Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Jei šis pasakojimas turi būti išsami ir sąžininga mano gyvenimo ir žygių istorija, turiu prisipažinti, kad priežastys, dėl kurių pakviečiau Beną prisidėti prie trupės, buvo ne vien altruistinės. Kokybiškas grimas ir geras apšvietimas buvo neabejotinai sveikintina. Neabejotina ir tai, kad man pagailo vienišo seno klajūno.

Bet buvo ir dar viena paskata — smalsumas. Aš mačiau Abentį darant tai, ko negalėjau paaiškinti, — kažką keista ir stebuklinga. Kalbu ne apie triuką su simpatinėmis lempomis: puikiai supratau, kad tai tebuvo pokštas, blefas, turėjęs priblokšti nemokšas miestelėnus.

Kalbu apie tai, ką jis darė paskui. Jis pakvietė vėją ir vėjas atėjo. Tai buvo magija. Tikra magija. Tokia, apie kokią pasakojama istorijose apie Taborliną Didįjį. Tokia, kuria nustojau tikėti šešerių. O dabar ir pats nebežinojau, kuo tikėti.

Taigi aš pakviečiau jį prisidėti prie mūsų trupės, tikėdamasis gauti atsakymus į visus savo klausimus. Tuomet dar nežinojau, kad iš tikrųjų man rūpi tik viena: vėjo vardas. DEVINTAS SKYRIUS Pasivažinėjimai Beno furgonu

Abentis buvo pirmas mano sutiktas arkanistas, ir keista mažo berniuko vaizduotę žadinanti asmenybė. Jis išmanė visus mokslus: botaniką, astronomiją, psichologiją, anatomiją, alchemiją, geologiją, chemiją...

Jis buvo apkūnus, dažnai mirksinčiomis ir žvitriai nuo vieno daikto prie kito bėgiojančiomis akimis. Žvelgiant į jį iš nugaros dėmesį traukė žilų plaukų rėžis ant pakaušio, tačiau geriausiai prisimenu kitą jo išvaizdos ypatumą — jis neturėjo antakių. Tiksliau sakant, turėjo, tačiau nuolat juos nusidegindavo per savo alcheminius bandymus, o be jų veidas atrodė tuo pat metu ir nustebęs, ir pašaipus.

Kalbėjo Abentis tyliai, dažnai juokėsi ir niekad savo sąmojais nepašiepdavo kitų. Jis keikėsi kaip koją nusilaužęs girtas jūreivis, bet tuos keiksmus siųsdavo tik savo asilų adresu. Jis vadino juos Alfa ir Beta, ir kai manydavo, kad niekas nemato, šerdavo juos morkomis ir cukraus gabaliukais. Chemija buvo jo didžioji meilė, ir mano tėvas sakė niekad nesutikęs tokio, kuris išmanytų distiliavimą geriau nei Abentis.

Jau antrą dieną arkanistui prisidėjus prie trupės įpratau keliauti jo furgonu. Užversdavau senį klausimais, o jis man atsakinėdavo, paskui prašydavo pagroti ir aš skambindavau jam iš tėvo pasiskolinta liutnia.

Kartais Abentis savo tenoru net užtraukdavo dainą. Jis turėjo stiprų, tačiau nevaldomą balsą, tad jo melodijos posūkiai būdavo stačiai neįtikėtini. Kaskart nuvinguriavęs į šalį jis liaudavosi dainuoti ir imdavo iš savęs kvatotis. Jis buvo geras žmogus, visiškai nepasipūtęs.

Po kurio laiko Abenčio paklausiau, ką reiškia būti arkanistu.

Jis mąsliai pažvelgė į mane ir tarė:

— Ar kada nors buvai susidūręs su arkanistais?

— Kažkada buvom vieną nusamdę, kad pataisytų lūžusią ašį, — atsakiau pagalvojęs. — Jis keliavo į šalies gilumą su žuvį gabenančia vilkstine.

Abentis paniekinamai mostelėjo.

— Ne, ne, berniuk. Aš kalbu apie arkanistus. Ne apie kokį varganą šalčio kerėtoją, kuris sukiojasi vilkstinių kelyje ir samdosi kaip galintis apsaugoti mėsą nuo sugedimo.

— O kur slypi skirtumas? — paklausiau jausdamas, kad jis iš manęs to ir tikisi.

— Na, — nutęsė jis, — tai ne taip paprasta paaiškinti...

— Ko jau ko, o laiko turiu iki valios.

Abentis vertinamai nužvelgė mane, tarsi sakytų: „Kalbi ne pagal savo amžių.“ Šito aš ir norėjau: tikėjausi, kad jis netruks suprasti, kaip siaubingai gali varginti tai, kad su tavimi kalba kaip su vaiku. Net jei tu ir esi vaikas.

Jis giliai įkvėpė.

— Tiesiog jei žmogus žino vieną ar kitą triuką, dar nereiškia, kad jis arkanistas. Jis gali mokėti sustatyti lūžusį kaulą arba skaityti eldvintisietiškai. Jis netgi gali šiek tiek išmanyti simpatiją. Bet...

— Simpatiją? — pertraukiau kaip galėdamas mandagiau.

