Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kaip į demonus žiūrima Ature? — paklausė jis.

— Su baime. — Tėvas pabaksnojo pirštu sau į smilkinį. — Visos tos religijos suminkština smegenis.

— O kaip Vintase? — vėl paklausė Benas. — Dauguma ten gyvenančių teiluiečiai. Jie taip pat bijo?

Mama papurtė galvą:

— Jie mano, kad tai kvailystės. Jie linkę demonus suprasti kaip metaforą.

— Tuomet ko gi Vintase bijomasi naktimis?

— Fajerių, — atsakė mama.

— Draugarų, — tuo pat metu tarė tėvas.

— Taip, jūs abu teisūs — viskas priklauso nuo to, apie kurią šalies vietovę kalbam, — pasakė Benas. — O štai čia, Sandraugoje, žmonės šaiposi ir iš vienų, ir iš kitų. — Senis mostelėjo į medžius aplinkui. — Bet atėjus rudeniui jie pasidaro atsargūs, nes bijo atkreipti skrepetų dėmesį.

— Taip jau būna, — sutiko tėvas. — Pusė klajojančių aktorių darbo sėkmės priklauso nuo žinojimo, ko bijo žiūrovai.

— Jūs vis dar manote, kad esu kuolu trenktas, — nusišypsojo Benas. — Bet jei rytoj pasieksim Bireną ir kas nors pasakys, kad miškuose yra skrepetų, — ar jūs jais patikėsit?

Tėvas papurtė galvą.

— O jei tą patį sakys du žmonės?

Tėvas vėl papurtė galvą.

Benas palinko ant savo kelmo į priekį.

— O ką, jei tuzinas žmonių kuo rimčiausiai patikins, kad jų laukais klaidžioja skrepetos, kurie ėda...

— Žinoma, aš jais nepatikėsiu, — piktai nutraukė jį tėvas. — Tai kvaila.

— Žinoma, kvaila, — sutiko Benas pakeldamas pirštą. — Bet esminis klausimas štai koks: ar jūs tada eitumėte į mišką?

Tėvas susimąstė ir kuriam laikui nutilo.

Benas linktelėjo:

— Jei pusė miesto jus perspėtų, o jūs, kad ir netikėdami, nekreiptumėt į tai dėmesio, būtumėt kvailiai. Bet, jei nebijote skrepetų, tai ko gi bijote?

— Lokių.

— Plėšikų.

— Suprantamos baimės keliaujančiai trupei, — tarė Benas. — Baimės, kurių miestelėnas nesuprastų. Kiekviena vieta turi savo prietarų, ir visi juokiasi iš to, ko bijomasi anoje upės pusėje. — Jis rimtai pažvelgė į mano tėvus. — Ar kada nors girdėjote apie čandrianus linksmą dainelę arba istoriją? Lažinuosi iš skatiko, kad ne.

Mama, akimirką pagalvojusi, papurtė galvą. Tėvas, pirma gerokai gurkštelėjęs, padarė tą patį.

— Aš neteigiu, kad čandrianai sukiojasi kur nors netoliese, tik ir tegalvodami, kaip mus netikėtai užklupus. Bet žmonės visur jų bijo. Turi juk būti kokia nors priežastis.

Benas išsišiepė, apvertė savo molinį puodelį ir išvarvino ant žemės paskutinius alaus lašus.

— Vardai — keistas dalykas. Ir pavojingas. — Jis reikšmingai pažvelgė į mano tėvus. — Tą tikrai žinau, nes esu išsilavinęs. O jei aš truputį prietaringas... — Benas gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, toks mano pasirinkimas. Aš senas. Turite mane tokį priimti.

Tėvas susimąstęs linktelėjo.

— Keista — niekad nepastebėjau, jog į čandrianus visur žiūrima vienodai. Turėjau į tai atkreipti dėmesį. — Jis papurtė galvą tarsi norėdamas praskaidrinti mintis. — Manau, prie vardų mes dar grįšim. Apie ką tu norėjai pasikalbėti?

Jau rengiausi tykinti šalin, kol nepričiupo, tačiau išgirdęs, ką pasakė Benas, sustingau nespėjęs žengti nė žingsnio.

— Galimas daiktas, jums, kaip tėvams, sunku pastebėti, bet jūsų jaunasis Kvoutas — gana gabus vaikis. — Benas prisipylė puodelį ir padavė ąsotį mano tėvui, bet tas atsisakė. — Nors, tiesą sakant, „gabus“ — per kukliai pasakyta. Gerokai per kukliai.

Mama pažvelgė į Beną pro savo puodelio viršų.

— Kiekvienas, kas praleidžia su berniuku šiek tiek laiko, gali tai pastebėti, Benai. Tik nežinau, kodėl visi tai šitaip sureikšmina. O ypač tu.

— Manau, jūs neteisingai vertinate padėtį, — atsakė Benas, ištiesdamas koją vos ne iki pat laužo. — Kaip jam sekėsi mokytis skambinti liutnia?

