Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— O kur tie popieriaus lapai, kuriuose jis rašė?

Bastas rankomis suglamžė įsivaizduojamą popierių ir nusviedė jį šalin.

— Sunaikino? — paklausė Metraštininkas.

Bastas papurtė galvą.

— Ne. Tiesiog... numetė. Jie iki šiol guli ant jo stalo.

Metraštininko smalsumas pasidarė beveik apčiuopiamas.

— Ar tu negalėtum... — Jis pajudino pirštus. — Na, žinai, aptvarkyti stalą ir juos paimti?

— Anpauen. Ne. — Bastas atrodė pasibaisėjęs. — Jis įsiuto, kai juos perskaitė. — Vaikinas sudrebėjo. — Tu nežinai, koks jis būna, kai įtūžta. Aš ne toks kvailas, kad pykdyčiau jį tokiais dalykėliais.

— Na, tu jį geriau pažįsti, — abejodamas tarė Metraštininkas.

Bastas tvirtai linktelėjo.

— Būtent. Kaip tik dėl to atėjau su tavim pasikalbėti: nes aš jį geriau pažįstu. Privalai neleisti jam susitelkti į niūrius dalykus. Kitaip... — Bastas suglamžė ir nusviedė dar vieną tariamą popieriaus lapą.

— Bet aš juk rašau jo gyvenimo istoriją. Tikrą istoriją. — Metraštininkas bejėgiškai skėstelėjo rankomis. — Be liūdnų dalių ji bus tiesiog kvaila fa... — Metraštininkas sustingo nebaigęs žodžio ir nusuko nervingai lakstančias akis į šalį.

Bastas išsišiepė kaip besikeikiantį šventiką užklupęs vaikas.

— Tęsk, — paragino jis, o jo akys buvo vienu metu ir linksmos, ir atšiaurios, ir šiurpios. — Pasakyk tai.

— Tai bus tiesiog kvaila fajerių istorija, — virpančiu balsu užbaigė Metraštininkas.

Bastas nusišypsojo.

— Tu nieko nežinai apie Fajė, jei manai, kad mūsų istorijos neturi tamsiosios pusės. Be to, tai ir yra fajerių istorija, nes tu ją rašai man.

Metraštininkas sunkiai nurijo seiles ir, regis, kiek atgavo savitvardą.

— Norėjau pasakyti, kad tai tikras pasakojimas, o tokiuose nemalonios dalys neišvengiamos. Be to, jo istorijoje, atrodo, jų daugiau nei įprasta. Ten daug purvo, painiavos ir...

— Žinau, tu jo nepriversi jų apeiti, — nutraukė jį Bastas. — Bet tose vietose tu gali jį paskubinti. Gali paskatinti apsistoti ties gerais dalykais: nuotykiais, moterimis, kovomis, kelionėmis, muzika... — Bastas staiga nutilo. — Nors... ne, muzikos nereikia. Neklausinėk, kodėl jis nebegroja arba kodėl nebeužsiima magija.

Metraštininkas suraukė antakius.

— Kodėl? Jo muzika, rodos...

Bastas paniuro.

— Tiesiog neklausinėk, — griežtai pasakė jis. — Šios temos nieko gero neduos. Sustabdžiau tave šiandien, — jis reikšmingai patapšnojo Metraštininkui per petį, — nes jau ketinai klausti, kodėl nebeveikia jo simpatija. Tu nežinojai, kaip geriau. O dabar žinai. Susitelk į jo žygdarbius, protą. — Jis sumojavo rankomis. — Į tokius dalykus.

— Bet tai tikrai ne mano reikalas — nukreipti pasakotoją vienu ar kitu keliu, — ryžtingai tarė Metraštininkas. — Aš tik užrašau istoriją. Esu čia tik dėl jos. Istorija — svarbiausia.

— Susikišk uodegon savo istoriją, — atkirto Bastas. — Darysi tai, ką sakau, arba aš sulaužysiu tave kaip skalą.

Metraštininkas sustingo.

— Taigi, tu sakai, kad aš dirbu tau?

— Aš sakau, kad tu priklausai man. — Basto veidas buvo mirtinai rimtas. — Iki pat kaulų čiulpų. Atsiviliojau tave čionai, kad tarnautum mano tikslui. Tu valgei prie mano stalo, ir aš išgelbėjau tau gyvybę. — Jis nukreipė pirštą į nuogą Metraštininko krūtinę. — Priklausai man trimis būdais, tad visas esi mano. Tu mano troškimo instrumentas. Tu darysi tai, ką pasakysiu.

Metraštininkas kiek atkišo smakrą, jo veido išraiška sugriežtėjo.

— Aš darysiu tai, ką manysiu esant reikalinga, — tarė jis, lėtai keldamas ranką prie nuogos krūtinės, kur kyburiavo metalinis žiedas.

Bastas nuleido savo sužaibaravusias akis, paskui vėl jas įsmeigė į Metraštininką.

