Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Jis pažvelgė į mane. Tą Beno žvilgsnį prisimenu iki šiol: jo akys, regis, skverbėsi į mano vidų ir buvo sklidinos siaubingos šaltos jėgos.

Taigi jis žvelgė į mane. Jo lūpos sukrutėjo. Jis pašaukė vėją.

Drebėjau kaip lapelis per audrą. Paskui trenkė juodas žaibas ir stojo tamsa.

Prisimenu, kaip Beno padedamas bandau atsikelti, o iš sustojusių furgonų į mus žiūri smalsūs veidai. Atlėkusią mamą Benas pasitiko pusiaukelėje. Jis krizeno ir kažką raminamai jai kalbėjo, tačiau žodžių nesupratau: dabar man rūpėjo tik viena — kuo giliau įkvėpti ir iškvėpti.

Po kurio laiko vilkstinė pajudėjo į priekį, o aš nebyliai nusekiau paskui Beną prie jo furgono. Senis apsimetė, kad jam būtinai reikia patikrinti brezentą įtempiančias virves, tad susikaupiau ir nuskubėjau jam į pagalbą. Šitaip krapštėmės, kol pro mus pravažiavo paskutinis trupės furgonas.

Pakėliau galvą, ir Benas pervėrė mane įtūžio pilnu žvilgsniu.

— Ką tu sau galvojai? — sušnypštė jis. — Na? Ką? Ką tu sau galvojai?

Niekad nebuvau jo tokio matęs: iš pykčio net drebantis senio kūnas tarsi susiraizgė į vientisą įniršio mazgą. Norėdamas smogti jis užsimojo, tačiau... ranka sustingo ir po akimirkos nusviro prie šono.

Jis skrupulingai patikrino dar porą virvių ir įsiropštė į furgoną, o aš, nežinodamas, ką daugiau daryti, nusekiau iš paskos.

Senis timptelėjo vadeles, ir Alfa su Beta pajudėjo. Dabar vilkstinėje mes buvome paskutiniai. Benas žiūrėjo tiesiai į priekį, o aš čiupinėjausi suplėšytus marškinius. Tvyrojo įtempta tyla.

Lengva kalbėti po laiko, tačiau tai, ką tuomet padariau, buvo siaubinga kvailystė. Sujungęs savo kvėpavimą su lauko oru, aš nebegalėjau alsuoti: plūstelėjusiam oro srautui būtų nepakakę ir kalvio dumplių, o ką jau kalbėti apie mano plaučius. Lygiai taip pat sėkmingai galėjau pabandyti išgerti upę arba pakelti kalną.

Nejaukiai tylėdami važiavome apie dvi valandas. Saulė jau artinosi prie medžių viršūnių, Benas, giliai garsiai atsidusęs, perdavė vadeles man.

Pažvelgęs į jį, pirmą kartą supratau, koks jis senas. Visad žinojau, kad jam ne už kalnų šešiasdešimt, bet dar niekad nebuvau matęs atrodančio pagal savo tikrąjį amžių.

— Sumelavau tavo mamai, Kvoutai. Ji matė pačią pabaigą, tad sunerimo dėl tavęs. — Kalbėdamas jis nenuleido akių nuo priekyje važiuojančio furgono. — Pasakiau, kad mokomės atlikti naują triuką vaidinimui. Ji gera moteris. Ji nenusipelno melo.

Kankinamoje begalinėje tyloje važiavome toliau. Iki saulėlydžio likus kelioms valandoms, per visą vilkstinę nusirito šauksmas:

— Pilkakmenis!

Nukreipiau asiliukus į šalikelės žolę. Furgonui kryptelėjus, Benas pabudo iš susimąstymo, apsidairė, pažvelgė į dar gana aukštai kabančią saulę.

— Kodėl taip anksti sustojome? Ant kelio užvirtęs medis?

— Pilkakmenis, — atsakiau ir parodžiau į šalikelėje dunksantį, virš furgonų stogų iškilusį ir aukščiu kai kuriuos medžius lenkiantį plokščią akmens luitą.

— Kas?

— Keliaudami kartais pakelėse tokių aptinkame. — Aš vėl mostelėjau į akmenį.

Šis pilkakmenis mažai kuo skyrėsi nuo kitų: tai buvo grubiai ištašytas, tvirtas, maždaug tuzino pėdų aukščio stačiakampis luitas. Aplink jį susispietę furgonai atrodė mažyčiai ir trapūs.

— Girdėjau, juos dar vadina stovinčiais akmenimis, bet esu matęs daugybę, kurie ne stovėjo, o gulėjo ant šono. Kai randame tokį, visad sustojame vienai dienai — aišku, jei nelabai skubame. — Supratęs, kad įsiplepėjau, nutilau.

— Žinau juos kitu vardu: pakelakmeniai — pakelės akmenys, — tyliai tarė Benas. Jis atrodė senas ir pavargęs. Po akimirkos paklausė: — Kodėl jūs sustojate, kai juos užeinate?

