Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kas yra traukakmenis? — paklausiau.

— Anksčiau taip vadino lodenkmenį, — paaiškino mama. — Tai žvaigždžių geležies gabaliukai, traukiantys prie savęs bet kokią kitą geležį. Prieš daugelį metų vieną mačiau retenybių kampelyje. — Ji pažvelgė į vis dar kažką marmaliuojantį tėvą. — Mes matėme lodenkmenį Peleresine, ar ne?

— Hm? Ką? — klausimas pažadino tėvą iš susimąstymo. — Taip, Peleresine. — Jis vėl ėmė timpčioti lūpą ir suraukė antakius. — Gali pamiršti, sūnau, viską, ką esu tau kada sakęs, bet vieną dalyką prisimink tvirtai: poetas yra muzikantas, kuris negali dainuoti. Kad žodžiai paliestų žmogaus širdį, jie pirmiausia turi paliesti jo protą, bet, pripažinkim, kai kurių žmonių protas — sunkiai apčiuopiamas dalykas. O muzika paliečia širdį tiesiogiai: jai klausytojo kietakaktiškumas nė motais.

Mama prunkštelėjo taip, kaip damoms gal ir nelabai dera.

— Riestanosis. Tu tiesiog sensti. — Ji teatrališkai atsiduso. — Pirma kiekvienas niekniekis ima virsti tragedija, paskui sušlubuoja atmintis...

Tėvas pasipūtė iš pasipiktinimo, bet mama nebekreipė į jį dėmesio ir atsisuko į mane:

— Vienintelė tradicija, dėl kurios klajojantys aktoriai sustoja prie pilkakmenio, yra tinginystė. Eilėraštis turi būti toks:

Ar lyja, ar sninga

Kely nesvarbu:

Akmenuką randu,

Ir man noro nestinga

Prisėsti prie jo.

Mėgstu gulsčią ir stačią,

Kad tik būtų ant ko

Padėt savo plačią.

Tėvas priėjo prie mamos, jo akyse sužibo paslaptingos kibirkštėlės.

— Senstu? — pakartojo jis savo žemu balsu ir vėl ėmė trinti jai pečius. — Moterie, aš ketinu įrodyti, kad tu klysti.

Ji kreivai šyptelėjo.

— Pone, aš ketinu jums leisti pabandyti.

Nutariau, kad bus geriausia palikti juos tęsti šią diskusiją vienus. Kai buvau bebėgąs, tėvas man šūktelėjo:

— Gamos rytoj po pietų? Ir „Tinbertino“ antras veiksmas?

— Gerai, — atsakiau ir pasileidau prie Beno furgono.

Senis valė iškinkytus asiliukus, o aš ėmiausi krauti laužą. Kai ant sausų lapų krūvos išdygo stagarų ir šakų piramidė, pasisukau į prisėdusio Beno pusę.

Vėl tyla. Kai pagaliau jis prabilo, kalbėjo lėtai, kruopščiai rinkdamasis žodžius.

— Ką tu žinai apie naują savo tėvo dainą?

— Tą apie Lanrė? — perklausiau. — Nelabai ką. Juk žinai, koks jis. Niekam nevalia girdėti naujos dainos, kol jos nepabaigė. Netgi man.

— Aš kalbu ne apie pačią dainą, — atsakė Benas, — o apie istoriją, kuri joje pasakojama. Apie Lanrė istoriją.

Perkračiau galvoje daugybę tėvo pastaraisiais metais surinktų legendų ir pabandžiau išskirti jose svarbiausia:

— Lanrė buvo princas. O gal karalius. Žodžiu, svarbus asmuo. Jis norėjo tapti galingiausiu pasaulyje. Tad pardavė savo sielą už galią, bet paskui nutiko kažkas bloga. Galiausiai jis išprotėjo, o gal niekad nebegalėjo užmigti, ar... — pamatęs, kad Benas purto galvą, nutilau.

— Nesąmonė, — pasakė senis. — Lanrė nepardavė savo sielos. — Jis taip giliai atsiduso, kad, regis, net supliuško. — Turbūt pradėjau ne nuo to galo... Palikim ramybėj tavo tėvo dainą — pakalbėsim apie ją, kai bus baigta. Nors, žinodamas Lanrė istoriją, tu galbūt geriau suprastum, kas nutiko šiandien...

Benas giliai įkvėpė ir vėl prabilo:

— Įsivaizduokim nerūpestingą šešiametį berniūkštį. Ką bloga jis gali iškrėsti?

Kurį laiką tylėjau, nesuprasdamas, kokio atsakymo jis tikisi. Nutariau, kad geriausia bus atsakyti paprastai ir aiškiai.

— Ne kažin ką.

— Gerai, o dabar įsivaizduokim, kad jis sulaukė dvidešimties, bet liko toks pat nerūpestingas. Ar jis labai pavojingas?

