Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Metraštininkas linktelėjo. Netrukus blykstelėjo degtukas ir kambarį užliejo šokuojantys raudoni atšvaitai bei aitrus sieros kvapas. Dar po akimirkos nušvito jau ramesnė lempos šviesa. Bastas pasilaižė pirštus ir užgesino tarp jų degtuką.

Kiek drebantis Metraštininkas atsisėdo lovoje ir atsirėmė nugara į sieną. Nuoga krūtine, jis droviai užsitraukė antklodes apie juosmenį ir žvilgtelėjo į duris. Sunkioji komoda tebestovėjo savo vietoje.

Bastas nusekė jo žvilgsnį.

— Tai byloja apie akivaizdų pasitikėjimo stygių, — sausai tarė jis. — Geriau jau būtum nebraižęs grindų. Jį tokie dalykai baisiausiai siutina.

— Kaip tu čia patekai? — piktai paklausė Metraštininkas.

Bastas įniršęs sumojavo rankomis palei Metraštininko galvą.

— Ša! — sušnypštė jis. — Turime būti tyliai. Jo ausys kaip vanago.

— Kaip... — jau tyliau pradėjo Metraštininkas, tačiau nebaigė klausimo ir tarė: — Vanagai neturi ausų.

Bastas nukreipė į jį suglumusį žvilgsnį.

— Ką?

— Tu sakei, kad jo ausys kaip vanago. Tai nesąmonė.

Bastas suraukė antakius ir atsainiai numojo ranka.

— Juk supranti, ką norėjau pasakyti. Jis neturi žinoti, kad aš čia. — Bastas atsisėdo ant lovos krašto ir lyg susidrovėjęs ranka pasilygino kelnes.

Metraštininkas sugniaužė aplink juosmenį apklostytas antklodes.

— Ką tu čia veiki?

— Kaip jau sakiau, mums reikia pasikalbėti. — Bastas rimtai pažvelgė į Metraštininką. — Apie tai, ką tu čia veiki.

— Toks mano darbas, — suirzęs atsakė Metraštininkas. — Aš renku istorijas. Ir, kai pasitaiko galimybė, tyrinėju keistus gandus bei žiūriu, ar už jų slypi nors kiek tiesos.

— Tiesiog iš smalsumo: kaip tave pasiekė šis gandas? — paklausė Bastas.

— Kaip suprantu, prisiliuobei su vienu furgonininku iki žemės graibymo ir šį tą jam prasitarei, — atsakė Metraštininkas. — Turint omeny visas aplinkybes, sakyčiau, gana neatsargu.

Bastas su didele užuojauta pažiūrėjo į Metraštininką.

— Pažvelk į mane, — tarė jis, lyg kalbėtųsi su vaiku. — Ir pagalvok. Ar galėjo koks nors furgonininkas mane nugirdyti? Mane?

Metraštininkas prasižiojo, paskui vėl užsičiaupė.

— Tuomet...

— Jis buvo mano žinutė butelyje. Viena iš daugelio. Tiesiog taip nutiko, kad esi pirmas ją radęs ir atvykęs pažiūrėti.

Metraštininkas ilgai gromuliavo tai, ką išgirdo.

— Maniau, jūs slapstotės.

— O, taip, mes slapstomės, — karčiai atsakė Bastas. — Mes taip gerai ir saugiai pasislėpėme, kad jis beveik virto medžio gabalu.

— Suprantu, šiame užkampyje gali užtrokšti iš nuobodulio, — tarė Metraštininkas. — Bet, tiesą sakant, neįžvelgiu, kaip prasta tavo mokytojo nuotaika susijusi su sviesto kainomis.

Basto akys piktai sužibo.

— Dar ir kaip susijusi! — iškošė jis pro dantis. — Ir viskas gerokai blogiau, nei prasta nuotaika, tu bukagalvi pasigailėtinas anhaut - fehn. Ši vieta jį žudo.

Po šio pykčio protrūkio Metraštininkas pabalo.

— Aš... aš ne...

Bastas užsimerkė ir giliai įkvėpė, akivaizdžiai bandydamas nusiraminti.

— Tu nesupranti, kas vyksta, — tarė jis labiau sau, nei Metraštininkui. — Štai to ir atėjau čia — paaiškinti. Daugelį mėnesių laukiau, kad kas nors pasirodytų. Nesvarbu kas. Net senų sąskaitų suvesti atėję priešai būtų geriau, nei matyti, kaip jis čia vysta. Bet tu geresnis, nei galėjau tikėtis. Tu tiesiog tobulas.

— Tobulas kam? — paklausė Metraštininkas. — Aš net nesuprantu, kur slypi problema.

— Tai lyg... Ar kada girdėjai istoriją apie Martiną Kaukiadirbį? — Metraštininkas papurtė galvą, ir Bastas nusivylęs atsiduso. — O kaip pjesės? Esi matęs „Vaiduoklį ir žąsininkę“ arba „Karalių už pusę grašio“?

