Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Tai ką mums siūlai daryti? — Jo balse buvo sumišęs nežymus susirūpinimas ir tėviškas pasididžiavimas.

Benas švelniai nusišypsojo.

— Viso labo pagalvoti apie galimybes, kurias galėsite jam pasiūlyti, kai ateis laikas. Jis paliks savo pėdsaką pasaulyje kaip vienas geriausiųjų.

— Kokioj srity? — sudundeno tėvo balsas.

— Toj, kurią jis pasirinks. Jei Kvoutas liks čia, neabejoju — taps naujuoju Ilienu.

Tėvas nusišypsojo. Hienas buvo klajojančių aktorių herojus. Vienintelis tikrai garsus edema ru per visą istoriją. Visos mūsų seniausios ir geriausios dainos priklauso jo plunksnai.

Maža to, jei tikėsim padavimais, Hienas iš naujo išrado liutnią. Pats puikiai skambindamas šiuo instrumentu, jis atsisakė senoviško, trapaus ir griozdiško dvaro liutnios korpuso ir sukūrė nuostabią universalią septynstygę keliaujančių muzikantų liutnią, kurią naudojame ir šiandien. Tiesa, padavimuose sakoma, kad paties Ilieno liutnios būta aštuonių stygų.

— Hienas. Ši mintis man patinka, — tarė mama. — Karaliai važiuos šimtus mylių, kad išgirstų, kaip skambina mano mažasis Kvoutas.

— Jo muzika sustabdys peštynes smuklėse ir karus pasienyje, — nusišypsojo Benas.

Entuziazmas apėmė ir tėvą:

— Laukinės moterys sėdės jam ant kelių, priglaudusios krūtis prie jo galvos...

Akimirką stojo bežadė tyla. Paskui mama lėtai, su vos užčiuopiama įtampa balse tarė:

— Manau, turėjai galvoje: „Laukiniai žvėrys prie jo glausis, padėję galvas jam ant kelių“.

— Tikrai?

Benas atsikosėjo ir tęsė:

— Jei Kvoutas nuspręs tapti arkanistu, lažinuosi, kad jau dvidešimt ketverių gaus karališką tarnybą. Jei nuspręs tapti prekeiviu, neabejoju — į gyvenimo galą jam priklausys pusė pasaulio.

Tėvas suraukė antakius. Benas nusišypsojo ir tarė:

— Dėl pastarojo dalyko nesijaudink. Prekyba per seklu jo smalsiam protui.

Abentis nutilo, paskui lėtai, labai atsargiai rinkdamas žodžius, vėl prabilo:

— Žinot, jam reikia stoti į Universitetą. Ne tučtuojau, žinoma, ir ne artimiausiais metais. Ten priima nuo septyniolikos, bet aš neabejoju, kad...

Ką Benas kalbėjo toliau, nebegirdėjau. Universitetas! Jis buvo užvaldęs mano mintis taip, kaip daugumą kitų vaikų — Fajė dvaras, mitinė vieta, sugalvota tam, kad apie ją būtų svajojama. Mokykla, dydžiu prilygstanti nedideliam miestui. Dešimtkart po dešimt tūkstančių knygų. Žmonės, kurie žino atsakymus į visus klausimus, kokius tik galėčiau sugalvoti...

Kai vėl įsiklausiau, prie laužo tvyrojo tyla.

Tėvas žiūrėjo į jo glėbyje įsitaisiusią mamą.

— Nagi, klok, moterie, ar nebuvo prieš tuziną metų į tavo patalus užsukęs koks nors klajojantis Dievas? Tai kiek paaiškintų šią mažytę paslaptį.

Ji žaismingai jam pliaukštelėjo ir nutaisė mąslią miną.

— Na, kai paklausei, lyg ir kažką pamenu... Vieną naktį, kaip tik prieš kokį tuziną metų, buvo užklydęs toks vyriškis. Jis supančiojo mane bučiniais ir dailia savo stygų daina, o paskui pagrobė ir skaistybę, ir mane pačią. — Ji patylėjo. — Bet jo plaukai nebuvo raudoni. Tad kažin, ar jis čia kuo dėtas.

Mama šelmiškai nusišypsojo kiek sumišusiam tėvui, paskui pabučiavo jį, ir jis atsakė tuo pačiu.

Štai tokius juos prisimenu ir šiandien. Nuslinkau nuo laužo šalin, o galvoje sukosi mintys apie Universitetą. TRYLIKTAS SKYRIUS Interliudija. Kūnas ir juo tekantis kraujas

„Pakelakmenyje“ įsivyravusi tyla apgaubė tuščiame kambaryje sėdinčius vyrus. Atrodė, Kvoutas žvelgia į savo sulenktas rankas, tačiau iš tiesų jo blausus žvilgsnis buvo įsmeigtas į tik jam matomą tolumą. Kai galiausiai pakėlė akis, regis, šiek tiek nustebo, kitoje stalo pusėje pamatęs virš rašalinės plunksną laikantį Metraštininką.