Nutariau nelaužyti galvos ir rinktis tuos atsakymus, kurie peršasi savaime:

— Dar nelabai, bet pavojingesnis nei anksčiau.

— O ką, jei mes duotume jam kardą?

Pradėjau suvokti, kur link jis suka, ir užsimerkiau.

— Tuomet jis bus pavojingas, labai pavojingas. Suprantu, Benai. Garbės žodis. Galia — geras dalykas, o kvailumas paprastai nekelia pavojaus. Bet jei galią ir kvailumą sudėsim į krūvą, išeis grėsmingas darinys.

— Aš nekalbu apie kvailumą , — pataisė mane Benas. — Tu protingas, ir mes abu tai žinome. Bet kartais nepagalvoji apie pasekmes. O protingas, tačiau nerūpestingas žmogus — vienas baisiausių padarų šiam pasauly. Negana to, aš išmokiau tave kai kurių pavojingų dalykų.

Benas ištraukė iš mano sukrauto laužo medžio lapelį ir sumurmėjo kelis žodžius. Kai per patį žabų krūvos vidurį sumirgėjo maža liepsnelė, senis atsigręžė į mane.

— Tokie paprasti dalykai, kaip šitas, arba, — jis blankiai šyptelėjo, — bandymai išsiaiškinti vėjo vardą gali baigtis mirtimi.

Benas buvo dar kažką besakąs, tačiau nutilo ir tik pasitrynė rankomis veidą, o kai giliai atsidusęs jas atitraukė, kiekviena jo raukšlelė dvelkė nuovargiu.

— Kiek tau metų?

— Kitą mėnesį sueis dvylika.

Jis papurtė galvą.

— Lengva tai pamiršti. Tu elgiesi ne pagal savo amžių. — Jis pabaksnojo į laužą pagaliu. — Buvau aštuoniolikos, kai įstojau į Universitetą. Dvidešimties žinojau tiek, kiek tu žinai dabar. — Benas įsispoksojo į ugnį. — Atleisk, Kvoutai. Šiąnakt aš noriu pabūti vienas. Man reikia kai ką apgalvoti.

Nebyliai linktelėjau. Paskui suieškojau jo furgone trikoję kėdutę, virdulį su vandeniu ir arbatą, viską atnešiau prie laužo ir padėjau šalia Beno. Kai apsisukęs nuėjau, jis tebežiūrėjo į ugnį.

Kadangi žinojau, kad tėvai manęs dar nelaukia, patraukiau į mišką. Man taip pat reikėjo kai ką apgalvoti. Jaučiausi tiek daug skolingas Benui, ir tiek mažai galėjau dėl jo padaryti.

Kol Benas atgavo savo įprastinį linksmumą, turėjo praeiti visas tarpsnis. Bet ir tuomet mūsų santykiai nebebuvo tokie kaip anksčiau. Mes likome geri draugai, tačiau tarp mūsų lyg kažkas nutrūko. Šiaip ar taip, man atrodė, kad Benas sąmoningai laikosi šaltai ir dažnai manęs šalinasi.

Ir pamokų beveik nebebuvo. Mano alchemijos studijos nutrūko vos prasidėjusios, nes Benas nutarė apsiriboti chemija. Mokyti sigaldrijos jis apskritai atsisakė, o visų svarbiausia — apribojo simpatiją tik tomis sritimis, kurios, jo manymu, man nekelia pavojaus.

Toks laiko gaišimas mane erzino, tačiau nepurkštavau: tikėjausi — jei būsiu atsakingas ir skrupulingai atsargus, Benas galų gale atsileis ir viskas bus taip, kaip anksčiau. Mes buvome viena šeima, ir žinojau, kad visi mūsų nesutarimai anksčiau ar vėliau baigsis. Man reikėjo tik vieno — laiko.

Deja, nežinojau, kad mums skirtas laikas sparčiai senka. PENKIOLIKTAS SKYRIUS Pramogos ir atsisveikinimai

Miestas vadinosi Heloufelas. Sustojome jame kelioms dienoms, nes radome ten gerą račių, o beveik visiems mūsų furgonams reikėjo vienokio ar kitokio remonto. Mums belaukiant, kada galėsime tęsti kelionę, Benas gavo pasiūlymą, kurio atsisakyti negalėjo.

Ta moteris buvo gana turtinga, gana jauna ir, žvelgiant mano nepatyrusiomis akimis, gana patraukli. Oficiali istorija buvo tokia: ji ieškojo savo sūnui mokytojo. Tačiau kiekvienas, kas matė juodu kartu vaikštinėjant, suprato, kur čia šuo pakastas.

Ji buvo prieš dvejus metus nuskendusio aludario našlė. Likusi viena, bandė kaip išgalėdama pati vadovauti alaus daryklai, tačiau neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tai daryti...

Ką čia ir kalbėti, geresnių spąstų Benui ir norėdamas būtum nesugalvojęs.