Juodi debesys virš galvos, regis, išsisklaidė, bet vis tiek nesusilaikiau nepaklausęs:
— Bet kuo ši dainelė blogesnė už kai kurias „O jis taip laukė“ vietas? Pavyzdžiui, kur Feinas sako poniai Perial: „Girdėjau apie jūsiškę skrybėlaitę iš tokios gausybės vyrų, kad ir pats norėčiau ją pasimatuoti.“ Juk visiškai aišku, apie ką jis čia iš tikrųjų kalba.
Mama kietai sučiaupė lūpas, tačiau neatrodė pikta, veikiau nepatenkinta. Staiga jos veide kažkas pasikeitė.
— Tu man pasakyk, kur slypi skirtumas, — tarė ji.
Nekenčiau tokių suktų ir klastingų klausimų. Skirtumas juk akivaizdus: vienas kūrinėlis užtraukia ant mano galvos bėdą, o kitas ne. Aš kiek luktelėjau, kad parodyčiau, jog deramai viską apsvarsčiau, galiausiai papurčiau galvą.
Motina priklaupė ir ėmė šildytis prie laužo rankas.
— Skirtumas toks... gal gali atnešti trikojį? — Ji švelniai stumtelėjo, ir aš puoliau prie mūsų furgono paimti kėdutės, o mama tęsė: — Skirtumas toks, kad viename kūrinyje kalbama žmogui , o kitame — apie žmogų. Pirmu atveju gali pasirodyti šiurkštus ir nešvankus, o antrasis nuo seno vadinamas paskalomis.
Aš atnešiau trikojį prie laužo ir padėjau jai atsisėsti.
— Be to, ponia Perial yra išgalvota veikėja, o ledi Lakles — realus asmuo, kurį galima įskaudinti. — Mama pakėlė į mane akis.
— Aš nežinojau, — tariau kaltai.
Turbūt atrodžiau gana graudžiai, tad mama apkabino mane ir pabučiavo.
— Neimk taip į širdį, mielasis. Tiesiog prisimink: visada prieš ką nors darant reikia gerai pagalvoti. — Ji paglostė man galvą ir akinamai nusišypsojo. — Manau, jei rasi saldžių dilgėlių vakarienei, mes su ledi Lakles tau atleisim.
Išvengti bausmės ir pažaisti medžių tankumyne prie kelio man tiko bet kokia dingstis, tad mamai dar nespėjus baigti kalbėti manęs prie laužo nebebuvo nė kvapo.
Reikia pridurti, kad didžioji dalis laiko, kurį praleisdavau su Benu, buvo mano laisvalaikis. Aš ir toliau atlikau savo įprastines pareigas trupėje. Kai reikėdavo, vaidinau jaunus pažus, padėdavau piešti dekoracijas ir siūti kostiumus. Vakarais valydavau arklius. Kai vaidinimui reikėdavo griaustinio garso, užkulisiuose tarškindavau skardos lakštą.
Bet aš nesiskundžiau, kad netekau laisvalaikio. Dėl neišsenkančio vaikiško gyvastingumo ir nepasotinamo žinių troškimo tie metai buvo geriausi, kokius prisimenu. DVYLIKTAS SKYRIUS Dėlionės gabaliukai
Baigiantis vasarai, atsitiktinai nugirdau pokalbį, kuris pažadino mane iš palaimingo vaikystės snaudulio. Vaikystėje mes retai susimąstome apie ateitį ir, neslegiami šio nerimo, galime džiaugtis gyvenimu taip, kaip moka tik retas kuris suaugęs. Dieną, kuomet sunerimstame dėl ateities, baigiasi mūsų vaikystė.
Buvo jau vakaras, tad pakelėje įkūrėme stovyklą. Tuo metu praktikavausi atlikti naują Abenčio išmokytą simpatinį triuką: kiek pamenu, jis vadinosi labai įmantriai — „kintamos šilumos pavertimo pastoviu judėjimu maksima“, ar kažkaip panašiai.
Tai buvo sudėtingas dalykas, bet netrukau jį perkrimsti: be vargo suradau šiam gabaliukui skirtą vietą didžiojoje dėlionėje. Man pavyko jau po penkiolikos minučių, nors iš Abenčio tono supratau, kad jis tikisi, jog truksiu bent tris ar keturias valandas.
Taigi nuėjau jo ieškoti. Iš dalies, kad gaučiau naują užduotį, iš dalies — norėjau pasipuikuoti.
Ieškodamas Beno, priėjau prie savo tėvų furgono ir išgirdau juos visus tris kalbantis. Jų pačių dar nemačiau, tik ausys pagavo tolumoje skambančią muziką primenantį murmesį — kaip visad, kai balsus jau girdi, tačiau dar negali atskirti pavienių žodžių. Bet eidamas artyn vieną žodį išgirdau aiškiai: čandrianas.
