Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Po akimirkos, kai atsipeikėjau iš nuostabos, suvokiau, kad keistoji šviesa sklinda iš dviejų prie furgono pritvirtintų simpatinių lempų. Tokias buvau matęs ir anksčiau, lordo Greifelou bibliotekoje. Jos šviečia ryškiau nei dujinės, jų liepsna ramesnė nei žvakių ar žibintų, o dega beveik amžinai. Be to, jos siaubingai brangios. Buvau pasiryžęs lažintis, kad šiame miestelyje nebuvo nė vieno, girdėjusio apie tokį daiktą, o ką jau kalbėti apie mačiusius.

Sužibus šviesai konsteblis tarsi suakmenėjo. Bet kadangi, regis, nieko daugiau neįvyko, jis atkišo žandikaulį ir vėl žengė prie furgono.

Senis sunerimo.

— Palaukit minutėlę, — tarė jis, kai raudonoji šviesa ėmė blankti. — Mes juk nenorime...

— Užsičiaupk, senas šūdžiau, — nutraukė jį konsteblis. Jis ištiesė ranką prie arkanisto, bet tokia veido išraiška, lyg būtų kišęs ją į krosnį. Paskui jis sugriebė senį už riešo ir, kai nieko nenutiko, nusišypsojo. Jau labiau pasitikėdamas savimi konsteblis tarė:

— Dar užsiimsi tokiais juodais darbeliais — smagiai užtvosiu.

— Puiku, Tomai, — sušuko iš palengvėjimo nušvitęs meras. — Veskis jį, o paskui pasiųsim ką nors ir furgono.

Vaikinas išsišiepė ir užlaužė seniui ranką. Arkanistas sulinko per pusę ir skausmingai aiktelėjo.

Iš savo slėptuvės mačiau, kaip žaibiškai mainėsi arkanisto veidas: nerimą jame pakeitė skausmas, o šį — pyktis. Paskui mačiau, kaip sujudėjo jo lūpos.

Staiga tarsi iš niekur, lyg prasidėjus netikėtai audrai, atskriejo smarkaus vėjo šuoras. Jo pakeltas senio furgonas pasviro ant dviejų ratų, paskui su trenksmu žnektelėjo atgal ant visų keturių. Konsteblis susvirduliavo ir pargriuvo lyg paties Dievo trenktas. Aš slėpiausi per trisdešimt pėdų nuo furgono, bet netgi ten vėjas buvo toks stiprus, kad žengiau žingsnį į priekį tarsi kieno stumiamas į nugarą.

— Šalin! — piktai suriko senis. — Atstokit nuo manęs! Paversiu jūsų kraują ugnimi ir pasėsiu jumyse baimę, šaltesnę už ledą ir kietesnę už geležį!

Jo žodžiai man pasirodė pažįstami, tačiau iš kur, prisiminti nepajėgiau.

Meras su konstebliu apsisuko ir leidosi bėgti. Jų paklaikusios akys baltavo kaip išgąsdintų arklių.

Vėjas nurimo taip pat netikėtai, kaip ir pakilo. Staigus gūsis truko ne ilgiau penkių sekundžių. Dauguma miestelėnų būriavosi prie smuklės, tad abejoju, ar kas nors dar, be manęs, mero, konsteblio ir arkanisto asilų, kurie kuo ramiausiai stovėjo savo pakinktuose, matė, kas nutiko.

— Lai iš šios vietos būna išvalytas jūsų purvas, — burbėjo arkanistas pats sau, stebėdamas bėgančiuosius. — Savo vardo galia įsakau: tebūnie taip.

Pagaliau supratau, iš kur man pažįstami jo ištarti žodžiai: tai buvo citata iš „Daeonikos“, iš piktųjų dvasių išvarymo scenos. Mažai kas žino tą pjesę.

Senis grįžo prie savo furgono ir ėmė improvizuoti:

— Paversiu jus į sviestą vasaros kaitroj. Paversiu jus poetais su dvasininko siela. Priversiu jus prisiryti citrininio kremo, o paskui išmesiu pro langą. — Jis nusispjovė. — Šunsnukiai.

Arkanisto pyktis, regis, išseko, ir jis nuvargęs giliai atsiduso.

— Ką gi, blogiau ir būt negalėjo, — sumurmėjo senis, trindamas konsteblio išsuktą petį. — Kaip manote, ar jie grįš su visa minia?

Akimirką pamaniau, kad jis kreipėsi į mane, bet paskui supratau: senis kalbasi su savo asilais.

— Ir aš taip nemanau, — tarė jiems. — Bet kartais aš klystu. Tad geriau likime miesto pakraštyje ir žvilgtelkim, ar liko dar kiek avižų.

Senis užsiropštė į furgoną, paskui išlipo su plačiu kibiru ir beveik tuščiu maišu rankose. Jis subėrė kas buvo maiše į kibirą, tačiau pamatęs, kiek liko ant dugno, regis, nuliūdo. Pasisėmė saują avižų ir koja pastūmė kibirą asilams.