— Tiesiog visad taip darome. Kad pailsėtume kelionėje. — Trumpam susimąsčiau. — Turbūt manoma, kad jie neša laimę. — Norėjau pasakyti dar ką nors, kas sužadintų Beno smalsumą ir leistų palaikyti pokalbį, tačiau negalėjau nieko sugalvoti.

— Gali būti ir taip. — Benas pavarė Alfą ir Betą prie akmens, tačiau sustojo priešingoje pusėje nei kiti furgonai. — Ateik vakarienės arba iškart po jos. Reikia pasikalbėti.

Taip ir nepažvelgęs į mane, jis nusisuko ir ėmėsi iškinkyti Alfą.

Šitokio Beno niekad nebuvau matęs. Nerimaudamas, kad sugrioviau viską, kas tarp mūsų buvo, apsigręžiau ir nubėgau prie tėvų furgono.

Mama sėdėjo priešais ką tik sukurtą laužą ir dėliojo į jį šakeles, kad įsidegtų, o tėvas trynė jos pečius ir kaklą. Išgirdę žingsnius, abu į mane sužiuro.

— Ar galiu šįvakar vakarieniauti pas Beną?

Mama pažvelgė į tėvą, paskui į mane.

— Tu įkyrėsi jam, mielasis.

— Jis pats pakvietė. Jei eisiu tuoj pat, dar spėsiu padėti jam įsikurti nakčiai.

Mama pakrutino pečius, ir tėvas vėl ėmėjuos masažuoti. Mama nusišypsojo.

— Gerai, bet nebūk iki vėlumos. Pabučiuok mane.

Ji ištiesė rankas, aš apkabinau ją ir pabučiavau.

Tėvas taip pat mane pabučiavo.

— Duokš tuos skarmalus. Turėsiu kuo užsiimti, kol tavo mama ruoš vakarienę. — Jis nuvilko man marškinius ir apčiupinėjo suplėšytus jų kraštus. — Nieko sau, čia skylė ant skylės. Negerai šitaip.

Užsikirsdamas bandžiau teisintis, bet jis tik numojo ranka.

— Žinau žinau, norai buvo geri ir kilnūs. Bet stenkis būti atsargesnis, kitaip teks pačiam išmokti siūti. Savo lagamine rasi kitus marškinius. O dabar malonėk atnešti adatą ir siūlą.

Puoliau į furgono galą rengtis, o kol ieškojau siuvimo reikmenų, išgirdau mamą dainuojant:

Kai vakarėjant saulė leisis už miškų,

Tave surast prašysiu vėjo.

Diena praėjo, kai turėjai grįžti tu,

Bet mano meilė nepraėjo.

Tėvas jai atsakė:

Kai vakarėjant toliuos žaros gest pradės,

Namo pasuksiu savo kelių.

Mane dejonės vėjo gluosniuos parlydės,

Tik tu palik lange ugnelę.

Kai išlipau iš furgono, pamačiau scenos vertą vaizdelį: atsilošusi mama kybojo ant tėvo rankos, o jis ją bučiavo. Padėjau adatą su siūlu prie marškinių ir laukiau, kol jie baigs. Kiek galėjau spręsti, bučinys buvo geras. Stebėjau juos įdėmiai, nes miglotai nujaučiau — ir pats norėsiu kada nors pabučiuoti damą. O jei taip, reikės tai daryti kaip pridera.

Po akimirkos tėvas mane pastebėjo ir pastatė mamą ant kojų.

— Iš jūsų pusgrašis už pasirodymą, pone slaptasis stebėtojau, — nusijuokė jis. — Kodėl tu dar čia, vaike? Galiu lažintis iš to paties pusgrašio, kad nori kažko paklausti.

— Kodėl mes sustojame prie pilkakmenių?

— Tokia tradicija, mano berniuk, — iškilmingai atsakė jis, plačiai skėsteldamas rankomis. — Ir prietaras. Kas, apskritai imant, visiškai tas pats. Mes sustojame dėl to, kad jie neša laimę, ir dėl to, kad netikėtos išeiginės — smagus dalykas. — Akimirką jis nutilo. — Mokėjau apie juos eilėraštį. Kaip ten?..

Lyg traukakmenis stūkso net sapne

Tas stačias luitas prie kelių senų,

Kurie gilyn į Faję ves tave.

Gulsčiakmenis — tarp slėnių ir kalvų,

Pilkakmenis... kažkur ir kažkame.

Tėvas, timpčiodamas apatinę lūpą, sekundę ar dvi žvelgė į dangų, galiausiai papurtė galvą.

— Negaliu prisiminti paskutinės eilutės. Viešpatie, kaip aš nemėgstu poezijos. Kaip gali įsiminti žodžius, kurie nėra sudėti muzikai? — Jis ėmė panosėje deklamuoti posmą iš naujo, o nuo pastangų jo kaktą išraižė raukšlės.