Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Keli magistrai tiriamai į mane pažvelgė, o aš nuleidau akis, tarsi būčiau sumišęs.

— Išlošiau žaisdamas „kampus“, pone.

Pasigirdo linksmas murmesys. Elodinas garsiai nusikvatojo. Rektorius vėl pastukseno į stalą.

— Re’laras Ambrozas turi sumokėti devynių talentų ir šešių jotų baudą. Ar kas nors iš magistrų tam prieštarauja?

Ranką pakėlė vienintelis Hemė.

— Dėl kaltinimo vagyste. Kiek reikalaujama kirčių?

— Nė vieno, — atsakiau priversdamas iš nuostabos pakilti keletą antakių.

— Kas mano, kad re’laras Ambrozas kaltas dėl vagystės? — paklausė Rektorius. Rankų nepakėlė Hemė, Brandjeras ir Lorenas. — Re’larui Ambrozui skiriama dešimties talentų ir šešių jotų bauda. Ar kas nors iš magistrų tam prieštarauja?

Paniuręs Hemė šį kartą rankos nebepakėlė.

Rektorius giliai įkvėpė ir garsiai atsiduso.

— Archyvų magistre, kokia bausmė numatoma už Arkanumo nariui nederamą elgesį?

— Atsižvelgiant į kaltinimo rimtumą, studentas gali būti nubaustas bauda, nuplakimu, laikinu jo narystės Arkanume sustabdymu arba pašalinimu iš Universiteto, — ramiai atsakė Lorenas.

— Reikalaujama bausmė?

— Laikinas narystės Arkanume sustabdymas, — tariau taip, lyg tai būtų suprantamiausias dalykas pasaulyje.

Ambrozas prarado savitvardą.

— Ką? — lyg negalėdamas patikėti perklausė jis, pasisukdamas į mane.

— Herma, tai darosi juokinga, — įsiterpė Hemė.

Rektorius pažvelgė į mane šiek tiek priekaištingai.

— Turiu sutikti su magistru Heme, e’lire Kvoutai. Nemanau, kad čia yra pagrindo sustabdyti narystę.

— O aš nesutinku, — tariau stengdamasis sutelkti visą įtikinėjimo galią. — Pagalvokite apie tai, ką čia girdėjote. Vedinas tik savo asmeninės antipatijos man, Ambrozas viešai iš manęs tyčiojosi, paskui pavogė ir sunaikino vienintelį mano turėtą vertingą daiktą. Ar toks elgesys pritinka Arkanumo nariui? Ar tokią elgseną jūs norite įdiegti ir kitiems re’larams? Ar niekšybė ir pagieža yra tos savybės, kurias norite matyti būdingas arkanistais tapti ketinantiems studentams? Nuo tų laikų, kai arkanistai buvo deginami ant laužų, praėjo du šimtai metų. Jei jūs dalysite guldenus tokiems nesubrendėliams kaip šitas, — parodžiau į Ambrozą, — ilgai trukusi taika ir ramybė baigsis jau po kelių metų.

Iš magistrų veidų mačiau, kad mano kalba juos paveikė. Šalia stovintis Ambrozas nervingai sujudėjo, jo akys lakstė nuo vieno veido prie kito.

Po trumpos tylos Rektorius paskelbė balsavimą:

— Kas už laikiną re’laro Ambrozo narystės Arkanume sustabdymą?

Arvilas pakėlė ranką, paskui Lorenas, Elodinas, Elksa dal... Pažvelgiau į Kilviną, paskui į Rektorių, tikėdamasis išvysti vieno iš jų ranką pakeltą.

Praėjo įtampos sklidina akimirka.

— Kaltinimas atmestas.

Ambrozas atsikvėpė. Nusivyliau, tačiau tik truputį: greičiau stebėjausi, kad man pavyko nueiti taip toli.

— O dabar, — tarė Rektorius, lyg ruoštųsi sunkiam išbandymui, — e’lirui Kvoutui mestas kaltinimas piktnaudžiavimu simpatija.

— Nuo keturių iki penkiolikos kirčių ir pašalinimas iš Universiteto, — pacitavo Lorenas.

— Kiek reikalaujama kirčių?

Ambrozas atsigręžė į mane. Beveik mačiau, kaip jo galvoje sukasi sraigteliai bandant suskaičiuoti, kiek daugiausia jis gali užsiprašyti, kad magistrai balsuotų jo naudai.

— Šešių.

Pajutau, kaip siaubas švinu užgula skrandį. Dėl nuplakimo nesukau sau galvos. Būčiau sutikęs ir su dviem tuzinais kirčių, kad tik tai apsaugotų nuo pašalinimo. Jei išmes iš Universiteto, mano gyvenimas bus baigtas.

— Rektoriau? — tariau.

Jis pažvelgė į mane pavargęs, bet maloniai. Jo akys sakė, kad viską supranta, tačiau neturi kito pasirinkimo, tik leisti įvykiams artėti prie neišvengiamos pabaigos. Tas švelnus gailestis Rektoriaus akyse mane išgąsdino. Jis žinojo, kas nutiks.

— Klausau, e’lire Kvoutai.