Metraštininkas suraukė antakius.

— Tai ta, kur karalius parduoda savo karūną našlaičiui?

Bastas linktelėjo.

— Ir tas berniukas tampa geresniu karaliumi, nei jis. O žąsų piemenė apsirengia kaip grafienė ir visus apstulbina savo grakštumu bei žavesiu. — Jis patylėjo, ieškodamas tinkamų žodžių. — Matai, tarp „atrodyti“ ir „būti“ yra labai stiprus ryšys. Fajė šalyje tai žino kiekvienas vaikas, bet jūs, mirtingieji, regis, šito nesuvokiate. Mes suprantame, kokia pavojinga gali būti kaukė. Anksčiau ar vėliau mes tampame tuo, kuo apsimetame esantys.

Pajutęs pažįstamą sritį Metraštininkas kiek atsipalaidavo.

— Tai psichologijos pagrindai. Jei aprengsi elgetą gražiais drabužiais, žmonės elgsis su juo kaip su kilmingu, ir jis pateisins jų lūkesčius.

— Tai tik pati viršūnėlė, — tarė Bastas. — Tiesa slypi gerokai giliau. Tai tarsi... — jis akimirką susimąstė, — tarsi kiekvienas savo galvoje pasakotųsi istoriją apie save. Be perstojo. Visą laiką. Ši istorija ir paverčia tave tuo, kas esi. Iš šitos istorijos mes save kuriame.

Metraštininkas suraukė antakius ir išsižiojo, bet Bastas jį sustabdė pakeldamas ranką.

— Ne, paklausyk. Sugalvojau pavyzdį. Štai tu sutinki merginą: drovią ir kuklią. Jei pasakysi, kad ji graži, ji pamanys, kad tu mielas, bet tavimi nepatikės. Mergina žino, kad grožis — tai tik vaizdinys tavo sąmonėje. — Bastas lyg nenoromis gūžtelėjo pečiais. — Ir kartais to pakanka.

Jo akys staiga nušvito.

— Bet yra ir geresnis būdas. Tu parodai merginai, kad ji yra graži. Paverti savo akis veidrodžiu, o jos kūną liečiančias rankas — malda. Tai sunku, labai sunku, bet kai ji tikrai tavimi patiki... — Bastas susijaudinęs mostelėjo rankomis. — Staiga istorija, kurią ji pasakoja savo galvoje, pasikeičia. Ir pati mergina neatpažįstamai pasikeičia. Dabar ji nebeatrodo graži. Dabar ji yra graži.

— Ką, po galais, visa tai reiškia? — piktai tarė Metraštininkas. — Tu tauški nesąmones.

— Aš tauškiu per daug protingai, kad tu suprastum, — irzliai atsakė Bastas. — Bet iki suvokimo tau trūksta nedaug. Pagalvok apie tai, ką jis šiandien sakė. Žmonės matė jame herojų, ir jis atliko savo vaidmenį. Pradžioj tai buvo lyg kaukė, bet galiausiai jis ir pats patikėjo, kad yra herojus. Tai virto tikrove. Bet dabar... — Jis nutilo.

— Dabar žmonės mato jame smuklininką, — pratęsė Metraštininkas.

— Esmė ne čia, — tyliai atsakė Bastas. — Žmonės matė jame smuklininką jau prieš metus. Bet, kai jie išeidavo pro duris, jis nusiimdavo kaukę. O dabar jis ir pats savyje mato smuklininką, be to, nevykusį. Pats matei, koks jis buvo, kai atėjo Kobas ir visi kiti. Matei tą blankų žmogaus šešėlį už baro. Anksčiau tai buvo viso labo vaidinimas...

Susijaudinęs Bastas pakėlė akis.

— Bet tu esi tobulas. Tu gali padėti jam prisiminti, kaip viskas buvo. Nemačiau jo tokio gyvo jau daugelį mėnesių. Žinau, kad tau pavyks.

Metraštininkas kiek suraukė antakius.

— Aš nesu tikras...

— Žinau, kad tai suveiks, — karštai nutraukė jį Bastas. — Bandžiau kažką panašaus prieš porą mėnesių. Priverčiau jį pradėti rašyti atsiminimus.

Metraštininkas iškart atkuto.

— Jis parašė atsiminimus?

— Pradėjo rašyti, — paaiškino Bastas. — Jis buvo toks susijaudinęs, kalbėjo apie tai kelias dienas. Suko galvą, nuo ko pradėti savo istoriją. Po pirmos rašymo nakties jis pasidarė toks, kaip anksčiau. Atrodė trimis pėdomis aukštesnis, žaibuojančiomis akimis. — Bastas atsiduso. — Bet paskui kažkas atsitiko. Kitą dieną jis perskaitė, ką parašė, ir jį vėl apniko niūri nuotaika. Tvirtino, kad tai prasčiausia idėja, kokia tik jam kada šovė į galvą.