Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Pajuodusios rankos, Kobai, — priekaištingai tarė Karteris. — Berniukui nuo tavo poringių sapnuosis košmarai. Dėl tokių makaulėn prigrūstų sapalonių jis visus metus tampysis tą prakeiktą geležinį strypą.

— Aš girdėjau kitaip pasakojant, — lėtai pratarė Grehemas. — Girdėjau, kad moteris negalėjo išeiti iš liepsnojančio namo, ir Kvoutas iššaukė demoną, kad tas apsaugotų jį nuo ugnies. Paskui jis įbėgo vidun ir išnešė moterį iš gaisro, o ta visai neapdegė.

— Tik paklausykit savęs, — bjaurėdamasis tarė Džeikas. — Jūs kaip vaikai per Viduržiemį. „Demonai pavogė mano lėlę.“ „Demonai išliejo pieną.“ Kvoutas nebuvo susidėjęs su demonais. Jis juk Universitete mokėsi vardų, ar ne? Tad vaikinas su peiliu puolė jį, o jis iššaukė ugnį ir žaibą, visai kaip Taborlinas Didysis.

— Tai buvo demonas, Džeikai, — piktai atsakė Kobas. — Kitaip visoj istorijoj prasmės nebūtų nė lašo. Kvoutas iššaukė demoną, o tas išgėrė užpuoliko kraują, ir visi, kurie tai matė, stovėjo apstulbę, lyg perkūno trenkti. Paskui kažkas pasakė šventikams, tie nuėjo pas konsteblį, o konsteblis tą pačią naktį išsivedė Kvoutą iš našlės smuklės. Po to jį įmetė į kalėjimą už susidėjimą su tamsiosiomis jėgomis, ir panašiai.

— Visi išvydę ugnį turbūt pamanė, kad čia demonas, — laikėsi savo Džeikas. — Juk žinai, kokie tie žmonės.

— Ne, nežinau, Džeikobai, — atkirto Kobas, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės ir atsiremdamas į barą. — Tai kodėl nepasakai, kokie gi tie žmonės? O gal imk ir papasakok visą šią prakeiktą istoriją, kol...

Kobas nutilo, nes pasigirdo, kaip smuklės prieangyje į medines grindis plumpsi sunkūs batai. Po akimirkos kažkas ėmė grabinėti durų rankeną.

Vyrai smalsiai sužiuro į duris — juk visi nuolatiniai lankytojai jau buvo susirinkę.

— Du nauji veidai tą pačią dieną, — atsargiai tarė Grehemas, žinodamas, kad kalba jautria tema. — Atrodo, sunkūs laikai baigiasi, Koutai.

— Gal keliai gerėja, — įsmeigęs akis į savo bokalą pasakė Šepas su palengvėjimo gaidele balse. — Pačiu laiku laimė pradeda šypsotis.

Spragtelėjo rankena, ir atsidariusios durys lėtai, plačiai vėrėsi, kol galiausiai stuktelėjo į sieną. Už jų stovėjo tamsos gaubiamas žmogus, tarsi neapsispręsdamas, eiti jam vidun ar ne.

— Sveiki atvykę į „Pakelakmenį“, — sušuko smuklininkas už baro. — Kuo galėtume padėti?

Žmogus įžengė į šviesą, ir ūkininkų susijaudinimas nuslopo: jie pamatė odos skiaučių šarvus ir sunkų kardą — tai reiškė, kad prieš juos samdomas kareivis. Vienišas samdinys visada kėlė nerimą, net ir geriausiais laikais. Visi žinojo, kad nuo dyko kareivio iki plėšiko — vos vienas žingsnis.

Be to, buvo akivaizdu, kad šiam samdiniui dabar atėjo vargo dienos. Jo kelnių apačia ir neišdirbtos odos batų raišteliai buvo tirštai aplipę rudadagiais, o kadaise puikūs tamsiai mėlyni lininiai marškiniai — nutaškyti purvais ir suplėšyti gervuogių dyglių. Kareivio plaukai buvo virtę riebaluotu kaltūnu, paakiai — pajuodę, akys įkritusios, tarsi jis būtų keletą parų nemiegojęs.

Žmogus žengė kelis žingsnius į smuklės vidų, taip ir neuždaręs durų.

— Atrodo, kelyje praleidot nemažai laiko, — linksmai tarė Koutas. — Gal norėtumėt išgerti ar pavakarieniauti? — Kai samdinys nieko neatsakė, jis pridūrė: — Bet, jei pirma norėtumėt kiek pamiegoti, niekas iš mūsų nepasmerktų. Matyti, kad pastarosios dienos jums buvo nelengvos.

Kvoutas žvilgtelėjo į Bastą, ir šis tučtuojau nusliuogė nuo savo taburetės ir nuėjo uždaryti smuklės durų.

