Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kartą ar du mes padėjome Tripui pabėgti iš kalėjimo, — tariau, bandydamas nukreipti pokalbį linksmesne vaga. — Bet, tiesą sakant, niekas nė nemanė jo deginti.

Abentis išspaudė pavargusią šypseną.

— Spėju, kad jūsų mikliojo Tripo paslaptis — kauliukai arba tam tikri įgūdžiai, kurie, beje, jam praverčia ir lošiant kortomis. Dėkui, kad laiku įspėjai, bet įgimti gebėjimai — visai kas kita.

Negalėjau pakęsti tokio globėjiško tono.

— Tripas nesukčiautų net gelbėdamas savo gyvybę, — atsakiau griežčiau, nei ketinau. — Ir kiekvienas mūsų trupės narys gali atskirti gerus kauliukus nuo blogų. Tripui tiesiog iškrenta septynetukai. Kad ir kieno kauliukus mestų — vis tiek septynetukai. Jei su kuo nors susilažina — septynetukai. Jei atsitrenkia į stalą, ant kurio guli kauliukai, — septynetukai.

— Hm, — palingavo galva Abentis. — Tuomet atsiprašau. Tai jau panašu į įgimtą talentą. Įdomu būtų pamatyti.

— Tik neužmiršk atsinešti savo kauliukų. — Staiga mane nusmelkė netikėta mintis: — Bet gali būti, kad jo gebėjimas dingo — mes jau daug metų nebeleidžiame jam lošti.

Abentis gūžtelėjo pečiais.

— Gebėjimai taip lengvai nedingsta. Vaikystėje, kai gyvenau Staupe, pažinojau jaunuolį, turintį dovaną nepaprastai puikiai prižiūrėti augalus. — Abenčio šypsena dingo, jis tarsi žiūrėjo į kažką man nematoma. — Jo pomidorai jau rausdavo, kai kitų dar tik virkščios stiebdavosi. Jo moliūgai būdavo didžiausi ir saldžiausi, o vynuogių sultys virsdavo vynu dar nespėjus supilti į butelius. — Jis nutilo žvelgdamas į tolumą.

— Jį sudegino? — paklausiau su jaunatviškai liguistu smalsumu.

— Ką? Ne, žinoma, ne. Nesu jau toks senas. — Vaidindamas supykusį, Abentis nutaisė rūsčią miną. — Užėjo sausra, ir jis dingo iš miesto. Jo vargšei motinai tiesiog širdis plyšo.

Akimirką stojo tyla. Išgirdau, kaip priekyje, per porą furgonų nuo mūsų, Terenas ir Šendi repetuoja sceną iš „Kiauliaganio ir lakštingalos“.

Abentis, regis, taip pat atsainiai klausėsi. Kai monologą Feino sode įpusėjęs Terenas susipainiojo, pasisukau į senį.

— Ar Universitete mokoma aktorystės? — paklausiau.

Mano klausimo kiek pralinksmintas Abentis papurtė galvą:

— Ten moko daugybės dalykų, bet šito ne.

Aš pažvelgiau į jį ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jo akyse žybčiojo linksmos kibirkštėlės.

— Ar galėtum mane išmokyti ko nors iš tų daugybės dalykų? — paklausiau.

Jis nusišypsojo. Štai taip paprastai viskas ir prasidėjo.

Iš pradžių Abentis, norėdamas, kad turėčiau bendrą supratimą apie visus mokslus, trumpai papasakojo apie kiekvieną iš jų. Nors jo didžioji meilė buvo chemija, jis tikėjo įvairiapusišku lavinimu. Aš išmokau naudotis sekstantu, kompasu, logaritmine liniuote ir skaitytuvais, o svarbiausia — išmokau apsieiti be jų.

Praėjus tarpsniui jau galėjau įvardyti kiekvieną Abenčio furgone esantį chemikalą, o po dviejų mėnesių — išdistiliuoti iš alkoholio tokio grynumo spiritą, kad jis būtų per stiprus gerti. Sužinojau, kaip reikia tvarstyti žaizdas, įtverti lūžusį kaulą ir pagal simptomus diagnozuoti šimtus ligų. Išmokau ruošti įvairius mišinius: keturių rūšių afrodiziakus, tris nuovirus nuo pastojimo, devynis nuo impotencijos, ir du meilės eleksyrus, paprastai vadinamus „mergelės pagalbininkais“. Apie pastaruosius Abentis kalbėjo gana miglotai, bet aš ir pats nujaučiau jų paskirtį.

Išmokau daugybę formulių: nuodų ir rūgščių, vaistų ir panacėjų (kai kurios iš pastarųjų, beje, netgi buvo veiksmingos). Mano žinių apie vaistažoles padvigubėjo, bet tik teoriškai. Abentis ėmė vadinti mane Rudžiu, o aš jį Benu — pradžioj atsikirsdamas, paskui tiesiog todėl, kad tapome draugais.

