Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Tik nepadauginkit, — įspėjo Kvoutas, žengdamas į virtuvę. — Nenoriu, kad krizentumėt, kai pasakosiu savo istoriją.

Smuklininkas išėjo, o prie stalo susėdę vyrai ėmė kalbėtis, tačiau, kadangi tebetvyrojo įtampa, pokalbis buvo klampus ir su pertrūkiais. Kvoutas grįžo po kelių minučių, atnešdamas pilną glėbį maisto: sūrio, kepaliuką juodos duonos, šaltą viščiuką, dešros, sviesto ir medaus.

Jie persėdo prie didesnio stalo, o Kvoutas, kuris dabar atrodė kaip paprasčiausias smuklininkas, išdėliojo medines lėkštes. Metraštininkas vogčiomis žvilgčiojo į jį ir negalėjo patikėti, kad šis panosėj niūniuojantis ir dešrą pjaustantis žmogus, ir tas, kuris prieš keletą minučių stovėjo už baro taip šiurpulingai pajuodusiomis akimis, — tas pats asmuo.

Metraštininkas išsidėliojo savo popierius ir plunksnas, o Kvoutas atsisuko į langą pažiūrėti, ar aukštai danguje saulė. Jo veidas tapo mąslus ir liūdnas. Galiausiai jis atsigręžė į Bastą:

— Kiek nuklausei?

— Beveik viską, Reši, — nusišypsojo vaikinas. — Mano ausys geros.

— Tai gerai. Kartoti nėra kada. — Kvoutas giliai atsiduso. — Tuomet galime tęsti. Susikaupkit, nes priėjome lūžio tašką. Dabar tai bus istorija apie krytį. Apie horizontą dengiančius debesis. Apie tamsą. KETURIOLIKTAS SKYRIUS Vėjo vardas

Žiema — nuobodžiausias metų laikas keliaujančių aktorių trupei, bet dabar viskas buvo kitaip, nes Abentis pagaliau ėmėsi rimtai mane mokyti simpatijos. Tačiau tas delsimas kėlė didesnį jaudulį nei tai, ko sulaukiau, — taip jau dažnai būna, ypač vaikams.

Gal ir per stipru būtų sakyti, kad nusivyliau simpatija, bet vis dėlto magiją aš įsivaizdavau visiškai kitaip.

Žinoma, nepaneigsi, kad buvo naudinga. Naudodamas simpatiją, Benas parūpindavo mūsų vaidinimams apšvietimą. Ja galėjai be titnago uždegti ugnį ir be virvių bei griozdiškų skridinių pakelti didelį svorį.

Tačiau kai pirmą kartą pamačiau Beną, jis kažkokiu būdu iškvietė vėją. Tai jau buvo ne šiaip simpatija, o tarsi iš pasakų nužengusi magija. Atskleisti šią paslaptį norėjau labiau už viską pasaulyje.

Pasibaigus pavasariniam atodrėkiui trupė vėl leidosi į kelią. Pasukę į Sandraugos vakarus, dardėjome tų kraštų miškais ir laukais, o aš, kaip paprastai, važiavau įsitaisęs Beno furgono priekyje. Vasara jau buvo įsibėgėjusi, tad viskas aplinkui žaliavo ir vešėjo.

Ramiai pavažiavome gal valandą: Benas snūduriavo su vadelėmis rankoje, o aš kažin ką mąsčiau. Staiga ant akmens užvažiavęs furgonas krestelėjo ir nuginė mūsų svajas į šalį.

Benas atsilošė ant pasėdo ir kreipėsi į mane tonu, kurį mintyse buvau pavadinęs „užminsiu tau mįslę“.

— Kaip užvirintum virdulyje vandenį?

Apsidairęs pamačiau prie kelio didelį akmenį. Parodžiau į jį.

— Tas akmuo turbūt įkaito saulėje. Pirmiausia sujungčiau jį su vandeniu, o paskui panaudočiau jo karštį.

— Akmuo su vandeniu nėra labai efektyvu, — papriekaištavo Benas. — Tik viena penkioliktoji teks vandens šildymui.

— Bet vanduo užvirs.

— Taip, užvirs. Bet tai atgrubnagio darbas. Tu gali ir geriau, e’lire.

Paskui Benas aprėkė Alfą ir Betą, o tai buvo labai geros nuotaikos požymis. Asiliukai reagavo ramiai, kaip visad, nors šeimininkas apkaltino juos dalykais, kurių, esu tikras, joks asilas nesugebėtų iškrėsti, o ypač itin nepriekaištingo būdo Beta.

Savo tirados viduryje Benas paklausė:

— Kaip numuštum tą paukštį? — jis parodė į aukštai padangėje, virš pakele besidriekiančių kvietynų, sklandantį vanagą.

— Kam man jį numušti? Jis man nieko nepadarė.

— Hipotetiškai.

— Tai ir sakau hipotetiškai: aš to nedaryčiau.

Benas sukikeno.

— Supratau, e’lire. O kaip būtent to nedarytum? Papasakok išsamiau.

