Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

O jei esate apdovanoti protu, kuris neapgaudinėdamas savęs priima tai, ką mato, ir jei turite retą talentą neleisti tikėtinam vaizdui užstoti tikrojo, būtumėt pastebėję Basto akyse kažką keista ir nuostabaus.

Štai kodėl Metraštininkas taip įsistebeilijo į jaunąjį Kvouto mokinį — jis bandė suprasti, kur slypi jo kitoniškumas. Pokalbiui baigiantis, Metraštininko žvilgsnį jau buvo galima pavadinti jei ne įžeidžiamu, tai bent įkyriu dėbsojimu. Kai galiausiai Bastas nusisuko nuo baro, Metraštininko akys išsiplėtė, o blyškus veidas pasidarė dar baltesnis.

Įkišęs ranką už marškinių, jis nusiėmė kažką, kabantį jam ant kaklo, ir padėjo tą daiktą ant stalo per ištiestos rankos ilgį tarp savęs ir Basto. Visa tai įvyko per sekundės dalelę, kartu nenuleidžiant akių nuo tamsiaplaukio prie baro stovinčio jaunuolio. Metraštininko veidas buvo ramus. Prie stalo jis dviem pirštais tvirtai laikė metalinį žiedą.

— Geležis, — tarė Metraštininkas. Jo balsas nuskambėjo keistu rezonansu, tarsi būtų davęs įsakymą, kuriam privalu paklusti.

Bastas susilenkė pusiau lyg nuo smūgio į pilvą. Jis prašiepė dantis ir išleido kažkokį garsą — pusiau urzgimą, pusiau riksmą, paskui keistai gyvatiškai rangydamasis pakėlė ranką prie smilkinio ir pasiruošė šuoliui.

Viskas vyko akies mirksniu, tačiau ir jo pakako, kad ilgi Kvouto pirštai spėtų sugriebti Bastą už riešo. Bet jaunuolis šito nepajuto, o gal tiesiog nekreipė dėmesio: jis bandė šokti Metraštininko pusėn, tačiau laikomas Kvouto pirštų lyg pančių tik sutrūkčiojo vietoje. Bastas ėmė nirtulingai muistytis bandydamas išsilaisvinti, bet per barą ištiesta ranka jį laikantis Kvoutas stovėjo nepajudinamas, tarsi būtų nulietas iš plieno ar ištašytas iš akmens.

— Liaukis! — piktai ir įsakmiai perskrodė tylą Kvouto balsas. — Tarp mano draugų peštynių nebus. Aš daug jų praradau ir be šito. — Jis pažvelgė į Metraštininką. — Atšauk, arba sudaužysiu tą daiktą.

Sukrėstas Metraštininkas dvejojo. Visgi po akimirkos jo lūpos be garso sujudėjo ir jis patraukė drebančią ranką nuo dulsvo metalinio žiedo.

Įsitempęs Basto kūnas suglebo, ir akimirką jis pakibo ant už riešo tebelaikančios Kvouto rankos lyg skudurinė lėlė. Paskui, visas drebėdamas, atsistojo ir atsirėmė į barą. Kvoutas ilgai, įdėmiai žvelgė į savo mokinį, paskui atleido riešą.

Įbedęs akis į Metraštininką, Bastas susmuko ant taburetės. Jo judesiai buvo atsargūs, lyg skausmingai sužeisto žmogaus.

Jis pasikeitė. Į Metraštininką žvelgiančios akys tebestulbino mėlynumu, tačiau dabar labiau priminė vienspalvius brangakmenius ar gilius miško ežerus. Minkšti odiniai batai buvo virtę grakščiomis skeltomis kanopomis.

Kvoutas įsakmiai mostelėjo Metraštininkui prieiti, paskui nusisuko ir, pačiupęs dvi storo stiklo taures ir pirmą pasitaikiusį butelį , pastatė juos ant baro. Bastas ir Metraštininkas tebevarstė vienas kitą nerimastingais žvilgsniais.

— Taigi, — piktai tarė Kvoutas, — jūsų abiejų veiksmai suprantami, bet nebūtinai teisingi. Todėl imkim ir pradėkim viską nuo pradžių.

Jis giliai įkvėpė.

— Bastai, leisk tau pristatyti Devaną Lokizą, taip pat žinomą kaip Metraštininkas. Jis plačiai išgarsėjęs pasakotojas, istorijų rinkėjas ir žmogus, apdovanotas nuostabia atmintimi. Be to, jei nuovoka manęs neapgauna, jis visateisis Arkanumo narys, arba mažiausiai re’laras, ir vienas iš galbūt dvidešimties žmonių pasaulyje, žinančių geležies vardą.

— Tačiau, — tęsė Kvoutas, — nepaisant visų garbingų vardų ir titulų, jis, regis, mažai ką išmano apie tai, kaip surėdytas pasaulis. Tai byloja faktas, kad jis, užuot apsidžiaugęs, jog pasisekė sutikti, kaip spėju, jam nei matytos, nei girdėtos tautos atstovą, jį kvailai, kone savižudiškai užpuolė.