— Tu manai, aš žaidžiu? — nepatikliai paklausė jis. — Manai, geležis tave apsaugos?

Bastas palinko į priekį, pliaukštelėjo per Metraštininko ranką ir, šiam nespėjus nė sujudėti, griebė tamsaus metalo žiedą. Basto ranka tučtuojau įsitempė, jis užsimerkė, o veidą perkreipė skausmo grimasa. Kai jis atsimerkė, jo akys buvo tamsiai mėlynos, tarsi gilus vanduo arba temstantis dangus.

Bastas dar labiau pasilenkė, kad jo veidas būtų arčiau Metraštininko. Šį apėmė panika, jis pabandė repečkentis iš lovos, bet Bastas tvirtai sugriebė jį už peties ir nepaleido.

— Paklausyk, ką aš tau pasakysiu, žmogiūkšti, — sušnypštė jis. — Nepainiok manęs su mano kauke. Tu matai vandens paviršiuje mirguliuojančią šviesą ir pamiršti apie gilią ir šaltą tamsą po juo. — Bastas taip stipriai suspaudė delne geležį, kad net sutraškėjo sąnariai. — Paklausyk. Tu negali manęs sužeisti. Tu negali pabėgti ar pasislėpti. Aš neleisiu man nepaklusti.

Bastui kalbant, jo akys ėmė blankti, kol galiausiai pasidarė šviesiai mėlynos, kaip giedras vidurdienio dangus.

— Prisiekiu visa druska mano kūne: jei prieštarausi mano norams, trumpas tau dar likęs mirtingojo laikas prabėgs skambant kančių orkestrui. Prisiekiu akmeniu, ąžuolu ir guoba: aš paversiu tave savo žaisliuku. Nematomas seksiu tave ir užgesinsiu kiekvieną džiaugsmo kibirkštį, kokia tik įsižiebs tavo širdy. Tu niekada nebepažinsi moters prisilietimo, poilsio ir proto ramybės.

Dabar Basto akys buvo melsvai baltos lyg žaibas, o balse skambėjo įtampa ir pyktis.

— Ir prisiekiu nakties dangumi bei amžinai skriejančiu mėnuliu: jei sukelsi mano šeimininkui širdgėlą, aš perskrosiu tave ir taškysiuosi tavo kraujyje kaip vaikas purvo klane. Vietoj stygų uždėsiu ant smuiko tavo žarnas ir priversiu tave juo groti, o pats šoksiu.

Bastas palinko dar arčiau, ir dabar jų veidus teskyrė keli coliai. Jo akys pasidarė baltos kaip opalas, baltos kaip pilnatis.

— Tu išsilavinęs žmogus. Ir tu žinai, kad demonų nebūna. — Basto veidą iškreipė siaubinga šypsena. — Yra tik mano padermė. — Bastas palinko dar arčiau, ir Metraštininkas užuodė iš jo burnos sklindantį gėlių kvapą. — Ir visgi tu ne tiek protingas, kad bijotum manęs, kaip derėtų bijoti. Tu nežinai net pirmosios gaidos tos muzikos, kuri mane valdo.

Bastas atšlijo nuo Metraštininko ir kelis žingsnius atsitraukė nuo lovos. Stovėdamas mirguliuojančios žvakės šviesos pakraštyje, jis atgniaužė delną ir geležinis žiedas nukrito ant medinių grindų bukai klingteldamas. Po akimirkos Bastas iš lėto giliai įkvėpė ir persibraukė rankomis plaukus.

Metraštininkas liko savo vietoje, išbalęs ir išpiltas prakaito.

Bastas pasilenkė, pakėlė geležinį žiedą už nutrauktos virvutės ir mikliais pirštais vėl ją surišo.

— Klausyk, nėra priežasties, dėl kurios negalėtume būti draugais, — ramiai tarė jis atsigręždamas ir paduodamas Metraštininkui žiedą. Basto akys vėl įgavo žmogišką melsvumą, jis šypsojosi šiltai ir žaviai. — Nėra priežasties, dėl kurios kiekvienas iš mūsų negalėtų gauti to, ko nori. Tau — istorija. Jam — galimybė ją papasakoti. Tu sužinai tiesą. Jis prisimena, kas yra iš tikrųjų. Visi laimi ir patraukia savo keliais, patenkinti kaip persikai.

Metraštininkas ištiesė į virvutę kiek drebančią ranką.

— O ką gauni tu? — paklausė jis šaižiu šnabždesiu. — Ko tu tikiesi iš viso to?

Klausimas, regis, užklupo Bastą nepasiruošusį. Jis sustingo, jo grakštumo neliko nė ženklo. Atrodė, jis tuoj apsipils ašaromis.

— Ko noriu aš? Aš tik noriu atgauti savo Rešį. — Jo balsas buvo tylus ir sutrikęs. — Noriu, kad jis vėl būtų toks, kaip anksčiau.

Stojo nejauki tyla. Bastas abiem rankomis pasitrynė veidą ir sunkiai nurijo seiles.