Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Paskui su mama šoko Benas. Jo judesiai buvo užtikrinti ir didingi. Apstulbau pamatęs, kaip puikiai jie atrodo kartu. Benas — senas, žilas, apkūnus, raukšlėtu veidu ir apdegusiais antakiais, o mano mama — liekna, graži ir tokia skaistaveidė laužų šviesoje. Jie papildė vienas kitą kaip dvi priešybės. Ir man buvo skaudu suvokti, kad veikiausiai niekada jų kartu nebepamatysiu.

Tuo metu dangus rytuose ėmė blykšti. Visi susirinko galutinai atsisveikinti su Benu.

Mes jau ruošėmės eiti, o aš taip ir neradau, ką jam pasakyti. Tai atrodė nelabai gražu iš mano pusės, bet žinojau, kad jis supranta. Benas privertė mane pasižadėti, kad su dalykais, kurių jis mane išmokė, elgsiuosi atsargiai ir neprikrėsiu kvailysčių.

Kiek palinkęs jis mane apkabino, pataršė plaukus. Net negalvojau šiauštis dėl tokio jo elgesio. Visgi atsikeršydamas pabandžiau suglostyti jam antakius — jau seniai magėjo.

Benas net išsižiojo iš nuostabos. Paskui dar kartą mane apkabino ir nuėjo.

Į tėvų pažadą vėl atklydus į šiuos kraštus įkalbėti trupę užsukti į Beno miestuką visi vienu balsu atsakė — užsuks ir be įkalbinėjimų, tačiau netgi aš, vaikas, žinojau tiesą: praeis labai daug laiko, kol vėl pamatysiu Beną. Metų metai.

Kaip mes tą rytą iškeliavome, nepamenu. Tik prisimenu, kad bandžiau užmigti ir jaučiausi visiškai vienišas. Su manim buvo tik bukas, saldžiakartis skausmas.

Prabudau jau po pietų ir radau šalia padėtą virvele perrištą pašukinį ryšulį. Ant jo lyg vėliavėlė vėjyje plevėsavo popieriaus lapelis su užrašytu mano vardu.

Atrišęs ryšulį, pamačiau knygą. Tai buvo „Retorika ir logika“: ją pasitelkęs, Benas mokė mane diskutuoti. Jo nedidelę biblioteką sudarė gal tuzinas knygų, ir iš jų visų ši buvo vienintelė, kurios neperskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Aš jos nekenčiau.

Atverčiau knygą ir ant vidinės viršelio pusės perskaičiau:

Kvoutai,

ginkis Universitete taip, kad tavimi didžiuočiausi.

Prisimink savo tėvo dainą. Ir saugokis kvailybės.

Tavo draugas,

Abentis.

Niekad su Benu nebuvome kalbėję apie mano stojimą į Universitetą. Žinoma, svajojau kada nors ten patekti. Bet tai buvo tik svajos, jomis nesiryžau pasidalyti netgi su tėvais, įstoti į Universitetą — vadinasi, palikti ir juos, ir trupę, ir visą man pažįstamą pasaulį.

Atvirai sakant, ši mintis varė man siaubą. Kaipgi šitaip? Įsikurti vienoje vietoje ne vakarui, ne tarpsniui, o ištisiems mėnesiams? Metams? Ir gyventi be vaidinimų, be kelionių furgonu? Gyventi nebesivartant kūliais su Tripu ir nebevaidinant įžūlaus didiko sūnaus „Trijuose grašiuose už norą“? Ir neturint šalia nieko, su kuo galėtum padainuoti?

Niekad apie tai nekalbėjau balsu, bet Benas viską numanė. Dar kartą perskaičiau jo įrašą ir pažadėjau jam, kad padarysiu viską, kas bus mano valioje. ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS Viltis

Kitus mėnesius tėvai darė viską, kad tik kaip nors užpildytų tuštumą, kuri atsivėrė išėjus Benui. Pagalbon jie pasitelkė ir kitus trupės narius: visi stengėsi mane užimti, prasmingai išnaudoti kiekvieną mano minutę ir šitaip apsaugoti nuo liūdesio.

