Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Tu teisus, — pasakė Kvoutas. — Tai buvo demonas.

Aaronas pažvelgė į smuklininko akis, linktelėjo galvą ir vėl įbedė žvilgsnį į puodelį.

— O jūs niekam nieko nesakėt, nes neseniai atsikėlėt į šį miestą ir reikalai juda nekaip?

Kvoutas linktelėjo.

— Ir man turbūt bus ne į sveikatą, jei imsiu apie tai pliurpti, ar ne?

Smuklininkas giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė.

— Turbūt taip.

Aaronas išgėrė paskutinį alaus gurkšnį ir nustūmė tuščią puodelį.

— Gerai. Tiesiog norėjau tai išgirsti. Ir žinoti, kad nesikraustau iš proto.

Jis atsistojo, paėmė geležinį strypą ir užsidėjo ant peties. Niekam nekalbant, vaikinas nužingsniavo per salę ir išeidamas uždarė duris. Sunkūs batai dusliai nudundėjo medinėmis prieangio grindimis, paskui stojo tyla.

— O košės jo galvoj daugiau, nei maniau, — pagaliau tarė Kvoutas.

— Tai todėl, kad jis didelis, — sausai atsakė Bastas, Kaudamasis vaizduoti šluojantį. — Jūs, žmonės, dažnai apsigaunate dėl išorės. Aš jau senokai jį stebiu. Jis protingesnis, nei mano aplinkiniai. Vaikinas visad bando užčiuopti esmę ir kelia klausimus. — Bastas padėjo šluotą į jos vietą už baro. — Jis mane nervina.

Kvoutas pralinksmėjo.

— Nervina? Tave?

— Tas vaikis tiesiog dvokia geležim. Kiaurą dieną ją čiupinėja, kaitina, kvėpuoja tais dūmais. O paskui ateina čia su tom savo protingomis akimis. — Bastas metė į duris itin priešišką žvilgsnį. — Tai nenormalu.

— Nenormalu? — pagaliau prabilo Metraštininkas. Jo balsas buvo kiek isteriškas. — Ką tu žinai apie normalumą? Aš ką tik mačiau, kaip demonas nužudo žmogų, — tai normalu? — Metraštininkas pasisuko į Kvoutą. — Kurių galų tas padaras čia atsivilko?

— Matyt, „ieškoti“, — atsakė Kvoutas. — Daugiau aš nieko nesupratau. O tu, Bastai? Supratai ką nors?

Vaikinas papurtė galvą.

— Kalbos skambesys man pasirodė pažįstamas, Reši, bet raiška labai senoviška. Tad nieko nesugraibiau.

— Puiku. Jis ieškojo, — atžariai tarė Metraštininkas. — Ir ko gi?

— Galimas daiktas, manęs, — niūriai atsakė Kvoutas.

— Tu daraisi per daug jausmingas, Reši, — papriekaištavo Bastas. — Tu nekaltas dėl to, kas nutiko.

Kvoutas pavargusiu žvilgsniu ilgai žvelgė į savo mokinį.

— Juk pats puikiai viską supranti, Bastai. Visa tai dėl mano kaltės. Skrelis, karas. Aš dėl visko kaltas.

Bastas, regis, norėjo prieštarauti, bet nerado reikiamų žodžių. Po ilgos pauzės jis pasidavė ir nusuko akis.

Kvoutas atsirėmė alkūnėmis į barą ir atsiduso.

— Vis dėlto — kas, jūsų manymu, tai buvo?

Bastas papurtė galvą.

— Jis buvo panašus į Mahae l- uret , Reši. Į odinį šokėją. — Tai sakydamas jis susiraukė, jo balse skambėjo kas nori, tik ne užtikrintumas.

Kvoutas kilstelėjo antakius.

— Vadinasi, tai ne vienas iš taviškių?

Paprastai maloni Basto veido išraiška staiga pasidarė rūsti.

— Ne, tai nebuvo vienas iš „maniškių“, — pasipiktinęs atsakė jis. — Maelis net neturi su mumis bendros sienos. Jis nuo mūsų taip toli, kaip toli gali būti tik Fajė.

Kvoutas tarsi atsiprašydamas linktelėjo.

— Maniau, žinai, kas jis per vienas. Juk nedvejodamas jį puolei.

— Visos gyvatės kanda, Reši. Man nereikia išmanyti jų rūšių, ir taip žinau, kad jos pavojingos. Supratau, kad jis iš Maelio. To pakako.

— Vadinasi, greičiausiai odinis šokėjas? — susimąstęs tarė Kvoutas. — Ar tu man nesakei, kad jie išnyko prieš daugelį amžių?

— Taip, — patvirtino Bastas. — Be to, jis dar atrodė kažkoks... apdujęs, ir nebandė pereiti į naują kūną. — Bastas gūžtelėjo pečiais. — Galų gale mes vis dar gyvi. Panašu, vis dėlto tai būta kažkieno kito.

