Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Nors ir ne visai pritariau, nusprendžiau verčiau neprieštarauti.

— Taip.

Abentis padėjo abi monetas ant stalo.

— Vadinasi, jei pajudinsi vieną, kitas taip pat turėtų sujudėti?

Nenorėdamas kaitinti ginčo, dėl akių linktelėjau, ištiesiau ranką ir ketinau stumtelti vieną iš drabų. Tačiau Benas sustabdė mane purtydamas galvą.

— Pirmiausia turi jiems tai priminti. Tiksliau sakant, įtikinti.

Abentis atsinešė dubenį ir įvarvino į jį lašą pušų deguto. Įdėjęs į lipnią masę vieną drabą, jis prilipino prie jo kitą, paskui ištarė keletą man nesuprantamų žodžių ir lėtai juos atskyrė. Tarp monetų nutįso deguto gijos.

Benas padėjo vieną drabą ant stalo, kitą tebelaikė rankoje. Paskui dar kažką sumurmėjo ir atsikvėpė. Staiga jis mostelėjo ranka — ant stalo gulinti moneta sujudėjo. Benas pakėlė ranką — rudas metalo gabaliukas šoktelėjo į orą.

Benas nukreipė žvilgsnį nuo manęs į monetą.

— Simpatijos dėsnis yra vienas kertinių magijos akmenų. Jis teigia: kuo panašesni yra du objektai, tuo stipresnis jų simpatinis ryšys. O kuo stipresnis ryšys, tuo stipriau jie vienas kitą veikia.

— Tavo apibrėžimas atrajoja save patį.

Benas padėjo monetą. Paskui susirado skudurą ir, nelabai sėkmingai ėmė šveisti nuo pirštų degutą, jo mokytojišką išraišką veide pakeitė plati šypsena.

— Atrodo, visai nenaudingas dalykas, ką? — tarė jis akimirką pamąstęs.

Aš dvejodamas linktelėjau: sukti klausimai mūsų pamokose buvo ne retenybė.

— O tau taip maga išmokti ką nors rimta, tarkim, iškviesti vėją? — Benas gudriai žvilgtelėjo į mane, paskui sumurmėjo kažkokį žodį, ir furgono viršų dengiantis brezentas sušiugždėjo.

Pajutau, kad šiepiuosi lyg grobį užuodęs vilkas.

— Taip nieko nebus, e’lire. — Beno šypsena taip pat buvo vilkiškai nuožmi. — Norint išmokti rašyti, pirma turi pažinti raides. Neišmokęs pirštais liesti stygų, neišmoksi ir groti.

Jis paėmė popieriaus lapelį ir brūkštelėjo keletą žodžių.

— Visa esmė — išlaikyti galvoje tvirtą alarą. Turi tikėti, kad jie susiję. Turi tai žinoti. — Jis padavė man lapelį. — Štai kaip tai tariama. O vadinama simpatiniu judėjimo sujungimu. Praktikuokis. — Dabar jis buvo dar panašesnis į vilką — senas, žilas, be antakių.

Benas nuėjo plautis rankų. „Akmeninės širdies“ būdu išsivaliau protą ir netrukus nugrimzdau į netrikdomos ramybės jūrą. Suklijavau pušų degutu du drabus ir sutelkiau sąmonėje alarą, kitaip tariant, tikėjimą botagu, kad abu metalo gabaliukai yra susiję. Ištariau reikiamus žodžius, atskyriau monetas, ištariau dar vieną, paskutinį, žodį ir laukiau.

Tačiau nieko nenutiko: nei energijos srauto, nei karščio ar šalčio pliūpsnio, nei įsismelkiančio šviesos spindulio...

Buvau gerokai nusivylęs (tiek, kiek tai įmanoma „akmeninės širdies“ būsenos). Man kilstelėjus monetą laikančią ranką, kitas, ant stalo gulintis, drabas šoktelėjo. Be abejo, tai buvo tikrų tikriausia magija. Tačiau nesidžiaugiau. Aš tikėjausi... Net nežinau — ko. Šiaip ar taip, ne šito.

Likusią dienos dalį praleidau bandydamas ką tik Abenčio išmokytą simpatinį sujungimą. Išsiaiškinau, kad sujungti galima beveik viską: geležinį drabą ir sidabrinį talentą, akmenį ir vaisiaus skiltelę, dvi plytas, grumstą ir asilą. Prireikė maždaug dviejų valandų suvokti, jog pušų degutas visai nebūtinas. Kai apie tai paklausiau Beno, jis pripažino, kad tai viso labo pagalbinė priemonė susikaupti. Be to, regis, nustebo, kad supratau tai pats, be niekieno pagalbos.

Čia, jei leisite, papasakosiu apie simpatiją — tiesa, trumpai, nes vargu ar jums kada prireiks ko nors daugiau, nei bendro supratimo apie jos veikimo principus.

