Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kvoutai? — pratarė ji puikiai tvardydamasi, paskui pabandė labiau prisidengti, tačiau sekėsi jai dvejopai: kilstelėta paklodė paslėpė kaklą, užtat atidengė kvapą gniaužiantį ilgų dailių kojų vaizdą. — Kiek dabar valandų? Kaip tu čia patekai?

— Sakei, jei man ko nors prireiks, galėsiu tavęs prašyti paslaugos, — tariau paskubom. — Tu kalbėjai rimtai?

— Na, taip. Žinoma, — atsakė Fela. — Dieve, tu visas purvinas. Kas tau nutiko?

Pažvelgiau į save ir tik tada suvokiau, kaip atrodau. Po šliaužiojimo tunelio grindimis buvau purvinas nuo galvos iki kojų. Kelnės ties keliais suplyšo, be to, regis, iki kraujo juos nusibrozdinau. Buvau toks susijaudinęs, kad viso to net nepastebėjau ir nepagalvojau čia ateidamas persirengti.

Fela žengė pusžingsnį atgal ir plačiau atidarė duris. Šios besiverdamos dvelktelėjo vėjeliu, ir nuo jo paklodė dar labiau prigludo prie nuogo merginos kūno, akimirkai išryškindama nuostabias formas.

— Užeisi?

— Ne, turiu eiti, — atsakiau nesusimąstydamas, grumdamasis su troškimu ją nužiūrinėti. — Man reikia, kad rytoj vakare Archyvuose susitiktum su mano draugu. Po penkių varpo dūžių, prie durų su keturiomis lentelėmis. Galėsi?

— Man bus paskaita, — tarė Fela. — Bet, jei tai svarbu, praleisiu ją.

— Ačiū, — sušnibždėjau nueidamas.

Koks svarbus man buvo atradimas po Universitetu besidriekiančiuose tuneliuose, geriausiai byloja faktas, kad tik pusiaukelėje į namus pas Ankerį tesuvokiau, jog ką tik atmečiau pusnuogės Felos kvietimą užeiti į jos kambarį.

Kitą dieną Fela praleido sudėtingesniosios geometrijos paskaitą ir atėjo į Archyvus. Ji nusileido kelias laiptų pakopas, per koridorių bei lentynų labirintą ir galiausiai atsidūrė prie vienintelio visame pastate knygomis neužstatyto akmeninės sienos ruožo. Čia dunksojo durys su keturiomis lentelėmis, nebylios ir nepajudinamos kaip kalnas: Valaritas.

Fela nervingai dairėsi ir mindžikavo.

Po kurio laiko iš tamsos į raudoną jos rankinės lempos šviesą įžengė gaubšlėtas siluetas.

Fela neramiai nusišypsojo.

— Sveiki, — tarė ji tyliai. — Draugas manęs paprašė... — Ji nutilo ir kiek pakreipė galvą, bandydama žvilgtelti į gobtuvo šešėlio dengiamą veidą.

Turbūt labai nenustebsite sužinoję, ką ji ten pamatė.

— Kvoutai? — nepatikliai tarė Fela, paskui, staiga išsigandusi, apsidairė. — Viešpatie, ką tu čia veiki?

— Nusižengiu draudimui, — atsakiau nerūpestingai.

Ji griebė mane už rankos ir per lentynų labirintą nutempė į vieną iš daugelio skaitymo celių. Fela įstūmė mane vidun, įėjusi tvirtai uždarė duris ir į jas atsirėmė.

— Kaip tu čia patekai? Lorenas sprogs iš pykčio! Nori, kad mus abu pašalintų?

— Tavęs jie nepašalins, — atsakiau ramiai. — Tu daugių daugiausia kalta dėl „tyčinio bendrininkavimo“, o už tai iš Universiteto nemeta. Veikiausiai atsipirktum bauda, nes moterų jie neplaka. — Pajudinau pečius, jausdamas buką maudulį, kurį kėlė įsitempusios siūlės ant nugaros. — Tai, mano požiūriu, kiek neteisinga.

— Kaip tu čia patekai? — pakartojo ji. — Prasmukai pro stalą?

— Geriau tau to nežinoti, — tepasakiau.

Įsmukau čia, žinoma, pro Įburpučias. Vos užuodęs ten dulkių ir odos kvapą žinojau, kad esu arti tikslo. Galiausiai aptikau tunelių labirinte paslėptas duris, vedančias tiesiai į žemiausią Saugyklos lygį, — pro jas archyvarai galėjo nesunkiai patekti prie ventiliacijos įrenginių. Radau tas duris, žinoma, užrakintas, bet tai niekada man nebuvo rimta kliūtis. Deja.

Tačiau Felai viso to nepasakojau. Žinojau, kad iš savo slaptojo kelio turėsiu naudos tik tokiu atveju, jei jis liks paslaptyje. Papasakoti apie jį archyvarui, netgi tokiam, kuris man skolingas paslaugą, — ne pati geriausia mintis.

