti su Kvoutu, — pasakė jis taip, tarsi tai būtų aišku kaip dieną.

Vilemas kiek suraukė antakius.

Simas žvelgė čia į mane, čia į Vilą, nustebęs, kad turi paaiškinti savo mintį išsamiau.

— Juk akivaizdu, kritai jai į širdį, — tarė jis ir ėmė lenkti pirštus. — Dena susiranda tave pas Ankerį. Ji ateina tavęs į „Eolianą“ tą vakarą, kai mes ten skalaujam gerkles. Ji išsigalvoja dingstį paklaidžioti su tavim kelias dienas po pasaulio pakraštį...

— Simai, — nutraukiau suirzęs, — jei Dena manimi domėtųsi, rasčiau ją dažniau nei kartą per mėnesį.

— Tai loginė klaida, — karštai atkirto Simas. — Klaidingas priežastingumas. Tavo teiginys įrodo tik tai, kad arba tu prastai jos ieškai, arba ją sunku rasti. O ne tai, kad ji tavimi nesidomi.

— Tiesą sakant, — stojo Simono pusėn Vilemas, — jei Dena tave suranda dažniau, nei tu ją, turbūt ji skiria daugybę laiko tavo paieškoms. Juk tave surasti taip pat nelengva. Tai rodo, kad ji tavimi domisi.

Pagalvojau apie Denos paliktą raštelį ir akimirką mėgavausi mintimi, kad Simas gali būti teisus. O prisiminus, kaip mudu gulėjome ant pilkakmenio, krūtinėje įsižiebė vilties kibirkštėlė.

Bet paskui prisiminiau, kad Dena tą naktį klejojo. Ir prisiminiau jos delną ant Lentareno rankos. Pagalvojau apie tą aukštą, išvaizdų, turtingą jos palydovą ir visus kitus nesuskaičiuojamus vyrus, kurie gali jai pasiūlyti šį tą vertingesnio, nei gražus balsas ir vyriškas ryžtas.

— Pats žinai, kad aš teisus! — Simonas nusibraukė nuo akių plaukus ir berniokiškai nusijuokė. — Negali to nuneigti! Ji akivaizdžiai dėl tavęs kvaištelėjo, o kadangi tu trenktas iš prigimties, puikiai vienas kitam tinkate.

Atsidusau.

— Simai, aš laimingas, kad galiu laikyti ją savo drauge. Dena nuostabus žmogus, ir man patinka su ja leisti laiką. Štai ir viskas.

Stengiausi į savo balsą įlieti tiek linksmo nerūpestingumo, kad Simas manimi patikėtų ir bent kurį laiką nebekalbėtų šia tema.

Simonas žiūrėjo į mane, paskui truktelėjo pečiais.

— Jei jau taip, — tarė jis mosteldamas rankoje laikomu viščiuko gabalu, — Fela apie tave nuolat kalba. Mano, kad tu velniškai šaunus vaikinas. Be to, dar visa ta gyvybės išgelbėjimo istorija... Neabejoju, turi čia neblogų šansų.