Metraštininkas klausėsi Kvouto abejingai, stebėdamas Bastą tarsi kokią gyvatę.

— Metraštininke, leisk tave supažindinti su Bastu, Remeno sūnum, Sutemų ir Telvit Maelio princu. Tai mano geriausias, kitaip tariant, vienintelis mokinys, kurį man teko nelaimė mokyti. Kerėtojas, padavėjas ir — tai irgi svarbu — mano draugas, kuris per šimtą penkiasdešimt savo gyvenimo metų, ką jau kalbėti apie dvejus pastaruosius, kuriuos jį globoju, taip ir neišmoko kelių svarbių dalykų. Pirmas būtų toks: pulti geležį užkeikti gebantį Arkanumo narį — kvaila.

— Tai jis mane puolė! — įsikarščiavęs sušuko Bastas.

Kvoutas šaltai pažvelgė į jį.

— Aš nesakiau, kad tai buvo nepateisinama. Aš sakiau — kvaila.

— Būčiau jį įveikęs!

— Labai galimas daiktas. Užtat būtum dabar sužeistas, o jis — galbūt negyvas. Ar prisimeni, kad pristačiau jį kaip savo svečią?

Bastas tylėjo, bet veido išraiška liko karinga.

— Štai jūs ir supažindinti, — linksmai tarė Kvoutas.

— Malonu, — atsainiai burbtelėjo Bastas.

— Man taip pat, — atkirto Metraštininkas.

— Nėra priežasčių, dėl kurių negalėtumėte būti draugais, — tęsė Kvoutas. Jo balse suskambo kažkas grėsminga. — O draugai šitaip nesisveikina.

Bastas ir Metraštininkas dėbsojo vienas į kitą, tačiau nė vienas nepajudėjo.

— Jei nesiliausite paikioję, — tyliai tarė Kvoutas, — abiem teks iš čia nešdintis. Vienas turės tenkintis mažyte mano istorijos nuotrupa, o kitas galės pasiieškoti naujo mokytojo. Negaliu pakęsti tokios kvailystės kaip išdiduoliškas užsispyrimas.

Tarsi verčiami kažkokios Kvouto balse slypinčios jėgos, Bastas su Metraštininku nusisuko vienas nuo kito ir pažvelgė į už baro stovintį vyrą. Tačiau smuklininko veide linksmumo nebebuvo — jie matė tik niūrumą ir įniršį.

„Jis toks jaunas, — stebėjosi Metraštininkas. — Jam negali būti daugiau dvidešimt penkerių. Kaip šito anksčiau nepastebėjau? Jis galėjo sulaužyti mane rankomis kaip prakurų skiedrelę. Kaip aš galėjau jį bent akimirką palaikyti smuklininku?“

Paskui jis pamatė Kvouto akis. Jų žaluma patamsėjo beveik iki juodumo. „Tai tas, kurio aš ieškojau, — pamanė Metraštininkas. — Žmogus, patarinėjęs karaliams ir klajojęs senaisiais keliais, pasikliaudamas vien savo protu. Žmogus, kurio vardas Universitete tapo aukščiausiu pagyrimu ir didžiausiu prakeiksmu.“

Kvoutas pažvelgė į Metraštininką, paskui į Bastą. Nė vienas nepajėgė atlaikyti jo žvilgsnio. Po nejaukios pauzės Bastas ištiesė ranką. Metraštininkas, akimirką padvejojęs, taip pat ištiesė savąją, tiesa, atsargiai, tarsi kištų į ugnį.

Nieko nenutiko, tad abu atrodė šiek tiek nustebę.

— Gyveni ir stebiesi, ar ne? — kandžiai tarė jiems Kvoutas. — Penki pirštai, kūnas, juo tekantis kraujas... Galima netgi spėti, kad ta ranka priklauso kokiai nors sąmoningai būtybei.

Buvusių priešininkų veiduose atsirado kaltumo išraiška. Jie paleido vienas kito rankas.

Kvoutas paėmė žalią butelį ir įpylė į taures kažkokio gėrimo. Šis paprastas veiksmas jį tarsi pakeitė: ką tik iš už baro pykčiu žaižaravę juoduliai ėmė blankti, kol galiausiai virto ankstesnėmis, smuklininko, akimis. Metraštininkas, pamatęs jo rankoje lininį skudurą, pajuto nuoskaudą, lyg būtų ką praradęs.

— O dabar, — tarė Kvoutas, pastumdamas taures prie Basto ir Metraštininko, — susėskit prie stalo, išgerkit ir pasikalbėkit. Grįžęs noriu jus abu rasti gyvus, o namą — neapimtą liepsnų. Aišku?

Bastas išspaudė sumišusią šypseną, o taurėmis nešinas Metraštininkas nuėjo prie stalo. Smuklininko mokinys nusekė jam iš paskos ir jau buvo besėdąs, bet čia grįžo prie baro ir paėmė butelį.