Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Na... keliai gana prasti...

Jo žodžiai sukėlė įprastinių nusiskundimų sutartinę, ir Metraštininkas atsipalaidavo. Vyrams bambant, vėl atsidarė smuklės durys ir vidun įėjo kalvio pameistrys: berniukiško veido, plačių pečių, anglių dūmais kvepiančiais plaukais, nešinas į petį įremtu ilgu geležiniu strypu. Vaikinas palaikė duris atdaras, kad įeitų ir Karteris.

— Kvailai atrodai, berniuk, — suniurzgėjo šis, įžengdamas lėtai, su atsargiu neseniai sužeisto žmogaus nelankstumu. — Jei ir toliau visur tąsysies tą daiktą, žmonės pradės šnekėti apie tave, kaip apie Prietranką Martiną. Tapsi „tuo trenktu berniuku iš Renišo“. Nori tai girdėti artimiausius penkiolika metų?

Susidrovėjęs kalvio pameistrys patogiau suėmė ranka geležinį strypą.

— Tegul sau kalba, — burbtelėjo jis su kovingumo gaidele balse. — Nuo tos dienos, kai ėjau pasirūpinti Neli, vorus ir tesapnuoju. — Vaikinas papurtė galvą. — Demonai griebtų, maniau, tu pats nešiosies po strypą kiekvienoj rankoj. Juk tas padaras vos tavęs nenužudė.

Karteris nieko jam neatsakė ir akmeniniu veidu, atsargiu žingsniu priėjo prie baro.

— Smagu matyti tave vėl ant kojų, Karteri, — sušuko Šepas keldamas bokalą. — Maniau, kad dar dienelę kitą pagulėsi.

— Keliais dygsniais manęs gulinėt nepriversi, — atsakė šis.

Bastas dėjosi paslaugus ir pasiūlė savo taburetę sužeistajam, o pats tyliai atsisėdo kaip galima toliau nuo kalvio pameistrio. Pasigirdo nuoširdžių sveikinimų lalesys.

Smuklininkas išspruko į virtuvę ir po kelių minučių grįžo nešinas padėklu su šilta duona ir garuojančiais troškintos mėsos dubenėliais.

Visi klausėsi Metraštininko.

— ...jei gerai pamenu, tai nutiko Severene. Kvoutas ėjo namo...

— Ne Severene, — pertraukė jį Senasis Kobas. — Universitete.

— Gal ir taip, — sutiko Metraštininkas. — Šiaip ar taip, jis vėlų nakties metą ėjo namo, ir staiga viename skersgatvyje jį užpuolė banditai.

— Tai vyko dienos šviesoje, — vėl irzliai įsikišo Kobas. — Miesto vidury. Aplink buvo pilna žmonių, ir visi viską matė.

Metraštininkas užsispyręs papurtė galvą.

— Kiek aš pamenu, skersgatvyje. Šiaip ar taip, banditai užklupo Kvoutą netikėtai. Jie norėjo atimti iš jo arklį. — Jis nutilo ir pirštų galiukais pasitrynė kaktą. — Palaukit, kažkas čia ne taip. Jis negalėjo būti skersgatvyje su arkliu. Tai gal visgi jis keliavo į Severeną.

— Sakau tau, Severenas čia nieko dėtas! — akivaizdžiai suerzintas sušuko Kobas ir trinktelėjo delnu per barą. — Teilu toks ir anoks, geriau jau liaukis. Tu viską suplakei į krūvą.

Metraštininkas sumišęs išraudo.

— Girdėjau tą istoriją tik kartą, be to, prieš daugelį metų.

Niūriai dėbtelėjęs į Metraštininką, Koutas garsiai tarkštelėjo padėklą ant baro, ir visi tučtuojau užmiršo pasakojimą. Senasis Kobas kirto taip greitai, kad vos nepaspringo, tad teko užgerti maistą dideliu alaus gurkšniu.

— Kad jau taip knebinėjies su savo vakariene, — valydamasis lūpas rankove tarė jis Metraštininkui, — gal labai neprieštarausi, jei aš užbaigsiu istoriją? Tiesiog kad berniukas paklausytų.

— Jei neabejoji, kad žinai ją... — neryžtingai atsakė Metraštininkas.

— Aišku, žinau, — atkirto Kobas, pasukdamas taburetę taip, kad sėdėtų veidu į klausytojus. — Gerai. Prieš daugelį metų, kai Kvoutas tebuvo pienburnis, jis nuvyko į Universitetą. Bet jam ten buvo nelengva, nes, matot, jis buvo kilęs iš paprastų žmonių. Jis negalėjo sau leisti viso to prašmatnaus gyvenimo, kaip kiti.

— Kaip tai? — paklausė kalvio pameistrys. — Juk kažkada sakei, kad Kvoutas buvo toks protingas, jog, nepaistant to, kad teturėjo vos dešimt metų, jie patys jam sumokėjo, kad liktų. Sakei, jie davė jam ir aukso pilną kapšą, ir deimantą sulig nykščio krumpliu, ir puikų arklį su nauju balnu bei pakinktais, ir naujus batus, ir visą maišą avižų, ir dar ten visko...