— Ar galiu kai ką pasakyti?

— Tu jau turėjai progą apsiginti, — tarė jis tvirtai.

— Bet aš ir pats nežinau, ką padariau! — sušukau panikai įveikus savitvardą.

— Šeši kirčiai ir pašalinimas, — tęsė Rektorius oficialiu balsu, nekreipdamas dėmesio į mano protrūkį. — Kas už?

Hemė pakėlė ranką. Paskui Brandjeras, Mandragas ir Arvilas. Mano širdis nukrito į kulnus: mačiau, kad prie jų prisideda ir Rektorius, ir Lorenas, ir Kilvinas, ir Elksa dal. Paskutinis buvo Elodinas: jis tingiai nusišypsojo ir pakrutino pakeltos rankos pirštus, tarsi man modamas. Visi devyni prieš mane. Aš pašalintas iš Universiteto. Mano gyvenimas baigtas. AŠTUONIASDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS Pati ugnis

— Šeši kirčiai ir pašalinimas, — lėtai pratarė Rektorius.

„Pašalinimas“, — lyg apdujęs kartojau mintyse, tarsi niekad būčiau negirdėjęs šio žodžio. „Būti pašalintam — tai priverstinai išeiti.“ Tiesiog jutau iš Ambrozo sklindantį pasitenkinimą. Akimirką išsigandau, kad tuoj visų akivaizdoje apsivemsiu.

— Ar kas nors iš magistrų tam prieštarauja? — nepakeldamas akių nuo savo kojų išgirdau Rektorių užduodant ritualinį klausimą.

— Aš! — Šis gyvas balsas galėjo priklausyti tik Elodinui.

— Kas už bausmės atšaukimą?

Pažvelgiau į magistrų stalą ir pamačiau, kaip Elodinas kelia ranką. Paskui ir Elksa dal. Kilvinas. Lorenas. Rektorius. Visi, išskyrus Hemę. Sukrėstas ir negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta, vos neprapliupau kvatotis. Elodinas vėl man vaikėziškai nusišypsojo.

— Bausmė atšaukiama, — tvirtai tarė Rektorius, ir pajutau, kaip šalia stovinčio Ambrozo pasitenkinimas blyksteli ir užgęsta. — Dar yra aptartinų klausimų?

Išgirdau Rektoriaus balse keistą gaidelę. Jis kažko laukė.

Vėl prabilo Elodinas:

— Siūlau Kvoutą pakelti re’laru.

— Kas už?

Visi, išskyrus Hemę, sutartinai pakėlė rankas.

— Šiandien, pūdymyno penktą, laiduojant Elodinui, Kvoutas pakeliamas į re’larus. Susirinkimas baigtas. — Rektorius atsistūmė nuo stalo ir nuėjo durų link.

— Ką?! — sušuko Ambrozas dairydamasis į šalis, lyg negalėdamas apsispręsti, kam adresuoti klausimą, po to išskuodė Rektorių ir daugumą kitų magistrų paskubom nusekusiam Hemei iš paskos. Pastebėjau, kad Ambrozas šlubčioja nebe taip stipriai, kaip prasidedant teismui.

Taip ir stovėjau apdujęs ir sukrėstas, kol galiausiai priėjo Elodinas ir pakratė mano bejausmę ranką.

— Sutrikęs? — paklausė jis. — Eime pasivaikščioti. Viską paaiškinsiu.

Po vėsios Tuštymių tamsos ryški popietės saulė tiesiog stulbino. Elodinas negrabiai nusivilko per galvą magistro mantiją. Po ja jis vilkėjo paprastus baltus marškinius ir gana įtartinai atrodančias, nušiurusio virvagalio prilaikomas kelnes. Be to, jis buvo basas. Elodino pėdų oda buvo tokia pat įdegusi, kaip rankos ir veidas.

— Ar žinai, ką reiškia re’laras ? — paklausė jis lyg tarp kitko.

— Verčiama kaip „kalbantysis“, — atsakiau.

— Bet ar žinai, ką reiškia ? — pabrėžė jis paskutinį žodį.

— Ne, — prisipažinau.

Elodinas giliai įkvėpė.

— Kadaise buvo toks Universitetas — senas, bet statytas ant dar senesnio Universiteto griuvėsių. Nelabai didelis — studijuojančių ten buvo gal penkiasdešimt. Tačiau jis garsėjo kaip geriausias universitetas per daugelį mylių aplinkui, tad žmonės keliavo į jį, mokėsi, o paskui išvykdavo. Ir ten rinkdavosi grupelė tų, kurių žinios siekė toliau nei matematika, gramatika ar retorika. Tie žmonės įsteigė Universitete labai mažą ir labai slaptą draugiją, ir pavadino ją Arkanumu. Jie turėjo savo rangų sistemą, ir kilimas joje priklausė tik nuo vieno dalyko — meistriškumo. Įstoti į tą draugiją galėjai tik įrodęs, kad matai daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Tuomet gaudavai e’liro rangą — tai reiškė „matantysis“. Kaip manai, kas tapdavo re’larais? — Elodinas klausiamai į mane pažvelgė.