Tik dabar, nutekėjus daugybei laiko, imu suprasti, kaip rūpestingai ir subtiliai Benas ruošė mane Universitetui. Kartą ar du per dieną, tarp įprastinių pamokų, Benas duodavo man nedidelę protinę užduotį, ir tik kai ją išspręsdavau, pereidavome prie kitų dalykų. Jis privertė mane žaisti tiranį be lentos ir akmenukų — tiesiog prisimenant ėjimus. Kartais jis nutildavo viduryje pokalbio ir liepdavo žodis į žodį pakartoti viską, kas buvo pasakyta per kelias pastarąsias minutes.

Tai buvo gerokai sunkiau, nei išmokti mintinai vaidmens tekstą. Mano protas mokėsi dirbti įvairiu režimu ir darėsi vis lankstesnis. Žinot, kaip jaučiasi kūnas po ilgo malkų kapojimo, gerų maudynių ar mylėjimosi? Išsekęs, nuvargęs ir beveik dieviškas. Panašiai jautėsi ir mano smegenys: jos buvo nusilpusios, išplerusios, nualintos — ir kasdien vis galingesnės.

Prabudęs mano protas įsibėgėjo lyg smėlio užtvanką pralaužęs vandens srautas. Nežinau, ar jums ką nors reiškia geometrinės progresijos sąvoka, bet būtent ji geriausiai nusako mano tobulėjimą. Tiesa, turiu prisipažinti: visą tą laiką, kai Benas lavino mano protą, buvau beveik įsitikinęs — jis visas tas užduotis sugalvoja grynai dėl savo polinkio man krėsti šunybes.

DEŠIMTAS SKYRIUS Alaras ir akmenys

Benas laikė rankoje purviną, už jo kumštį kiek didesnį akmenį.

— Kas bus, jei aš jį paleisiu?

Šiek tiek pagalvojau. Abenčio pamokose paprasti klausimai retai kada būdavo iš tikro paprasti. Galiausiai pateikiau akivaizdų atsakymą:

— Jis turbūt nukris.

Senio antakiai išlinko. Kelis pastaruosius mėnesius jis buvo taip užsiėmęs manimi, kad neturėjo kada jų nusideginti.

— Turbūt? Kalbi kaip sofistas, berniuk. Argi anksčiau jis ne visada nukrisdavo?

Parodžiau jam liežuvį.

— Nemanyk, kad užkibsiu ant tokio kabliuko. Tai klaidinga argumentacija. Pats mane šito mokei.

Jis nusišypsojo.

— Puiku. Tuomet ar galima sakyti, kad tu tiki, jog jis nukris?

— Iš esmės galima.

— Noriu, kad patikėtum, jog man paleidus akmenį jis kils aukštyn, — dar plačiau šypsodamasis tarė Abentis.

Aš pabandžiau. Tai buvo lyg proto gimnastika. Po akimirkos linktelėjau:

— Gerai.

— Ar tikrai tuo tiki?

— Nelabai, — prisipažinau.

— Noriu, kad patikėtum, jog šis akmuo ims skristi. Tikėk tuo su tokia jėga, kuri pajudina kalnus ir supurto medžius. — Jis patylėjo ir, regis, nutarė eiti iš kitos pusės. — Ar tu tiki Dievą?

— Teilu? Daugiau ar mažiau...

— To nepakanka. Ar tiki savo tėvais?

Aš nusišypsojau:

— Kartais. Kai matau juos.

Abentis prunkštelėjo ir nukabino nuo kablio botagą, kuriuo ragindavo Alfą ir Betą, kai šie aptingdavo.

— Ar tu tiki šituo, e’lire? — Taip jis mane vadino tik tuomet, kai manydavo, kad tyčia dėl ko nors užsispiriu.

Senis atkišo man botagą, kad geriau jį matyčiau. Jo akys piktai sublizgo, taigi nusprendžiau negundyti likimo.

— Taip.

— Gerai. — Abentis šėrė botagu per furgono šoną ir pasigirdo šaižus pliaukštelėjimas. Alfa, sunerimęs, ar tai buvo skirta ne jam, atsuko ausį į garso pusę. — Štai tokio tikėjimo man reikia. Jis vadinamas alaru: tikėjimu botagu. Kai aš paleisiu šį akmenį, jis nuskris kaip paukštis.

Jis pamosikavo botagu.

— Ir kad man jokių filosofavimų, arba padarysiu taip, kad gailėsiesi apskritai įsitraukęs į šį žaidimą.

Linktelėjau. Pasitelkęs vieną iš jau išmoktų triukų, išvaliau protą ir bandžiau patikėti. Pajutau, kaip ima mušti prakaitas.

Maždaug po dešimties minučių vėl linktelėjau.

Benas paleido akmenį. Tas nukrito ant žemės.

Man suskaudo galvą.

— Ar tiki, kad jis nuskrido?

— Ne! — atkirtau supykęs ir pasitryniau smilkinius.