Kobas taikingai linktelėjo.

— Teisybė. Bet ši istorija nutiko po metų ar dvejų, kai Kvoutas visa tai gavo. Be to, jis, matai, beveik visą tą auksą atidavė vargšams, kurių namai sudegė.

— Per jų pačių vestuves supleškėjo, — įsiterpė Grehemas.

Kobas linktelėjo.

— O juk Kvoutui reikėjo valgyti, nuomotis kambarį ir pirkti avižų savo arkliui. Tad tuo metu auksas jau buvo ištirpęs. Taigi jis...

— O kaip deimantas? — nenurimo berniukas.

Senasis Kobas suraukė antakius.

— Jei tau taip maga žinoti, jis atidavė tą deimantą vienam savo ypatingam draugui. Tiksliau sakant, draugei. Bet tai visai kita istorija, kuri neturi nieko bendra su tuo, ką dabar pasakoju. — Jis rūsčiai pervėrė berniuką akimis, o šis atgailaudamas nuleido savąsias ir įsidėjo burnon dar kąsnį troškinio.

Kobas tęsė:

— Kadangi brangus pragyvenimas Universitete buvo ne Kvouto kišenei, jis įsikūrė gretimame miestelyje, kuris vadinosi Amari. — Senis metė Metraštininkui reikšmingą žvilgsnį. — Kvoutas gavo kambarį vienoje smuklėje ir gyveno ten nemokamai, mat našlei, kuriai priklausė ta vietelė, jis krito į akį. Be to, berniukas padėdavo jai namų ruošoj, kad atidirbtų už išlaikymą.

— Jis ten dar ir grodavo, — pridūrė Džeikas. — Kvoutas su savo liutnia stačiai stebuklus išdarinėdavo.

— Kišk vakarienę į žabtus ir leisk man pabaigti, ką pradėjau, Džeikobai, — atkirto Senasis Kobas. — Visi žino, kad Kvoutas puikiai grojo liutnia. Todėl ir krito į akį tai našlei, o skambinti kas vakarą buvo jo pagalbos apyvokoje dalis.

Kobas greitai gurkštelėjo alaus ir tęsė.

— Taigi kartą Kvoutas ėjo kažkur našlės pavedimu, ir staiga kažkoks vaikinas išsitraukė peilį ir liepė atiduoti pinigus, nes kitaip ištampys jo žarnas po visą gatvę. — Kobas nukreipė į kalvio pameistrį įsivaizduojamą peilį ir nutaisė grėsmingą žvilgsnį. — Bet čia reikia prisiminti, kad tuomet Kvoutas dar buvo pienburnis. Jis neturėjo kardo, o jei ir būtų turėjęs, tai kas iš to? Juk ademai dar nebuvo jo išmokę kautis.

— Tai ką darė Kvoutas? — paklausė kalvio mokinys.

— Na, — Kobas atsilošė, — visa tai vyko vidury dienos, ir dar pačiam Amari aikštės centre. Kvoutas jau ketino pašaukti konsteblį, bet, matot, jo akys visad būdavo plačiai atmerktos. Ir jis pastebėjo, kad to vaikino dantys balti kaip sniegas...

Berniukas išpūtė akis.

— Jis buvo „smaližius“?

Kobas linktelėjo.

— Bet baisiausia, kad tas vaikinas prakaitavo kaip nuvarytas arklys, jo akys buvo paklaikusios, o rankos... — Kobas išpūtė akis ir ėmė drebinti į priekį ištiestas rankas. — Taigi Kvoutas matė, kad vaikiną kamuoja siaubingas dervos alkis, o tai reiškė, kad dėl sulinkusio grašio jis prismeigtų ir savo motiną. — Kobas lėtai ilgai gėrė, dar pakurstydamas įtampą.

— Tai ką gi jis padarė? — tolimajame baro gale nekantriai sušuko Bastas, teatrališkai gręžiodamas rankas. Smuklininkas pervėrė savo mokinį akimis.

Kobas pasakojo toliau:

— Na, iš pradžių jis sutriko, o užpuolikas su peiliu priėjo arčiau. Kvoutas suprato, kad antrą kartą tas vaikinas neprašys. Taigi berniūkštis pasitelkė juodąją magiją, kurios buvo išmokęs iš Universitete po užraktu saugomos slaptos knygos. Jis pasakė tris siaubingus slaptingus žodžius ir iššaukė demoną...

— Demoną? — beveik suspiegė pameistrys. — Tokį, kaip tas...

Kobas lėtai papurtė galvą.

— O, ne, tas buvo nepanašus į vorą, — daug baisesnis. Jį sudarė šešėliai, ir ta baisybė nutūpė ant vaikino, įkando jam į krūtinę, tiesiai į širdį, ir išgėrė visą kraują, kaip tu iščiulpi sultis iš slyvos.