Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Man ėmė suktis galva.

— Vis tiek nesuprantu.

Elodinas uždėjo man ant peties ranką.

— Kalbėti žodžiais apie žodžius yra tas pats, kas bandyti nupiešti pieštuką juo pačiu ant jo paties. Neįmanoma. Kvaila. Tai gniuždo. — Jis iškėlė rankas aukštai virš galvos, tarsi bandytų pasiekti giedrą dangų. — Bet yra ir kitų būdų suprasti! — suriko jis juokdamasis kaip vaikas. — Pažvelk! — Elodinas užvertė galvą. — Mėlyna! Mėlyna! Mėlyna! AŠTUONIASDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS Žiema

— Jis visiškai kuoktelėjęs, — pasakiau Simonui su Vilemu, kai tą pačią dieną nuėjome į „Eolianą“.

— Jis magistras, — taktiškai pastebėjo Simas. — Ir tavo laiduotojas. O sprendžiant iš to, ką mums pasakojai, dar ir priežastis, dėl kurios nesi pašalintas iš Universiteto.

— Aš nesakau, kad jis neprotingas. Mačiau jį darant dalykus, kurių net nesugebėčiau paaiškinti. Bet esmės tai nekeičia: Elodinas visai kuoktelėjęs. Vis kalba ir kalba apie tuos savo vardus, žodžius ir galią. Ir kol šneka, regis, skamba gerai, bet iš tiesų tuose pliurpaluose nėra jokios prasmės.

— Liaukis skųstis, — tarė Simonas. — Gal tavo laiduotojui ir trūksta penkto balkio, užtat abu mus aplenkei pakildamas iki re’laro. Sulaužei Ambrozui ranką ir dar gavai už tai dvi dešimtis sidabrinių. „Ant ragų“ išsukai uodegą be jokių pasekmių. Norėčiau turėti bent pusę tavo laimės.

— Ne visai be pasekmių, — atsakiau. — Vis tiek būsiu nuplaktas.

— Ką? — sušuko Simas. — Regis, sakei, kad jie atšaukė bausmę?

— Atšaukė pašalinimą iš Universiteto, — paaiškinau. — Bet ne nuplakimą.

Simonas išsižiojo.

— Dieve, kodėl?

— Piktnaudžiavimas simpatija, — tyliai tarė Vilemas. — Magistrai negali leisti, kad studentas išsisuktų be jokių pasekmių, kai jį pripažino kaltu dėl piktnaudžiavimo simpatija.

— Tą patį sakė ir Elodinas, — tariau ir gurkštelėjau, paskui dar kartelį.

— Nesvarbu, — karštai atsakė Simonas. — Tai barbariška. — Sakydamas pastarąjį žodį, jis tvojo kumščiu per stalą, apvertė savo taurę ir papylė tamsią skateno balą. — Mėšlas. — Jis pašoko ant kojų ir bandė rankomis neleisti gėrimui varvėti ant grindų.

Nesuvaldomai kvatojausi, kol neapsiašarojau ir nesudiegė pilvo. Kai galiausiai atgavau kvapą, pasijutau, lyg nuo širdies būtų nukritęs didžiulis svoris.

— Myliu tave, Simai, — tariau nuoširdžiai. — Kartais atrodo, kad tu vienintelis doras žmogus, kurį pažįstu.

Jis nukreipė į mane akis.

— Tu girtas.

— Ne, tai tiesa. Tu geras žmogus. Geresnis, nei aš kada nors būsiu.

Simas žvilgtelėjo į mane taip, kad buvo aišku, jog nesupranta, ar aš šaipausi iš jo, ar kalbu rimtai. Priėjo šlapiais skudurais nešina padavėja, švariai nuvalė stalą ir mestelėjo keletą kandžių pastabų. Kuklusis Simas susidrovėjo už mus visus tris.

Kai grįžau į Universitetą, buvo jau visai sutemę. Trumpam užsukau pas Ankerį pasiimti keleto daiktų, paskui patraukiau prie Pagrindinio pastato.

Nustebęs pamačiau, kad, nepaisant giedro dangaus, Auri manęs laukia ant stogo. Ji sėdėjo ant žemo plytinio kamino ir nuobodžiaudama mataravo nuogomis kojomis. Jos smulkutę figūrą gaubė permatomas plaukų debesis.

Man priėjus arčiau, Auri nušoko nuo kamino ir žengė žingsnelį į šoną — išėjo beveik reveransas.

— Labas vakaras, Kvoutai.

— Labas vakaras, Auri, — tariau. — Kaip laikaisi?

— Puikiai, — tvirtai atsakė ji. — Ir naktis puiki.

Auri abi rankas laikė už nugaros ir trypčiojo nuo kojos ant kojos.

— Ką man šiandien atnešei? — paklausiau.

Ji nušvito lyg saulė.

— O ką tu man atnešei?

Ištraukiau iš po apsiausto siaurą butelį.