Metraštininkas nepatikliai klausėsi jų pokalbio.

— Vadinasi, nė vienas iš jūsų nežino, kas tai per padaras? — Jis pažvelgė į Kvoutą. — Juk sakei berniukui, kad tai demonas!

— Taip, nes šitai jam lengviausia suprasti, be to, tai visai arti tiesos. — Kvoutas neskubėdamas ėmė šveisti barą. — Visiems kitiems miestelėnams tai „smaližius“: tam, kad jie galėtų šiąnakt užmigti.

— Na, tuomet man jis taip pat buvo demonas, — piktai tarė Metraštininkas. — Petys toje vietoje, kur jis palietė, pasidarė kaip ledas.

Bastas nuskubėjo prie jo.

— Aš ir pamiršau, kad jis tave lietė. Parodyk.

Kvoutas ėmė uždarinėti langines, o Metraštininkas nusivilko marškinius. Jo rankos ten, kur prieš tris naktis jas sužalojo skrelis, tebebuvo aptvarstytos.

Bastas įdėmiai apžiūrėjo kareivio paliestą vietą.

— Gali pajudinti?

Metraštininkas linktelėjo ir pasukiojo petį.

— Kai jis palietė, skaudėjo, tarsi dvylika išgamų būtų sukandę. Atrodė, lyg kažkas viduje plyštų. — Nepatenkintas savo nusakymu jis papurtė galvą. — O dabar tiesiog šiaip keistas pojūtis. Ta vieta nejautri. Lyg nutirpusi.

Bastas pabaksnojo jo petį pirštu ir dvejodamas apžiūrėjo.

Metraštininkas atsisuko į Kvoutą.

— Berniukas buvo teisus dėl ugnies, ar ne? Kol jis neužsiminė, aš ir nesupra... a-aa-ai! — Jis suriko ir atšoko nuo Basto. — Dėl Dievo vardo, kas čia buvo?

— Manau, tavo peties nervinis rezginys, — sausai atsakė Kvoutas.

— Turiu nustatyti traumos sunkumą, — ramiai tarė Bastas. — Reši? Gal atneštum truputį žąsies taukų, česnako, garstyčių... Ar turime tų mažų žalių dalykėlių, kurie nėra svogūnai, bet kvepia kaip jie?

— Keveralų? Manau, keletas turėtų būti.

— Atnešk ir juos. Ir dar tvarsčių. Sutaisysiu tepalo.

Kvoutas linktelėjo ir žengė pro duris už baro. Kai tik jis išėjo, Bastas pasilenkė prie Metraštininko ausies.

— Neklausinėk jo apie tai, — paskubom sušnibždėjo jis. — Net neužsimink.

Metraštininkas sutriko.

— Apie ką tu kalbi?

— Apie butelį. Apie simpatinį sujungimą, kurį jis norėjo atlikti.

— Vadinasi, jis bandė tą padarą padegti? Kodėl nepavyko? Kas...

Basto gniaužtai užsiveržė stipriau, jis įbedė nykštį į duobutę Metraštininkui tarp raktikaulių. Šis vėl baugščiai riktelėjo.

— Nekalbėk apie tai, — vėl sušnypštė Bastas. — Neklausinėk.

Jis suėmė Metraštininką už pečių ir papurtė, kaip įpykęs tėvas užsispyrusį vaiką.

— Gerasis Dieve, Bastai, net virtuvėj girdėjau, kaip jis rėkia, — pasigirdo Kvouto balsas.

Bastas atsitiesė, jo stumtelėtas Metraštininkas puptelėjo atgal į savo kėdę, ir tą pat akimirką tarpduryje pasirodė smuklininkas.

— Teilu toks ir anoks, jis baltas kaip popierius. Jam viskas bus gerai?

— Tai ne rimčiau už nušalimą, — nepagarbiai pasakė Bastas. — Aš nekaltas, kad jis rėkia kaip mergaitė.

— Na, elkis su juo atsargiau, — tarė Kvoutas, dėdamas ant stalo puodą su taukais ir saują česnako skiltelių. — Bent artimiausias dvi dienas jam reikės šitos rankos.

Kvoutas nulupo ir sutrynė česnaką. Bastas sumaišė šlykščiai dvokiantį tepalą ir užtepė Metraštininkui ant peties, paskui aptvarstė. Šis sėdėjo visiškai tylus.

— Ar pajėgsi šįvakar dar kiek parašyti? — paklausė Kvoutas, kai Metraštininkas vėl užsivilko marškinius. — Pabaiga dar labai toli, tačiau, kol užslinks naktis, galėčiau surišti keletą palaidų istorijos galų.

— Porą valandų atlaikysiu. — Metraštininkas paskubom iškraustė savo kuprinę, vengdamas žiūrėti į Basto pusę.

— Aš taip pat. — Bastas atsuko į Kvoutą linksmą ir nekantrų veidą. — Noriu sužinoti, ką radai po Universitetu.