— Gerai. Jis nenuskrido. Niekad nebandyk savęs įtikinti, kad matai dalykus, kurių nėra. Tikėjimą nuo saviapgaulės skiria plona linija, bet simpatijos menas — ne silpnavaliams.
Abentis vėl pakėlė akmenį.
— Ar tiki, kad jis nuskris?
— Bet jis nenuskrido!
— Tai nesvarbu. Pabandyk vėl. — Senis pakratė rankoje laikomą akmenį. — Alaras — tai simpatijos kertinis akmuo. Jei ketini primesti pasauliui savo valią, turi kontroliuoti viską, kuo tiki.
Aš pabandžiau, paskui dar ir dar kartą. Tai buvo sudėtingiausias dalykas, kokį tik buvau kada daręs. Sugaišau tam visą popietę.
Galiausiai Benas paleido akmenį, o aš tvirtai tikėjau, kad jis nenukris, nors buvo akivaizdu, jog nutiks atvirkščiai.
Išgirdau, kaip akmuo bumbtelėjo ant žemės, ir pažvelgiau į Beną.
— Pavyko, — tariau ramiai, bet trykšdamas pasitenkinimu savimi.
Abentis žvilgtelėjo į mane akies krašteliu, tarsi nenorėdamas išsiduoti, kad nelabai patikėjo. Pritūpęs jis atsainiai pakrebždeno nagu akmenį, paskui gūžtelėjo pečiais ir vėl jį pakėlė.
— Dabar noriu, kad patikėtum, jog, kai paleisiu šį akmenį, jis ir nukris, ir nenukris, — tarė jis išsišiepęs.
Tą vakarą miegoti ėjau vėlai. Su kraujuojančia nosimi ir pasitenkinimo šypsena. Galvoje išliko du skirtingi tikėjimai, ir liūliuojamas jų disonanso nugrimzdau į miegą.
Gebėti galvoti apie du atskirus dalykus vienu metu pasirodė labai įdomu ir naudinga: tai buvo kažkas panašaus į dainavimą duetu su savimi. Dabar tai buvo mano mėgstamiausias žaidimas. Pasipraktikavęs dvi dienas, jau pajėgiau dainuoti trio. O netrukus išmokau protinio kortų pašymo ir žongliravimo peiliais atitikmens.
Abentis mokė dar daugybės kitų dalykų, tačiau nė vienas nebuvo man toks svarbus kaip alaras. Viena iš pamokų buvo skirta „akmeninei širdžiai“ — proto pratimui, kuris padeda atsikratyti jausmų bei įkyrių minčių ir galvoti apie ką nors kitką. Benas tvirtino, kad tikras „akmeninės širdies“ meistras gali neišlieti nė ašaros savo sesers laidotuvėse.
Dar jis mane išmokė žaidimo „ieškok akmens“. Jo esmė tokia: viena tavo proto dalis įsivaizduojamame kambaryje paslepia įsivaizduojamą akmenį, o kita bando jį surasti.
Tai puikus būdas išmokti kontroliuoti protą. Įgudus žaisti šį žaidimą, išsivysto kietas kaip geležis alaras, kitaip tariant, toks, kokio ir reikia simpatijai.
Gebėti mąstyti apie du dalykus vienu metu — tikrai naudinga, tačiau to mokytis erzina, o kartais ir išmuša iš pusiausvyros.
Pamenu, kartą ieškojau akmens beveik valandą, galiausiai leidau pirmajai proto pusei paklausti antrosios, kur jį paslėpė, ir paaiškėjo, kad ji to apskritai nepadarė: tik norėjau pažiūrėti, kiek ilgai ieškosiu, kol pasiduosiu. Kada nors buvote ant savęs supykę ir tuo pat metu savimi patenkinti? Švelniai tariant, įdomus jausmas.
Kitą kartą, negalėdamas rasti akmens, paprašiau savęs kokių nors užuominų, o viskas baigėsi tuo, kad viena mano dalis ėmė šaipytis iš kitos. Nieko nuostabaus, kad daugelis arkanistų šiek tiek ekscentriški, jei ne visai kuoktelėję. Kaip sakė Benas, simpatija — ne silpnavaliams. VIENUOLIKTAS SKYRIUS Sujungti geležį
Sėdėjau Abenčio furgono gale. Man tai buvo nuostabi vieta: aplink šimtai buteliukų ir ryšuliukų, ore tvyro tūkstančiai jų skleidžiamų kvapų kvapelių. Paprastai čia atrasdavau daugiau įdomybių, nei skardininko vežime, tačiau ne tądien.
Po stipraus praėjusios nakties lietaus kelias buvo virtęs tirštu klampiu purvynu, o kadangi trupė neturėjo jokio pasirodymų tvarkaraščio, nutarėme dieną ar dvi luktelti, kol keliai pradžius — gana įprastas dalykas. Tačiau Benas nusprendė, kad mudviem lūkuriuoti nėra ko ir tai puikus metas tęsti mokslus. Taigi sėdėjau ant medinio staliuko Beno furgone ir niršau, kad gaištu laiką klausydamasis paskaitų apie dalykus, kuriuos ir taip jau žinau.