Sustojau kaip įbestas. Visa trupė žinojo, kad mano tėvas kuria dainą. Jau daugiau kaip metus visur, kur užklysdavome su savo vaidinimais, jis kaulydavo vietinių gyventojų pasidalyti senais padavimais ir eilėraščiais.
Pirmais mėnesiais vyravo padavimai apie Lanrė, paskui tėvas pradėjo rinkti senąsias fajerių istorijas, legendas apie šmėklas ir skrepetas, galiausiai ėmė klausinėti apie čandrianus...
Pastaruosius pusę metų tėvas apie Lanrė, Lirą ir kitus klausinėdavo retai — jo dėmesį užvaldė čandrianai. Paprastai jis savo dainas baigdavo iki sezono pradžios, tačiau prie šios plušo jau antrus metus.
Jums derėtų žinoti — kol tėvas nepabaigdavo dainos, neleisdavo kitų ausims nugirsti nė pusės žodelio. Tik mama buvo jo patikėtinė — ji prisidėjo kuriant visas jo dainas. Muzikos menas buvo tėvo sritis. Geriausios eilės priklausė mamai.
Kai laukiant naujos dainos praeina keli tarpsniai ar mėnesiai, smalsumas įgauna malonaus jaudulio prieskonį, prabėgus metams — ima rūgti ir augti kaip ant mielių, na, o dabar, po pusantrų metų, žmonės stačiai kraustėsi iš proto. Tėvui su mama kuriant šią dainą per arti mūsų furgono besisukiojančius smalsuolius kartais tekdavo vaikyti nesirenkant žodžių.
Taigi tyliu žingsniu prisėlinau prie tėvų laužavietės. Žinau, kad slapta klausytis — bjaurus įprotis, bet, kita vertus, nuo anų laikų įgijau ir kur kas bjauresnių.
— ...daug apie juos, — išgirdau sakant Beną. — Bet kiek galėsiu — padėsiu.
— Smagu pakalbėti su tokiu išsilavinusiu žmogumi. — Stiprus mano tėvo baritonas ryškiai skyrėsi nuo Beno tenoro. — Pavargau nuo tų prietaringų kaimiečių ir...
Kažkas įmetė į liepsnas pliauską, laužas suspragsėjo ir paskutinių tėvo žodžių nenugirdau. Žengdamas taip greitai, kaip tik leido apdairumas, atsidūriau ilgame tėvų furgono šešėlyje.
— ...atrodo, vaikausi ta daina vaiduoklius. Bandyti sudėti šios istorijos atkarpas į vieną — kvailystė. Gailiuosi, kad apskritai pradėjau šį žaidimą.
— Nesąmonė, — įsiterpė mano mama. — Pats žinai, kad tai bus geriausias tavo kūrinys.
— Taigi manai, kad egzistuoja pirminė istorija, iš kurios vėliau atsirado visos kitos? — paklausė Benas. — Istorinis padavimų apie Lanrė pagrindas?
— Apie tai byloja visi požymiai, — atsakė tėvas. — Juk pažvelgęs į tuziną vaikaičių ir pamatęs, kad dešimties iš jų akys mėlynos, žinotum, kad ir močiutės akys buvo mėlynos. Esu tai daręs ir neblogai išmanau šį reikalą. Taip parašiau ir „Palei sienas“. Bet... — išgirdau jo atodūsį.
— Tuomet kur šuo pakastas?
— Ta istorija senesnė, — paaiškino motina. — Čia jau tarsi žiūrėtum į proprovaikaičių akis.
— Kurie, be to, dar išsibarstę po visas pasaulio pakampes, — bambėjo tėvas. — O kai galiausiai vieną iš jų surandi, paaiškėja, kad jis turi penkias akis: mėlyną, rudą, žalsvai geltoną ir dvi žalias. O kitas turi tik vieną akį, užtat ji gali keisti spalvą. Kokius apibendrinimus galiu padaryti?
Benas atsikrenkštė.
— Nerimą kelianti analogija, — pastebėjo jis. — Bet jei nori žinių apie čandrianus — mano galva tavo paslaugoms. Per daugelį metų girdėjau apie juos krūvas istorijų.
— Pirmas dalykas, kurį noriu sužinoti, — kiek jų iš tikrųjų yra, — tarė tėvas. — Daugelyje istorijų minimi septyni, bet ir dėl to nuomonės skiriasi. Kartais kalbama apie tris, kartais — apie penkis, o „Felioro žlugime“ jų netgi trylika: po vieną kiekvienam Aturano ponifetui ir dar vienas sostinei.
— Į šį klausimą atsakyti galiu, — pareiškė Benas. — Septyni. Gali tuo būti beveik tikras. Tiesą sakant, tai patvirtina pats jų vardas. Chaen reiškia septynis. Chaen dian — „jų septyni“ Čandrianai.
— Nežinojau šito, — atsakė tėvas. — Chaen. Kokia čia kalba? Jilišų?
Читать дальше