Visų pirma energijos negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Kai pakeli vieną drabą ir kartu nuo stalo pakyla kitas, tas, kurį laikai rankoje, sveria kaip du, nes iš esmės ir keli du.

Bet čia teoriškai, o praktiškai atrodo, lyg keltum tris drabus. Tobulo simpatinio ryšio nebūna. Kuo mažiau panašūs objektai, tuo daugiau išeikvojama energijos juos sujungti. Įsivaizduokite tai kaip vandenračio link nuvestą kiaurą lataką. Geras simpatinis ryšys turi mažai skylių, todėl panaudojama beveik visa energija. O prastas ryšys visas skylėtas, todėl diduma pastangų nueina veltui.

Pavyzdžiui, aš sujungiau kreidos gabaliuką su vandens pripiltu stikliniu buteliu. Panašumo tarp jų labai mažai, todėl, nors vandens butelis tesvėrė du svarus, kai pabandžiau pakelti kreidą, atrodė, lyg kelčiau šešiasdešimt svarų. Geriausias mano pastebėtas ryšys buvo dviejų perlaužtos medžio šakos dalių.

Kai išmokau šią pirmąją pamoką, Benas man atskleidė daugybės naujų simpatinių sujungimų ir energijos nukreipimo gudrybių paslaptis. Kiekviena buvo tarsi atskiras žodis neaprėpiamo žodyno kalbos, kurios aš pradėjau mokytis. Gana dažnai būdavo nuobodoka, todėl smulkmenomis jūsų nevarginsiu.

Tuo pat metu Benas mane mokė ir kitų dalykų: istorijos, aritmetikos ir chemijos. Tačiau svarbiausia man buvo išspausti iš jo viską, ko galėtų išmokyti apie simpatiją. Jis neskubėjo atskleisti savo paslapčių: prieš pereidamas prie naujos, visad pirmiausia turėdavau įrodyti, kad išmokau ankstesniąją. Bet šioje srityje aš buvau gabus, ir tai buvo šis tas daugiau nei prigimtinis mano polinkis sugerti žinias, todėl naujos paslapties atskleidimo ilgai laukti netekdavo.

Tik nepamanykit, kad mano kelyje nepasitaikydavo duobių. Smalsumas ne tik skatino būti uoliu mokiniu, bet ir nuolat prišaukdavo nemalonumų.

Kartą vakare, kuriant laužą ruošti maistui, motina užklupo mane niūniuojant dainelę. Nežinodamas, kad ji stovi už nugaros ir slapta klausosi, tvatinau vieną malką į kitą ir nerūpestingai dainavau:

Juoda suknia ant ledi Lakles kūno,

Po ja septynios mįslės tyliai tūno.

Ne ant pirščiuko mauti žiedas šitas.

Ne priesaikai žodelis šis sakytas.

Jos vyras su žvake, kuri nerūksta,

Ties durimis, kur rankenėlės trūksta.

Ten skrynią turi ji bespynę, trapią,

Joje grožybes vyro ledi slepia.

Ir paslaptis, kur saugo ji kaip nieką:

Sapnuoja ji dažnai, kada nemiega

Kely tamsiam, neapšviestam žibintų.

Mūs ledi nori, kad ją kas įmintų.

Išvakarėse nugirdau tą kūrinėlį iš „strik strak“ žaidžiančios mažos mergaitės, ir, nors girdėjau vos porą kartų, pakako, kad įstrigtų atmintyje — jis buvo lengvai įsimenamas, kaip ir dauguma vaikiškų dainelių.

Man baigus dainuoti, mama priėjo prie laužo.

— Kokia čia daina, mielasis? — Jos balsas buvo nepiktas, bet pajutau, kad ji nepatenkinta.

— Nugirdau Felouse, — atsakiau išsisukinėdamas.

Bėgioti su miesto vaikais man buvo griežtai uždrausta. „Nuo nepasitikėjimo iki priešiškumo — tik vienas žingsnis, — sakydavo tėvas trupės naujokams, — todėl miestuose laikykitės krūvoje, ir visad būkite mandagūs.“ Įdėjau į laužą keletą didesnių stagarų, juos iškart apgaubė liepsnų liežuviai.

Mama tylėjo, tad pamaniau, kad būsiu išsisukęs, tačiau po akimirkos ji vėl prabilo:

— Tai ne itin graži dainelė. Ar nesusimąstei, apie ką ji?

Tiesą pasakius, nesusimąsčiau: eilėraštukas atrodė visai beprasmis. Bet dar kartą mintyse padeklamavęs, pastebėjau aiškių seksualinių užuominų.

— Supratau. Nepagalvojau apie tai.

Mamos veidas tapo švelnesnis ir ji paglostė man galvą.

— Visada galvok, ką dainuoji, mielasis.