Šios mintys, matyt, buvo tiesiog parašytos man ant kaktos, nes Abentis atsiduso ir prisėdo šalia.
— Ne visai tai, ko tikėjaisi, ar ne?
Šiek tiek atsipalaidavau: iš jo tono supratau — kurį laiką galėsiu atsikvėpti nuo paskaitos. Abentis nurinko nuo stalo geležinius drabus, pažvangino juos rankoje ir pažvelgė į mane.
— Turbūt, kai mokeisi žongliruoti, iškart pradėjai nuo visų penkių kamuoliukų? Taip pat ir su peiliais?
Prisiminęs žongliravimo pamokas paraudau. Tripas pradžioj neleido bandyti netgi su trimis kamuoliukais, tad teko tenkintis dviem, bet ir tie kelis kartus išsprūdo iš rankų. Visa tai ir papasakojau Benui.
— Būtent, — tarė jis. — Išmok vieną triuką, tada galėsi pereiti prie kito.
Tikėjausi, kad Benas atsistos ir tęs pamoką, tačiau klydau. Jis kilstelėjo ranką su geležiniais drabais.
— Ką apie juos žinai? — jis vėl pažvangino monetas.
— Kokiu požiūriu? — paklausiau. — Fizikiniu, cheminiu, istoriniu...
— Istoriniu, — išsišiepė Benas. — Pritrenk mane istorijos vingrybių išmanymu, e’lire.
Kartą Abenčio paklausiau, ką tas „e’liras“ reiškia, ir jis atsakė: išminčius, tačiau tai sakant jo lūpų kampučiai taip užsirietė, kad suabejojau, ar sako tiesą.
— Kažkada seniai žmonės, kurie...
— Kada „kažkada“?
Vaizduodamas pykstantį suraukiau antakius.
— Maždaug prieš du tūkstančius metų. Taigi klajoklių gentys, kurios bastėsi Saldos priekalnėse, išsirinko bendrą vadą.
— Koks buvo jo vardas?
— Heldredas. Jis turėjo du sūnus — Heldimą ir Heldarą. Nori išgirsti apie visą jų genealoginį medį, ar galiu pereiti prie esmės? — paklausiau perverdamas Beną rūsčiu žvilgsniu.
— Atleiskite, pone, — senis atsisėdo tiesiai ir nutaisė tokią dėmesingą ir pasigerėjimo pilną išraišką, kad abu nusijuokėme.
Aš tęsiau:
— Ilgainiui Heldredas užvaldė visas Saldos priekalnes, taigi tapo ir visų kalnų valdovu. Jo žmonės ėmė auginti javus, atsisakė klajokliško gyvenimo ir pamažu pradėjo...
— ...pereiti prie esmės? — paklausė Abentis, numesdamas priešais mane ant stalo drabus.
Nekreipiau į jo repliką nė mažiausio dėmesio.
— Jie užvaldė turtingus ir lengvai pasiekiamus metalų telkinius — vienintelius tame didžiuliame plote. Netrukus jie tapo labiausiai įgudusiais metalų apdirbėjais ir, pasinaudodami šiuo pranašumu, įgijo didžiulius turtus ir galią. Iki tol visur vyravo mainų prekyba. Tiesa, kai kurie didesni miestai kaldinosi monetas, tačiau už jų sienų pinigų vertė buvo lygi jų svoriui. Metaliniai luitai labiau tiko mainų prekybai, bet gabenti jų didelius kiekius buvo sudėtinga.
Benas nutaisė nuobodžiaujančio studento miną, tačiau įspūdį kiek menkino prieš dvi dienas vėl nudeginti antakiai.
— Tikiuosi, nepradėsi gilintis į valiutų lyginamąją vertę?
Giliai atsidusau ir nusprendžiau: per pamokas taip nebekamuosiu Beno savo komentarais.
— Buvę klajokliai — dabar jie vadinosi seldimai — pirmieji įsivedė piniginius standartus. Padalijęs pailgą gabalą į penkias dalis, gauni penkis drabus. — Iliustruodamas savo žodžius, iš dešimties monetų sudėjau dvi lygias, nedidelius metalo luitus primenančias, eiles. — Dešimt drabų yra lygūs variniam jotui, dešimt jotų...
— Užteks, — Benas taip šiurkščiai mane nutraukė, kad net krūptelėjau. — Taigi šie du drabai, — jis paėmė porą monetų iš mano sudėtos eilės, — galėjo atsirasti iš to paties luito?
— Na, juos turbūt lieja atskirai... — pradėjau aš, bet pamatęs rūstų senio žvilgsnį nutilau. — Žinoma, galėjo.
— Vadinasi, tarp jų vis dar esama kažkokios jungties, ar ne? — paklausė jis, vėl perverdamas mane akimis.
Читать дальше