Tėvą, regis, toks kalbos posūkis kiek nustebino.

— Labai lengvai, o ką?

— Kiek tuomet jam buvo metų?

Tėvas mąsliai pešiojo barzdą, o motinos balsas tyloj nuskambėjo kaip fleita.

— Aštuoneri.

— O dabar prisimink, kaip pats mokeisi groti. Pameni, kiek tau buvo metų? Pameni, kaip tuomet kamavaisi?

Tėvas, dar mąslesniu veidu, toliau taršė barzdą, o jo žvilgsnis klaidžiojo tolyje.

Abentis tęsė:

— Lažinuosi, jis kiekvieną akordą, kiekvieną pirštų išsidėstymą įsimindavo iškart, vos parodžius, be klaidų ir nesiskųsdamas. O jei ir padarydavo klaidą, ne daugiau kaip kartą. Taip?

Tėvas, regis, šiek tiek sunerimo.

— Dažniausiai taip, bet kilo ir sunkumų, kaip ir kiekvienam. Tarkim, E akordas. Jis daug vargo su padidintu ir sumažintu E trigarsiu.

Mama jį atsargiai pertraukė:

— Brangusis, ir aš tai prisimenu, bet, manau, sunkumų kilo dėl per mažų jo rankų. Jis juk dar buvo visai nedidelis...

— Lažinuosi, kad jis ir dėl to ilgai neužstrigo, — tyliai tarė Benas. — Jis turi puikias rankas. Kaip pasakytų mano motina — burtininko pirštai.

Tėvas nusišypsojo.

— Jis paveldėjo juos iš motinos: laibi, bet stiprūs. Puikiai tinka šveisti puodus, ar ne, moterie?

Motina plekštelėjo tėvui, paskui nutvėrė jo ranką ir parodė Benui.

— Berniuko rankos kaip tėvo — grakščios ir švelnios. Puikiai tinka suvedžioti jaunas didikų dukteris. — Tėvas šoko prieštarauti, bet mama nekreipė dėmesio. — Kai tokias rankas ir akis turėdamas Kvoutas ims medžioti damas, jokia moteris pasaulyje negalės jautis saugi.

— Merginti, brangioji, ne medžioti, — švelniai pataisė ją tėvas.

— Kaip pavadinsi — nepagadinsi, — gūžtelėjo pečiais ji ir padeklamavo:

Medžioklė ši žiauri.

Kai baigias ji, užuojautos verta

Gražuolė ta, kuri

Išgelbėjo skaistybę bėgdama.

Mama, nepaleisdama tėvo rankos, vėl atsirėmė į jį ir šiek tiek pakreipė galvą, o jis, supratęs užuominą, pasilenkė ir pabučiavo jos lūpų kamputį.

— Amen, — tarė Benas, pakeldamas jų garbei puodelį.

Tėvas kita ranka apkabino mamą ir prispaudė prie savęs.

— Vis dar nesuprantu, kur link suki, Benai.

— Jis visur toks: greitas kaip botago kirtis, ir beveik nedaro klaidų. Kertu lažybų, kad Kvoutas moka visas dainas, kurias jam kada nors dainavote. Jis geriau už mane žino, ką turiu savo furgone.

Senis pakėlė ąsotį ir atkimšo jį.

— Ir tai ne šiaip gera atmintis. Jis supranta. Pusę to, ką ketinau jam parodyti, jis suvokė pats.

Benas pripylė mano mamos puodelį.

— Jam vienuolika. Ar kada nors matėte jo amžiaus berniuką, kuris taip kalbėtų? Didžiąja dalimi tai susiję su gyvenimu tokioje šviesioje aplinkoje. — Benas mostelėjo į furgonų pusę. — Juk dauguma vienuolikmečių tegalvoja, kaip „varlyte“ mėtyti akmenukus į vandenį ir patampyti už uodegos katę.

Mamos juokas nuskambėjo kaip varpelis, bet Abenčio veidas liko rimtas.

— Tai tiesa, ponia. Turėjau vyresnių mokinių, kurie būtų daug atidavę už gebėjimą padaryti bent pusę to, ką padaro jis. — Benas nusišypsojo. — Jei turėčiau Kvouto rankas ir ketvirtadalį jo proto, kiaurus metus valgyčiau iš sidabrinių indų.

Stojo tyla, ją po kurio laiko nutraukė švelnus mamos balsas:

— Pamenu, būdamas visai mažas, vos krapinėjantis kūdikis, jis visad viską stebėdavo. Aiškiomis, protingomis akimis, tarsi norėtų jomis praryti pasaulį. — Jos balsas šiek tiek suvirpėjo. Tėvas ją apkabino, ši padėjo galvą jam ant krūtinės.

Šįkart tyla buvo ilgesnė. Man jau ketinant sėlinti šalin, prabilo tėvas: