Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Skamba kaip temikų, — įsiterpė mama.

— Turi geras ausis, — tarė jai Benas. — Tikrai temikų. Tiksliau, tai šios kalbos pirmtakė, vartota maždaug prieš tūkstantį metų.

— Ką gi, tada viskas daug paprasčiau, — išgirdau sakant tėvą. — Reikėjo tavęs šito paklausti jau prieš mėnesį. Gal tuomet žinai, kodėl jie daro tai, ką daro? — Iš tėvo tono supratau, kad jis visai nesitiki sulaukti atsakymo.

— Didžioji paslaptis, ar ne? — sukikeno Benas. — Manau, būtent dėl jos čandrianai kelia didesnę baimę nei visi kiti istorijose minimi pabaisos. Vaiduokliai nori keršto, demonai — sielų, skrepetos — šilumos ir maisto. Dėl to jie ne tokie baisūs. Tai, ką suprantame, galime pabandyti kontroliuoti. O čandrianai pasirodo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Jie tiesiog naikina. Be prasmės, be priežasties.

— Mano dainoje bus ir viena, ir kita, — su niūriu ryžtu tarė tėvas. — Manau, jau prisikasiau prie jų motyvų. Rinkau jų istoriją po trupinėlį. O apmaudžiausia, kad, nors sunkiausia darbo dalis padaryta, dėl visokių smulkmenų negaliu jo užbaigti.

— Sakai, prisikasei? — smalsiai paklausė Benas. — Ir kokia tavo teorija?

Tėvas tyliai sukikeno.

— O, ne, Benai, tau, kaip ir kitiems, teks palaukti. Per ilgai prie šios dainos liejau prakaitą, kad atskleisčiau jos esmę nepabaigęs.

Beno balse buvo girdėti nusivylimas.

— Manau, tai tik gudrus tavo vylius — labai jau nori, kad toliau su jumis keliaučiau, — subambėjo jis. — Juk negalėsiu jūsų palikti, kol neišgirsiu tos prakeiktos dainos.

— Tuomet padėk ją baigti, — įsiterpė motina. — Yra dar viena mįslė, kurios mes negalime įminti: visi sutinka, kad būna tam tikri ženklai, bylojantys, jog netoliese yra čandrianai, tačiau kokie jie — nuomonės išsiskiria.

— Leiskit pagalvoti... — tarė Benas. — Aiškiausias jų ženklas, žinoma, mėlyna liepsna, tačiau kažin ar ją galima sieti tik su čandrianais: kai kuriose istorijose tai demonų požymis, dar kitose — fajerių, arba apskritai kokios nors magijos.

— Be to, tokia liepsna rodo, kai šachtoje prisikaupė dujų, — pridūrė mama.

— Iš tiesų? — paklausė tėvas.

Ji linktelėjo.

— Kai lempa ima degti dulsva mėlyna ugnele, gali neabejoti — ore pilna sprogių dujų.

— Gerasis dieve, sprogiosios dujos anglių šachtoje! — šūktelėjo tėvas. — Užpūsk lempą ir klaidžiok tamsoje, arba palik ją degančią ir sprok į gabalus. Baisiau už bet kokį demoną.

— Turiu pripažinti, ir kai kurie arkanistai, norėdami padaryti įspūdį lengvatikiams miestiečiams, retkarčiais naudoja tam tikru būdu pagamintas mėlynai degančias žvakes ir deglus, — tarė Benas ir droviai atsikrenkštė.

Mano mama nusijuokė.

— Prisimink, su kuo kalbi, Benai. Mes niekad nepasmerksime žmogaus, kuris bando pritraukti publikos dėmesį. Tiesą sakant, mėlynai degančios žvakės būtų neprošal, kai kitą kartą vaidinsime „Daeoniką“. Gal rasi porą užsimetusių?

— Paieškosiu, gal ir rasiu, — linksmai atsakė Benas. — Na, o kiti ženklai... Nemažai girdėjau apie jų akis: kalbama, kad jos juodos, arba kaip ožio. Nors kai kas tvirtina, kad jie apskritai neturi akių. Dar, girdėjau, čandrianams esant netoliese vysta augalai. Medžiai pūna, metalai rūdija, plytos trupa... — Jis nutilo. — Tačiau nežinau, ar tai vienas ženklas, ar keli skirtingi.

— Pradedi suprasti, su kokia kebekne kamuojuosi, — niūriai tarė tėvas. — Bet vis tiek lieka daug klausimų. Pavyzdžiui, ar visi jų ženklai bendri, ar skirtingi?

— Juk sakiau tau, — suirzo mama, — kiekvienas turi po savo ženklą. Šitaip viskas atrodo prasmingiau.

— Tai mėgstamiausia mano damos teorija, — tarė tėvas. — Bet ji abejotina. Juk vienose istorijose vienintelis jų ženklas yra mėlyna liepsna. Kitose — jos nėra, užtat gyvuliai ima siusti. Dar kitose yra ir juodaakiai vyrai, ir pakvaišę gyvuliai, ir mėlyna liepsna.

— Aš tau sakiau, kaip visa tai paaiškinti, — iš suirzusio mamos balso buvo akivaizdu, kad šia tema jie ginčijosi ir anksčiau. — Jiems nėra reikalo visad būti krūvoje. Jie gali pasirodyti po tris ar keturis. Jei dėl vieno ugnis priblėsta, atrodo, kad taip nutinka dėl jų visų. Štai kodėl istorijos taip skiriasi. Skirtingus ženklus lemia tai, kokio dydžio būriu jie pasirodė.

Tėvas kažką suburbėjo.

— Turi protingą žmoną, Arlai, — tarė Benas, išsklaidydamas įtampą. — Už kiek ją man parduotum?

— Deja, ji man reikalinga darbui. Bet, jei domina trumpalaikė nuoma, esu tikras, susi... — Pasigirdo stiprus smūgis, paskui skausmingas tėvo kikenimas. — Dar kokius nors ženklus prisimeni?

— Sakoma, kad prisilietus jie šalti, tačiau neįsivaizduoju, kaip kas nors tai sužinojo. Dar girdėjau, kad jiems esant netoliese nebedega ugnis, bet tai jau prieštarauja mėlynai liepsnai. Gali būti...

Pakilus vėjui suošė medžiai. Lapijos šlamesys nustelbė Beno žodžius, o aš, pasinaudodamas triukšmu, prisėlinau artyn dar keletą žingsnių.

— ...„įkinkytas į šešėlį“, nors net nenutuokiu, ką tai reiškia, — nurimus vėjui išgirdau sakant tėvą.

Benas sukrenkštė.

— Aš taip pat nežinau. Girdėjau istoriją, kur teigiama, kad galima juos atpažinti iš šešėlių: esą, jie krenta ne įprastai, o į šviesiąją pusę. O kitoje apie vieną tokį kalbama kaip apie kažką , „pažabotą šešėliu“. Tebusiu prakeiktas, jei prisiminsiu tą vardą, nors...

— Vardai — dar vienas mano galvos skausmas, — tarė tėvas. — Surinkau jų keletą tuzinų ir būčiau dėkingas, jei pasakytum savo nuomonę. Dauguma...

— Tiesą pasakius, Arlai, — nutraukė jį Benas, — būčiau dėkingas, jei tų vardų garsiai neminėtum. Turiu omeny, žmonių vardų. Brūkštelėk juos ant žemės, arba, jei nori, atnešiu grifelinę lentelę, bet jausiuosi daug ramiau, jei nė vieno iš jų vardų neištarsi. Kaip sakoma, sveika galva — geriau nei opa.

Stojo visiška tyla. Sustingau pakėlęs koją, baimindamasis sėlinti toliau — mane galėjo išgirsti.

— Nagi, liaukitės taip į mane žiūrėję, — irzliai tarė Abentis.

— Mes tiesiog nustebome, Benai, — pasigirdo švelnus motinos balsas. — Neatrodai prietaringas.

— Ir nesu, — atsakė senis. — Aš atsargus. Tai visai kas kita.

— Žinoma, — tarė tėvas. — Aš niekad...

— Pataupyk savo talentą tiems, kas nusiperka bilietus, Arlai, — nutraukė jį Benas, o jo balse aiškiai buvo girdėti pyktis. — Tu puikus aktorius, bet aš labai gerai matau, kada žmonės mane laiko kvailiu.

— Tiesiog to nesitikėjau, Benai, — atsiprašė tėvas. — Tu juk išsilavinęs, o aš taip pavargau nuo žmonių, kurie, man vos paminėjus čandrianus, griebiasi už geležies arba nupila alaus iš bokalo. Aš tik bandau atkurti istoriją, ir visai neketinu kišti nagų prie tamsiųjų jėgų.

— Ką gi, tuomet paklausykit. Jūs abu man per daug patinkate, kad leisčiau jums manyti, jog tesu senas kvailys, — tarė Benas. — Be to, vėliau mums reikės dar šį tą aptarti, tad noriu, kad žiūrėtumėte į mane rimtai.

Vėjas stiprėjo, tad pasinaudojęs jo keliamu triukšmu žengiau dar keletą, paskutinių, žingsnių į priekį ir, apėjęs tėvų furgono kampą, iš lapų priedangos pažvelgiau į kalbančiuosius. Visi trys glaudėsi aplink laužą: į savo nušiurusį rudą apsiaustą susisukęs Benas sėdėjo ant kelmo, tėvai — priešais jį. Mama buvo atsirėmusi į tėvą, abu siautėsi viena antklode.

Benas pakėlė molinį ąsotį, įpylė į odinį puoduką alaus ir ištiesė jį mano mamai. Jam kalbant iš burnos ėjo garas.