— Truputėlį medaus vyno.

Auri paėmė butelį abiem rankom.

— Didinga dovana. — Ji su nuostaba apžiūrėjo butelį. — Tik pagalvok apie visas tas įkaušusias bites... — Auri ištraukė kamštį ir pauostė. — Kas jame?

— Saulės šviesa, — atsakiau. — Dar šypsena ir klausimas.

Ji pridėjo butelio kaklelį prie ausies ir plačiai nusišypsojo.

— Klausimas dugne, — tariau.

— Sunkus klausimas, — pasakė Auri, paskui ištiesė man ranką. — O aš tau atnešiau žiedą.

Pajutau rankoje šilto lygaus medžio gabalėlį.

— O ką jis daro? — paklausiau.

— Saugo paslaptis, — atsakė Auri.

Pridėjau žiedą prie ausies.

Auri rimtai papurtė galvą, suverpetuodama plaukais.

— Jis neatskleidžia paslapčių, jis jas saugo. — Ji priėjo arčiau ir užmovė žiedą man ant piršto. — Visai pakanka ir to, kad turi paslaptį, — švelniai papriekaištavo Auri. — Norėti ko nors daugiau — jau godumas.

— Tinka, — tariau kiek nustebęs.

— Tai juk tavo paslaptys, — paaiškino ji man lyg vaikui. — Kam dar jis galėtų tikti?

Auri nusibraukė plaukus ir vėl keistai žengtelėjo į šoną — tarsi darytų reveransą, tarsi šoktų.

— Vis galvoju, ar pavakarieniausi su manim šįvakar, Kvoutai, — tarė ji rimtu veidu. — Atnešiau obuolių ir kiaušinių. Be to, galiu pasiūlyti puikaus medaus vyno.

— Mielai pasidalysiu su tavim vakariene, Auri, — atsakiau iškilmingai. — Aš atsinešiau duonos ir sūrio.

Auri nusileido obelimi į kiemelį ir po kelių minučių grįžo nešina dailiu porcelianiniu arbatos puodeliu. Jis buvo skirtas man, o sau ji turėjo mažytį, vos didesnį už antpirštį, sidabrinį elgetos kaušelį. Auri įpylė mums abiem vyno ir elegantiškai išgėrė savąjį keliais gurkšneliais.

Susėdome ant stogo ir išdėliojome savo maistą. Turėjau atsinešęs didžiulį miežinės duonos kepalą ir gabaliuką kieto balto daloniriško sūrio. Auri patiekė prinokusių obuolių ir pustuzinį rudomis dėmelėmis nusėtų kiaušinių, kuriuos nežinia kaip sugebėjo kietai išvirti. Valgėme juos su druska, kurios radau apsiausto kišenėje.

Didžiąją vakarienės dalį praleidome tylėdami, tiesiog mėgaudamiesi vienas kito draugija. Auri sėdėjo sukryžiavusi kojas, tiesia nugara, į visas puses išsidraikiusiais plaukais. Kaip visada, jos rūpestingai elegantiškos manieros kažkokiu būdu šį paprastą užkandžiavimą ant stogo padarė panašų į oficialius pietus kokio nors didiko rūmuose.

— Pastaruoju metu vėjas vis užneša į Povisukuo lapų, — baigiant valgyti lyg pratęsdama pokalbį tarė Auri. — Pro groteles ir tunelius. Jie nusėda Žemybėje, tad dabar ten viskas šiugžda.

— Iš tiesų?

Ji linktelėjo.

— O pelėda motina persikraustė. Susisuko lizdą tiesiog Pilkojo Dvyliktuko viduryje. Tai akiplėša.

— Vadinasi, tai ne paprasta pelėda?

Auri linktelėjo.

— Tai jau taip. Pelėdos išmintingos. Jos atsargios ir kantrios. Išmintis užkerta kelią akiplėšiškai drąsai. — Ji gurkštelėjo iš savo puodelio, grakščiai laikydama ąselę nykščiu ir smiliumi. — Štai kodėl pelėdos — prasti herojai.

„Išmintis užkerta kelią akiplėšiškai drąsai.“ Po savo neseniai patirtų nuotykių Trebone galėjau tik pritarti šiems žodžiams.

— Bet ši — drąsuolė? Tyrinėtoja?

— O, taip, — atsakė Auri ir jos akys išsiplėtė. — Ji bebaimė. Jos veidas — kaip blogo mėnulio.

Ji vėl prisipylė mažytį sidabrinį puodelį vyno, kas liko sukliukino man, paskui, pridėjusi lūpas prie butelio kakliuko, du kartus stipriai papūtė, ir pasigirdo ūbavimą primenantis garsas.

— O kurgi mano klausimas?

Sutrikau: net neįsivaizdavau, kaip ji reaguos į mano prašymą.

— Aš vis galvoju, Auri, ar neparodytum man savo požemių?