Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Aerlevsedi , — tarė jis. — Pakartok.

— Ką? — kažkur tolumoje pasigirdo Simono balsas. — Vėjas?

— Aerlevsedi, — kantriai pakartojo Elodinas, įdėmiai žvelgdamas man į veidą.

— Aerlevsedi , — bukai sumurmėjau aš.

Elodinas trumpam ramiai užsimerkė, tarsi bandytų sugauti vos girdimą vėjo nešamą melodiją. Nebematydamas jo akių, vėl ėmiau grimzti į sąstingį. Įsistebeilijau į sulaužytą liutnią rankose, bet dar nespėjus žvilgsniui apsiblausti magistras suėmė mane už skruosto ir pakėlė galvą.

Elodinas savo akimis sukaustė manąsias. Stingulys išnyko, bet audra galvoje nesiliovė siautusi. Paskui magistro žvilgsnis pasikeitė. Jis ėmė žiūrėti ne į mane, o į mano vidų — tik šitaip tegaliu tai nusakyti. Jis žvelgė ne į mano akis, bet pro jas. Jo žvilgsnis įsiskverbė giliai vidun ir įsitvirtino krūtinėje, tarsi Elodinas būtų ten sukišęs abi rankas ir dabar tyrinėtų plaučių formą, širdies plakimą, pykčio karštį ir manyje dundančios audros sandarą.

Jis palinko į priekį ir palietė lūpomis mano ausį. Jutau jo kvėpavimą. Elodinas ištarė žodį... ir audra nurimo. Aš radau, kur nutūpti.

Yra žaidimas, kurį vienu ar kitu metu išbando visi vaikai. Išskėti į šalis rankas, sukiesi ir stebi, kaip tave supantis pasaulis ima lietis. Pradžioj prarandi orientaciją, bet jei darai tai gana ilgai, kažkurią akimirką viskas aplink tarsi išsiskaido ir tu, tebesisukantis šioje migloje, nebesi apsvaigęs.

O paskui tu sustoji ir pasaulis įgauna savo įprastą pavidalą. Galvos svaigulys tvoja kaip perkūno trenksmas, viskas svyrinėja ir juda. Pasaulis aplink tave susiūbuoja.

Būtent tai nutiko, kai Elodinas nuramino mano galvoje šėlusią audrą. Nuo staigaus ir stipraus svaigulio surikau ir skėstelėjau rankomis, kad nenukrisčiau — į šalis, į viršų, į vidų. Kojos užkliuvo už taburetės, aš ėmiau griūti ant grindų ir pajutau, kaip kažkieno rankos mane pagauna. Pojūtis buvo bauginantis, tačiau trumpalaikis. Kai atsigavau, Elodino nebebuvo. AŠTUONIASDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS Rankos prieš mane

Simonas su Vilemu nuvedė į mano kambarį pas Ankerį, ten griuvau į lovą ir aštuoniolika valandų praleidau anapus miego durų. Kai pabudau kitą dieną, jaučiausi stebėtinai gerai, ypač turint galvoje, kad miegojau su drabužiais, o šlapimo pūslė, regis, buvo išpampusi iki meliono dydžio.

Laimei, prieš ateinant vienam iš Džamisono pasiuntinukų spėjau ir pavalgyti, ir išsimaudyti. Buvau kviečiamas į Magistrų salę: po pusvalandžio manęs laukė pasijodinėjimas „ant ragų“.

Stovėjome su Ambrozu priešais magistrų stalą. Jis apkaltino mane piktnaudžiavimu simpatija, aš savo ruožtu apkaltinau jį vagyste, svetimos nuosavybės sunaikinimu ir „Arkanumo nariui nederamu elgesiu“. Po ankstesnio pasijodinėjimo „ant ragų“ susiradau Rerum Codex , oficialų Universiteto statutą. Kad gerai suprasčiau esamą tvarką, perskaičiau jį du kartus. Žinojau įstatus kaip savo penkis pirštus.

Deja, dėl tos pačios priežasties puikiai supratau, kaip stipriai esu įklimpęs. Kaltinimas piktnaudžiavimu simpatija — labai rimta. Jei magistrai pripažins mane kaltu sąmoningai sužalojus Ambrozą, būsiu nuplaktas ir išmestas iš Universiteto.

O kad aš sužalojau Ambrozą, abejonių nekilo. Jis buvo sėte nusėtas mėlynėmis ir šlubavo. Ant kaktos puikavosi ryškiai raudona nuobrozda. Jo ranką prilaikė raištis, bet buvau tikras, kad tai viso labo daugiau dramatiškumo suteikianti detalė.

Bėda ta, kad neturėjau jokio supratimo, kas iš tikrųjų nutiko. Nebuvo galimybės su kuo nors pakalbėti, net nespėjau padėkoti Elodinui už vakarykštę pagalbą Kilvino dirbtuvėse.