Kvoutas droviai atsiduso ir mostelėjo jam padėti rašyklę į šalį. Akimirką padvejojęs, Metraštininkas pakluso, bet prieš tai nuvalė plunksnos galiuką švariu skuduru.

— Norėčiau ko nors išgerti, — staiga tarė Kvoutas, tarsi pats stebėdamasis šitokiu savo noru. — Seniai besu pasakojęs tokią ilgą istoriją, tad gerklė perdžiūvo. — Jis atsistojo ir nuėjo tarp tuščių stalų prie tokio pat tuščio baro. — Galiu pasiūlyti beveik viską, ko įmanoma pageidauti: tamsus alus, baltasis vynas, sidras su prieskoniais, šokoladas, kava...

Metraštininkas kilstelėjo antakius.

— Išgerti šokolado būtų nuostabu. Nesitikėjau rasti tokio dalyko taip toli nuo... — Jis mandagiai atsikrenkštė. — Na, nuo visko.

— „Pakelakmenyje“ mes gerai apsirūpinę, — tarė Kvoutas, paskui atsainiai mostelėjo į tuščią salę: — Trūksta tik lankytojų. — Jis paėmė molinį ąsotį, padėjo jį ant baro — pasigirdo duslus tuščio indo dunktelėjimas. Kvoutas įkvėpė ir sušuko: — Bastai! Gal galėtum atnešti sidro?

Už durų į vidines patalpas pasigirdo neaiškus atsakymas.

— Bastai, — priekaištingai pakartojo Kvoutas, tačiau, regis, per tyliai, kad būtų išgirstas.

— Pats leiskis ir pasiimk, slunkiau tu! — pasigirdo balsas iš rūsio. — Aš užsiėmęs.

— Samdai padėjėją? — paklausė Metraštininkas.

Kvoutas atsirėmė alkūnėmis į barą ir atlaidžiai nusišypsojo.

Už durų sugirgždėjo kietapadžių batų minami laiptai ir po akimirkos pasirodė kažką panosėje murmantis Bastas.

Vilkėjo jis paprastai, visiškai juodai: pradedant ilgarankoviais į kelnes sukištais marškiniais ir baigiant minkštos odos batais, į kuriuos buvo sukištos kelnės. Ryškiabruožiame ir beveik gražiame Basto veide stulbino žibančių akių mėlynumas.

Jaunuolis keistai grakščia eisena priėjo prie baro ir padėjo ant jo ąsotį.

— Tik vienas lankytojas, ir negali pats atsinešti sidro? — priekaištingai tarė jis. — Tu atitraukei mane nuo Celum Tinture , nors pats jau beveik mėnesį zirzi, kad ją perskaityčiau.

— Bastai, ar žinai, ką Universitete daro studentams, kurie slapta klausosi savo dėstytojų? — šelmiškai paklausė Kvoutas.

Vaikinas pridėjo prie krūtinės ranką ir jau išsižiojo, ketindamas gintis esąs nekaltas.

— Bastai... — šį kartą Kvouto žvilgsnis buvo griežtas.

Bastas susičiaupė. Akimirką atrodė, kad smuklininko mokinys tuoj bandys viską paaiškinti, tačiau paskui jo pečiai susmuko ir jis tepaklausė:

— Kaip tu supratai?

Kvoutas sukikeno.

— Tu vengei tos knygos visą mirtingojo amžių. Tad arba staiga tapai nepaprastai uoliu mokiniu, arba darei ką nors neleistina.

— Ir ką gi daro Universitete tiems, kurie slapta klausosi? — pasidomėjo Bastas.

— Net neįsivaizduoju, nes manęs niekad nepričiupo. Manau, jei priversiu tave sėdėti ir išklausyti likusią mano istorijos dalį, tai bus pakankama bausmė. Bet mes užsimiršome ir palikome savo svečią nuobodžiauti, — tarė Kvoutas, mosteldamas į salės pusę.

Tačiau Metraštininko veido išraiška galėjo reikšti bet ką, tik ne nuobodulį. Jis smalsiai sužiuro į Bastą vos šiam pasirodžius, o smuklininkui ir jaunuoliui kalbantis smalsumą veide iš lėto pakeitė sumišimas, paskui ryžtas.

Teisybės dėlei reikia dar šį tą pridurti apie Bastą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė paprastas jaunuolis, išskiriantis nebent patrauklia išvaizda. Bet buvo jame ir kažkas kitoniška. Pavyzdžiui, jis avėjo minkštus, juodus odinius batus. Tai lyg ir nieko ypatinga, tačiau žiūrint į Bastą akys užkliūdavo būtent už jų. Kita vertus, jei būtumėt pažvelgę į Bastą akies kampeliu tuomet, kai jis stovi apgaubtas tam tikros rūšies šešėlio, būtumėt pastebėję ir dar šį tą išskirtinio.