Lėtai apžvelgęs visus sėdinčius prie baro, kareivis nuėjo į tuščią tarpą tarp Metraštininko ir Senojo Kobo. Kvoutas nutaisė žavią smuklininko šypseną, o atvykėlis sunkiai pasirėmė į barą ir kažką sumurmėjo.

Kitame patalpos gale ant durų rankenos delną uždėjęs Bastas sustingo.

— Meldžiu atleisti? — perklausė Kvoutas palinkdamas į priekį.

Samdinys pakėlė akis, pažiūrėjo į smuklininką, paskui nužvelgė erdvę už baro. Vyro žvilgsnis judėjo vangiai, tarsi jis būtų trinktelėtas į galvą.

— Aethin tseh cthystoi scthaiven vei.

Kvoutas dar labiau palinko į priekį.

— Atleiskite, vis tiek nenugirdau. — Kadangi kareivis nieko nebepridūrė, smuklininkas nužvelgė kitus vyrus prie baro. — Kas nors suprato, ką jis sakė?

Metraštininkas įsmeigė akis į samdinį: apžiūrėjo šarvus, tuščią strėlinę, mėlynus lininius marškinius. Jo žvilgsnis buvo beveik įžūliai įdėmus, tačiau kareivis Metraštininko tarsi nepastebėjo.

— Tai siaru, — išmaniai tarė Kobas. — Keista. Jis nepanašus į šimą.

Šepas nusijuokė ir papurtė galvą.

— Jis paprasčiausiai girtas. Mano dėdė akis užsipylęs irgi taip prašnekdavo. — Jis kumštelėjo alkūne Grehemą. — Pameni mano dėdę Tarną? Dievuli, niekad nemačiau kito žmogaus, kuris taip gertų.

Prie durų stovintis Bastas kitiems nematant pašėlusiai sumojavo Kvoutui, bet šis tuo metu bandė akimis pagauti kareivio žvilgsnį.

— Kalbate aturaniškai? — paklausė jis. — Ko pageidaujate?

Samdinio akys akimirką įsmigo į smuklininką.

— Avoi... — pradėjo jis, paskui užsimerkė ir pakreipė galvą, tarsi kažko klausytųsi. Paskui vėl atsimerkė. — Aš... noriu... — prakalbo jis lėtai ir neaiškiai. — Aš... ieškau... — Jis nutilo ir blausiu, nieko nematančiu žvilgsniu apsidairė po salę.

— Aš jį pažįstu, — tarė Metraštininkas.

Visi į jį atsisuko.

— Ką? — paklausė Šepas.

Metraštininko veidas pasidarė piktas.

— Prieš penkias dienas šis vaikinas su penkiais savo sėbrais mane apiplėšė. Pradžioj jo nepažinau. Tuomet jis buvo švariai nusiskutęs, bet tai tikrai jis.

Už kareivio nugaros tebestovintis Bastas sumosavo dar įnirtingiau, kad atkreiptų savo mokytojo dėmesį, bet Kvoutas įdėmiai stebėjo apspangusį atvykėlį.

— Tu įsitikinęs?

Metraštininkas nelinksmai nusijuokė.

— Jis dėvi mano marškinius. Kuriuos, beje, suplėšė. Jie kainavo man visą talentą. Nė karto nebuvau jų užsivilkęs.

— Ir tuomet jis buvo šitoks?

Metraštininkas papurtė galvą.

— Visai ne. Kaip plėšikas, jis netgi buvo mandagus. Manau, prieš dezertyruodamas jis tarnavo jaunesniuoju karininku.

Bastas liovėsi mojavęs.

— Reši! — sušuko jis su nevilties žyme balse.

— Minutėlę, Bastai, — atsakė Kvoutas, bandydamas atkreipti į save apdujusio kareivio dėmesį. Spragsėdamas pirštais jis pamojavo jam prieš veidą ranka. — Ei!

Vyro akys sekė judančią smuklininko ranką, tačiau neatrodė, kad jis suvoktų, kas kalbama.

— Aš... esu... ieškau... — tarė jis lėtai. — Ieškau...

— Ko? — irzliai sušuko Kobas. — Ko tu ieškai?

— Ieškau... — neaiškiai pakartojo kareivis.

— Manau, jis ieško manęs, kad grąžintų man arklį, — ramiai tarė Metraštininkas, paskui žengė pusžingsnį prie samdinio ir sugriebė už jo kardo rankenos. Staigiu judesiu jis ištraukė ginklą iš makšties — tiksliau sakant, pabandė ištraukti: pradžioj kardas slydo lengvai, bet įpusėjus užstrigo.

— Ne! — kitame salės gale sušuko Bastas.

Kareivis įsmeigė į Metraštininką tuščias akis, bet sustabdyti jo nebandė. Šis kiek pastovėjo negrabiai pakrypęs, nepaleisdamas kardo rankenos, paskui truktelėjo stipriau, ir ginklas lėtai išslydo iš makšties. Platūs ašmenys mirgėjo sudžiūvusio kraujo ir rūdžių dėmėmis.