Magistrai leido mums abiem tarti žodį. Ambrozas buvo gerų manierų įsikūnijimas ir kalbėjo labai mandagiai, — jei apskritai prasižiodavo. Po valandėlės ėmiau įtarti, kad jo rambumas gali būti susijęs su per didele nuskausminamųjų doze. Pažvelgiau į jo stiklines akis ir nusprendžiau, kad greičiausiai jis vartojo laudanumą.

— Nagrinėkime kaltinimus pagal jų sunkumo lygį, — tarė Rektorius, kai kiekvienas papasakojome savo įvykių versiją.

Magistras Hemė pakėlė ranką, ir Rektorius galvos linktelėjimu leido jam kalbėti.

— Prieš balsuodami turime sumažinti kaltinimų kiekį, — pasakė Hemė. — E’liras Kvoutas jų pateikė per daug. Negalima kaltinti studento ir apsivogus, ir sunaikinus tą pačią nuosavybę: arba viena, arba kita.

— Kodėl jūs taip manote, magistre? — paklausiau mandagiai.

— Vagystė reiškia svetimos nuosavybės turėjimą, — protinguolio tonu atsakė Hemė. — Kaip gali turėti daiktą, kurį jau esi sunaikinęs? Vienas iš kaltinimų turi būti atmestas.

Rektorius pažvelgė į mane.

— E’lire Kvoutai, ar norite atsisakyti vieno iš savo kaltinimų?

— Ne, pone.

— Tuomet aš reikalauju balsuoti už tai, kad būtų atmestas kaltinimas dėl vagystės, — tarė Hemė.

Rektorius rūsčiai pervėrė jį akimis už kalbas be leidimo, paskui vėl atsigręžė į mane.

— Užsispirti dėl to, ką mums byloja protas, nėra pagirtina, e’lire. Magistras Hemė pateikė įtikinamą argumentą.

— Magistras Hemė pateikė klaidingą argumentą, — atsakiau ramiai. — Vagystė reiškia svetimos nuosavybės pasisavinimą. Absurdiška tvirtinti, kad negalima sunaikinti pavogto daikto.

Keli magistrai pritariamai linktelėjo, bet Hemė laikėsi savo:

— Magistre Lorenai, kokia numatoma bausmė už vagystę?

— Studentas gali būti nubaustas ne daugiau kaip dviem viengubo botago kirčiais per nugarą, — pacitavo Lorenas. — Taip pat jis privalo grąžinti nuosavybę arba atlyginti už ją pinigais bei sumokėti vieno sidabrinio talento baudą.

— O bausmė už nuosavybės sunaikinimą?

— Studentas turi nupirkti jos pakaitą arba apmokėti sutaisymą.

— Matote? — tarė Hemė. — Yra tikimybė, kad šiam studentui teks du kartus mokėti už tą pačią liutnią. Tai jau ne teisingumas. Tai reikštų jį du kartus nubausti už tą patį dalyką.

— Ne, magistre Heme, — įsiterpiau aš. — Tai reikštų jį nubausti už vagystę ir už nuosavybės sunaikinimą. — Rektorius pažvelgė į mane taip pat, kaip pirma žiūrėjo į be leidimo prakalbusį Hemę, bet aš tęsiau. — Jei būčiau jam paskolinęs liutnią ir jis būtų ją sulaužęs, tai būtų vienas dalykas, o jei jis būtų ją pavogęs, bet nesugadinęs — kitas. Tačiau šiuo atveju padaryti abu nusikaltimai: ir pavogta, ir sunaikinta.

Mus tildydamas Rektorius pabeldė krumpliais į stalą.

— Ar teisingai suprantu, kad jūs neatsiimate nė vieno kaltinimo?

— Taip.

Hemė pakėlė ranką ir gavo leidimą kalbėti:

— Siūlau balsuoti už tai, kad būtų atmestas kaltinimas dėl vagystės.

— Kas už? — pavargusiu balsu paklausė Rektorius. Hemė pakėlė ranką, prie jo prisidėjo Brandjeras, Mandragas ir Lorenas. — Penki su puse prieš keturis: kaltinimas paliekamas.

Kol niekas nespėjo pradėti naujų ginčų, Rektorius tęsė:

— Kas mano, kad re’laras Ambrozas kaltas dėl nuosavybės sunaikinimo? — Visi, išskyrus Hemę ir Brandjerą, pakėlė rankas. Rektorius pažvelgė į mane. — Kiek tu mokėjai už savo liutnią?

— Devynis talentus ir šešis, — sumelavau, žinodamas, kad tai visai pagrįsta suma.

Ambrozas nebeištvėrė:

— Liaukis. Tu niekad gyvenime nesi laikęs rankose dešimties talentų.

Supykęs Rektorius pabeldė krumpliais į stalą, kad jį nutildytų, bet čia pakėlė ranką Brandjeras.

— Re’laras Ambrozas palietė įdomų klausimą. Iš kur studentas, kuris atėjo pas mus be grašio kišenėj, gavo šitiek pinigų?