— Tu tai turbūt pavadintum magija, — nenoriai paaiškino Abentis. — Nors iš tiesų tai visai kas kita. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Tačiau netgi simpatijos išmanymas neleidžia vadintis arkanistu. Tikras arkanistas privalo būti priimtas į Arkanumą Universitete.

Kai jis paminėjo Arkanumą, man tučtuojau kilo keli tuzinai naujų klausimų. Galite pamanyti, kad ne tiek ir daug, bet jei pridėsim juos prie pusšimčio tų, kuriuos turėjau galvoje nuo to laiko, kai sutikau Abentį, bus aišku, kad mano galva nuo klausimų kone sprogo. Tik valios pastangomis nutylėjau ir laukiau, kol senis tęs pats.

Tačiau jis pastebėjo mano reakciją:

— Aha, jau esi girdėjęs apie Arkanumą, ar ne? — Jį tai, regis, pralinksmino. — Tuomet pasakyk man, ką girdėjai.

Ilgai raginti manęs nereikėjo:

— Iš vieno berniuko Temper Glene girdėjau, kad, jei tau nupjovė ranką, Universitete ją gali prisiūti. Iš tikrųjų gali? Kai kuriose istorijose pasakojama, kad Taborlinas Didysis keliavo tenai išmokti visų daiktų vardų. Kad ten yra biblioteka, o joje — tūkstantis knygų. Jų ten tikrai tiek daug?

Klausimų srautas užplūdo Abentį tokiu tempu, kad jis atsakė tik į pastarąjį:

— Tiesą sakant, daugiau nei tūkstantis. Dešimt kartų po dešimt tūkstančių. Dar daugiau. Ten knygų tiek, kad nespėtum perskaityti per visą savo gyvenimą. — Abenčio balse suskambo ilgesio gaidelė.

Tiek knygų, kad nespėčiau perskaityti per visą gyvenimą? Kažkodėl tuo suabejojau.

— Žmonės, kuriuos matai keliaujančius su vilkstinėmis — kerėtojai, apsaugantys maistą nuo sugedimo, požeminio vandens ieškotojai, ateities spėjikai, rupūžių rijikai, — nėra tikri arkanistai. Jie tokie pat keliaujantys aktoriai, kaip edema ru. Jie gali šiek tiek išmanyti alchemiją, šiek tiek simpatiją, šiek tiek mediciną. — Jis papurtė galvą. — Bet jie nėra arkanistai. Daug žmonių jais apsimeta. Kad išpeštų sau naudos iš nemokšų ir lengvatikių, jie vilki mantijas ir pučiasi kaip povai. Bet štai iš ko pažinsi tikrą arkanistą.

Abentis nusiėmė per galvą ploną grandinėlę ir ištiesė man. Aš pirmą kartą pamačiau Arkanumo guldeną. Jis nebuvo labai įspūdingas: tiesiog plokščias švino gabalas su įspaustais nepažįstamais rašmenimis.

— Tai tikras gilthe , arba guldenas, jei norite, — su pasitenkinimu paaiškino Abentis. — Tai vienintelis patikimas būdas sužinoti, kas yra arkanistas, o kas ne. Prieš leisdamas man prisidėti prie jūsų trupės, tavo tėvas paprašė jį parodyti. Vadinasi, jis prityręs ir matęs pasaulio žmogus. — Senis pažvelgė į mane apsimestinai abejingai. — Kiek nemalonu, ar ne?

Sugriežiau dantimis ir maktelėjau galva. Delnas sustiro vos palietus guldeną. Smalsiai tyrinėjau ženklus abiejose pusėse, bet nespėjęs nė du kartus įkvėpti pajutau, kaip nutirpo visa ranka iki peties, tarsi būčiau miegojęs ant jos visą naktį. Įdomu: ar palaikius tą daiktą ilgiau apmirtų ir visas kūnas?

Deja, to išsiaiškinti nepavyko, nes ant kažko užvažiavęs furgonas staiga kryptelėjo, ir mano sustingusi ranka vos neišmetė guldeno ant paminos. Abentis nutvėrė grandinėlę ir kikendamas užsimovė per galvą.

— Kaip tu gali tai iškęsti? — paklausiau trindamas ranką, kad bent kiek atgytų.

— Tokie pojūčiai apima tik tuos, kuriems jis nepriklauso, — paaiškino senis. — O šeimininkui jis tik šiltas. Šiaip ar taip, dabar žinosi, kaip atskirti arkanistą nuo to, kas turi dovaną surasti vandenį arba nuspėti orus.

— Tripas kažką tokio turi, — pasakiau aš. — Žaidžiant kauliukais jis visada išmeta septynetukus.

— Na, tai truputį kas kita, — nusikvatojo Abentis. — Tai paaiškinti gerokai lengviau nei įgimtus gebėjimus. — Jis atsilošė savo sėdynėje ir susikūprino. — Pasaulis vis dėlto keičiasi į gera. Jei prieš kelis šimtmečius žmonės būtų pastebėję tave turint kokių neįprastų gebėjimų, būtum buvęs pasmerktas mirti. Teiluiečiai tokius dalykus laikė demonų požymiu, o jų turinčius žmones degindavo. — Abenčio nuotaika, regis, subjuro.