— Paprašyčiau Tereno jį nušauti.

Benas mąsliai linktelėjo.

— Gerai. Tačiau šis reikalas — tik tavo ir paukščio. Tas vanagas, — jis piktai mostelėjo į dangų, — pasakė ką nors negražaus apie tavo mamą.

— A, tuomet mano garbė reikalauja pačiam apginti jos gerą vardą.

— Būtent taip.

— Ar aš turiu plunksną?

— Ne.

— Kad tave Teilu sugriebtų ir... — keiksmo taip ir nepabaigiau, nes pastebėjau nepritariantį Beno žvilgsnį. — Ar tau būtina skirti tik sudėtingas užduotis?

— Šį erzinamą įprotį man įdiegė vienas per daug protingas mokinys. — Jis nusišypsojo. — Ką gi darytum, jei turėtum plunksną?

— Išmuilinčiau ją šarminiu muilu ir sujungčiau su paukščiu.

Benas suraukė retus antakius.

— Kokiu būdu sujungtum?

— Cheminiu. Galbūt antruoju kataliziniu.

Mąsli pauzė.

— Antruoju kataliziniu... — Benas pasikasė smakrą. — Kad nutirpdytum riebalus, dėl kurių plunksnos glotnios ir glūdžios?

Maktelėjau galvą.

Jis pažvelgė aukštyn į paukštį.

— Niekad nebūčiau taip sugalvojęs, — Beno balse buvo girdėti slepiamas susižavėjimas, ir aš supratau tai kaip komplimentą. — Ir vis dėlto tu neturi plunksnos, — tęsė jis vėl pasisukdamas į mane. — Kaip jį numuši?

Aš kelias minutes pagalvojau, bet, kadangi nieko neatėjo į galvą, nutariau pakreipti šią pamoką kiek kita vaga.

— Na, — tariau atsainiai, — aš tiesiog iškviesčiau vėją ir liepčiau jam tą paukštį numušti.

Benas gudriai į mane žvilgtelėjo, ir iš to supratau, kad jis permato mano užmačias kiaurai.

— Ir kaip tu tai padarysi, e’lire?

Pamaniau, kad jis galbūt jau pasirengęs atskleisti ilgus žiemos mėnesius kruopščiai saugotą paslaptį. Tuo pat metu man šovė mintis.

Giliai įkvėpiau ir pasakiau žodžius, kuriais sujungiau orą savo plaučiuose su oru lauke, paskui, kai sutelkiau sąmonėje tvirtą alarą, prispaudžiau prie lūpų nykštį ir smilių ir papūčiau tarp jų.

Į nugarą dvelktelėjo lengvas vėjo šuoras — jis sutaršė man plaukus ir akimirką įtempė furgoną dengiantį brezentą. Tai galėjo būti ir sutapimas, — vis dėlto pajutau, kad nebesulaikau pergalingos šypsenos. Suglumęs Benas žvelgė į mane nepatikliai, o aš išsišiepiau jam kaip pamišėlis.

Paskui pajutau, kaip kažkas ima slėgti krūtinę, tarsi būčiau staiga paniręs giliai po vandeniu.

Bandžiau įkvėpti, bet nepavyko. Sutrikęs pabandžiau dar kartą, tačiau jaučiausi taip, lyg būčiau kritęs ant nugaros ir to kryčio smūgis būtų išmušęs iš plaučių visą orą.

Kai staiga supratau, ką padariau, kūną išpylė šaltas prakaitas. Lyg paklaikęs griebiau Beną už marškinių, rodydamas sau į krūtinę, kaklą ir pražiotą burną.

Pradžioj į mane žvelgiantis Benas atrodė pritrenktas, paskui mirtinai išbalo.

Viskas aplinkui tarsi apmirė. Nejudėjo nė mažiausias žolės lapelis. Regis, net furgonas dardėjo ne čia pat, o kažin kur tolumoje.

Galvoje aidintis siaubo riksmas nustelbė visas mintis. Norėdamas persiplėšti marškinius, grabinėjausi apie gerklę, o širdis dunksėjo ausyse iki spengesio. Kaskart pabandęs įkvėpti nors kiek oro krūtinėje pajusdavau aštrų skausmą.

Judėdamas neįtikėtinu greičiu, Benas stvėrė man už marškinių ir nušoko nuo pasėdo ant žolės šalikelėje. Nusileidęs jis sviedė mane ant žemės su tokia jėga, kad būtų ištvojęs iš plaučių paskutinį orą, jei ten dar būtų nors kiek likę.

Muisčiausi kaip išprotėjęs, veidu plūdo ašaros. Žinojau, kad mirsiu. Rausva migla aptrauktos akys tarsi degė. Stingstančiomis, šaltomis kaip ledas rankomis be perstojo draskiau žemę...

Kažkur, regis, neįsivaizduojamoje tolybėje išgirdau šauksmą. Parklupęs Benas palinko prie manęs, bet dangus virš jo galvos darėsi vis blausesnis. Senio veidas atrodė suglumęs, tarsi klausytųsi kažko, ko aš negaliu girdėti.