— Klausyk, — tariau paskubom. — Tai visiškai saugu. Klaidžiojau čia ištisas valandas, ir niekas prie manęs net neprisiartino. Visi čia nešiojasi lempas, tad išvengti žmonių labai lengva.

— Tiesiog nustebinai mane, — pasakė Fela, atmesdama savo juodus plaukus už pečių. — Bet tu teisus — ten turbūt saugiau, nei čia. — Ji atidarė duris ir pažiūrėjo, ar nieko nėra aplinkui. — Archyvarai nuolat tikrina, kad skaitymo celėse niekas nemiegotų ar nesimylėtų.

— Ką?

— Tu dar daug ko nežinai apie Archyvus. — Ji nusišypsojo ir atlapojo duris.

— Būtent todėl man ir reikia tavo pagalbos, — tariau mums einant į Saugyklą. — Negaliu čia susigaudyti.

— O ko tu ieškai? — paklausė Fela.

— Mane domina koks tūkstantis dalykų, — atsakiau atvirai. — Bet galime pradėti nuo amirų istorijos. Arba bet kokių negrožinių pasakojimų apie čandrianus. Žodžiu, ko nors apie tai. Pats nieko nesugebėjau rasti.

Net nebandžiau slėpti balse nusivylimo. Po šitiek laiko pagaliau patekti į Archyvus ir negalėti rasti atsakymų į savo klausimus — tai varė iš proto.

— Maniau, čia viskas geriau susisteminta, — pabambėjau.

Fela tyliai sukikeno.

— Ir kaipgi tu tai padarytum? Tai yra susistemintum?

— Būtent apie tai ir galvojau pastarąsias pora valandų, — atsakiau. — Geriausia suskirstyti knygas pagal temas. Na, žinai: istorija, memuarai, gramatika...

Fela sustojo ir giliai atsiduso.

— Manau, turime tai išsiaiškinti. — Ji ištraukė iš lentynos pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. — Kokia šio veikalo tema?

Atsiverčiau ploną knygutę ir permečiau akimis kelis puslapius. Ji buvo surašyta senovine kaligrafiška rašysena — vingria ir sunkiai įskaitoma.

— Panašu į memuarus.

— Kokio pobūdžio? Kur ją padėtum tarp kitų memuarų?

Versdamas puslapius pastebėjau kruopščiai nubraižytą žemėlapį.

— Panašu į kelionių pasakojimą.

— Gerai, — tarė Fela. — Kur tu ją padėtum memuarų ir kelionių pasakojimų skyriuje?

— Suskirstyčiau tokias knygas pagal geografiją, — atsakiau mėgaudamasis šiuo žaidimu. Perverčiau dar keletą lapų. — Aturas, Modegas ir... Vintas? — Susiraukiau ir pažvelgiau į knygos nugarėlę. — Kada ji parašyta? Aturano imperija prarijo Vintą daugiau kaip prieš tris šimtus metų.

— Daugiau kaip prieš keturis šimtus, — pataisė Fela. — Taigi, kur padėtum kelionių pasakojimą, aprašantį vietas, kurių jau nebėra?

— Tuomet ji labiau tiktų prie istorijos, — tariau lėtai.

— O jeigu ji nėra tiksli? — spaudė mane Fela. — Jeigu ji labiau grįsta gandais, nei asmenine patirtimi? O jeigu ji visiškai išgalvota? Kelioniniai romanai buvo gana madingi Modege prieš porą šimtų metų.

Užverčiau knygą ir iš lėto įstūmiau ją į lentyną.

— Pradedu suprasti problemą, — tariau susimąstęs.

— Ne, nepradedi, — tiesmukai atsakė Fela. — Tu pamatei tik patį jos kraštelį. — Ji mostelėjo į mus supančias Saugyklos knygas. — Tarkim, rytoj tu tapsi Archyvų magistru. Kiek laiko tau prireiktų visa tai susisteminti?

Nužvelgiau nesuskaičiuojamas tamsoje išnykstančias lentynas.

— Tai būtų viso gyvenimo darbas.

— Jau įrodyta, kad vieno gyvenimo nepakanka, — sausai atsakė Fela. — Knygų čia daugiau kaip trys ketvirtadaliai milijono, o kur dar molinės lentelės, ritiniai ir Kaluptenos fragmentai.

Ji numojo ranka.

— Taigi tu metų metus vystai savo tobuląją sisteminimo tvarką, kurioje numatyta vieta netgi tavo pramanytiems istoriniams kelionių memuarams. Kartu su archyvarais dešimtmečius iš lėto identifikuoji, rūšiuoji ir perrikiuoji dešimtis tūkstančių knygų. — Ji pažvelgė man į akis. — O paskui tu miršti. Kas nutiks tada?