— Nežiūrėkit į mane šitaip, — tarė. — Visiems reikia susiveržti diržus. Be to, jūs galite ganytis.

Jis paglostė asiliuką, iš saujos lyžtelėjo nelukštentų avižų ir kramtė jas, retkarčiais išspjaudamas sėlenas.

Šis vaizdas mane sugraudino: senis keliauja visiškai vienas, neturėdamas su kuo pasikalbėti, tik su savo asilais. Mums, edema ru, sunku, bet mes bent turime vieni kitus. Šis žmogus neturi nieko.

— Nuklydome per toli nuo civilizacijos, vaikinai. Žmonės, kuriems manęs reikia, manimi nepasitiki, o tie, kurie pasitiki, neišgali sumokėti. — Senis įsistebeilijo į savo kapšelį. — Čia mes nieko neuždirbsime, o turime vos pusantro grašio. Tad pasirinkimas nedidelis: arba sulyjame šiandien, arba alkstame rytoj.

Kai išsėlinau iš savo priedangos, ant senio furgono pamačiau užrašą:

ABENTIS: YPATINGŲ GALIŲ ARKANISTAS

Raštininkas. Požeminio vandens ieškotojas. Vaistininkas. Dantų gydytojas.

Retos prekės. Gydau visus nealavimus.

Randu, kas pamesta. Taisau, kas sulaužyta.

Jokių horoskopų. Jokių meilės eleksyrų. Jokių piktadarysčių.

Čia mane Abentis ir pastebėjo.

— Sveikas. Kuo galiu padėti?

— Jūs neteisingai užrašėte žodį negalavimai, — parodžiau į furgono šoną.

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

— Na, tiesą sakant, tai pokštas, — paaiškino jis. — Aš darau alų.

— Ak, alų, — linktelėjau. — Supratau. — Tuomet ištraukiau ranką iš kišenės. — Gal galite man ką nors parduoti už grašį?

Jo žvilgsnyje linksmumas buvo sumišęs su smalsumu.

— O ko tau reikia?

— Man reikėtų šiek tiek laciliumo. — Pastarąjį mėnesį mes taip dažnai vaidinome „Farieną Teisingąjį“, kad mano jaunas protas buvo tarsi apnuodytas intrigomis bei žmogžudystėmis.

— Manai, kas nors nori tave nunuodyti? — šiek tiek nustebęs paklausė senis.

— Ne, ne, nieko panašaus. Man tik atrodo — kai suprasi, jog tau riekia priešnuodžio, ieškoti gali būti per vėlu.

— Na, manau, rasiu tau už grašį, — tarė Abentis. — Dozė bus kaip tik tavo sudėjimo žmogui. Bet laciliumas — pavojingas dalykas. Jis padeda tik nuo stiprių nuodų ir tik tada, kai jie tikrai patenka į kūną. Pavartojus kitu atveju gali rimtai pakenkti.

— Mat kaip, — atsakiau. — Nežinojau šito. — Toje pjesėje apie laciliumą kalbama kaip apie vaistą nuo visų ligų.

Susimąstęs Abentis patapnojo pirštu per lūpas.

— O tuo tarpu ar gali man atsakyti į vieną klausimą? — pasidomėjo, aš linktelėjau. — Kokia čia trupė?

— Galima sakyti, mano, — tariau. — Bet, kita vertus, ji mano tėvo, nes jis čia viskam vadovauja ir sprendžia, kur link suks mūsų furgonai. Bet ji taip pat ir barono Greifelou, nes jis mūsų globėjas. Mes lordo Greifelou žmonės.

Senis linksmai mane nužvelgė.

— Esu apie jus girdėjęs. Gera trupė. Ir gera reputacija.

Aš linktelėjau, nematydamas reikalo apsimestinai kuklintis.

— Kaip manai, gal tavo tėvas norėtų man kiek padėti? — paklausė Abentis. — Tiesa, aktorius iš manęs prastas, bet užtat esu nagingas. Galiu gaminti jums skaistalus ir kitus dažus grimui, ir ne bet kokius, o be švino, gyvsidabrio ir arseno. Taip pat galiu pasirūpinti apšvietimu — šviesos bus skaidrios ir ryškios, įvairių spalvų, reikalui esant.

Aš net nesudvejojau: žvakės juk brangios ir gęsta nuo menkiausio skersvėjo, deglai — teplūs ir pavojingi. O apie grimo keliamus pavojus kiekvienas trupės narys žino nuo mažens. Sunku tapti patyrusiu, brandaus amžiaus sulaukusiu aktoriumi, kai kas trečią dieną tepiesi ant veido nuodus, nuo kurių imi kraustytis iš proto nesulaukęs nė dvidešimt penkerių.

— Gal aš kiek viršiju savo įgaliojimus, — tariau tiesdamas arkanistui ranką, — bet leiskite man būti pirmuoju, kuris pasveikins jus prisidėjus prie mūsų trupės.