Matote, keliaujančių aktorių trupėje amžius neturi didelės reikšmės. Jei tau jau užtenka jėgų pabalnoti arklius — balnoji arklius. Jei tavo rankos jau užtektinai miklios — žongliruoji. Jei nesi apžėlęs barzda ir tau tinka suknelė, vaidini ledi Reitel iš „Kiauliaganio ir lakštingalos“. Viskas labai paprasta.

Taigi Tripas mokė mane krėsti pokštus ir vartytis kūliais. Šendi parodė pustuzinio šalių dvaruose šokamus šokius. Terenas išmatavo mane kardo rankena ir nusprendė, kad esu jau gana aukštas pradėti mokytis fechtavimosi pagrindų. Tiesa, jis pabrėžė, kad šito nepakaktų tikrai kovai, tačiau geram pasirodymui scenoje — per akis.

Keliai šiuo metų laiku buvo geri, tad smagiai dardėjome Sandraugos žemėmis į šiaurę, sukardami po penkiolika dvidešimt mylių per dieną, dairydamiesi miestų, į kuriuos galėtumėm užsukti ir surengti vaidinimą. Benui išėjus, aš vis dažniau važiuodavau įsitaisęs šalia tėvo. Jis pradėjo rimtai ir nuosekliai mane ruošti scenai.

Žinoma, jau ir taip daug ką mokėjau, bet tai tebuvo pabirų žinių kratinys. Tuo tarpu tėvas ėmėsi metodiškai mokyti aktorystės amato: pavyzdžiui, kaip truputį pakeisti tarseną, arba kaip savo laikysena perteikti charakterį — stačioko, klastūno ar kvailio.

Mama taip pat neliko nuošaly: ji mokė mane, kaip elgtis prašmatnioje, rafinuotoje draugijoje. Šį bei tą apie tai jau nutuokiau iš mūsų retų apsilankymų pas baroną Greifelou, tad buvau įsitikinęs, jog esu pakankamai gerų manierų ir man nėra reikalo kvaršinti galvos dėl tokių niekų, kaip kreipimosi forma, elgesys prie stalo ir įmantrios bei painios aukštuomenės hierarchijos. Taip ir pasakiau mamai.

— Kam rūpi, kad Modego vikonto rangas aukštesnis už Vintišo sparatano? — priešinausi aš. — Ir kam rūpi, kad į vieną dera kreiptis „jūsų šviesybe“, o į kitą — „mano pone“?

— Jiems rūpi, — tvirtai atsakė mama. — Ir jei tau teks su jais susidurti, turėsi elgtis oriai ir nemerkti alkūnių į sriubą.

— Tėvas nesuka sau galvos, kokia šakute kokį valgį valgyti ir kas kam yra aukštesnio rango, — bambėjau.

Mama suraukė antakius, jos akys susiaurėjo.

— Kas už ką yra aukštesnio rango, — nenorom pasitaisiau.

— Tavo tėvas žino daugiau, nei parodo, — tarė mama. — Bet nežino vieno: jis dažnai išsisuka tik todėl, kad yra apdovanotas žavesiu, kuriam sunku atsispirti. Tik todėl. — Ji paėmė mane už smakro ir atsuko veidą į save. Jos akys buvo žalios, su auksiniu žiedeliu aplink vyzdį. — Ar ir tu nori nuolat išsisukinėti iš bėdų, ar nori, kad aš tavimi didžiuočiausi?

Atsakymas galėjo būti tik vienas, tad pradėjau uoliai mokytis gerų manierų. Netrukus ėmiau žiūrėti į tai kaip į tam tikrą vaidybos formą. Kad padėtų man įsiminti beprasmiškiausius etiketo dalykus, mama kūrė eilėraštukus. Kartu parašėme ne itin švankią dainelę „Vyskupo vieta — po karaliene“. Mes juokėmės iš jos visą mėnesį, tačiau mama griežčiausiai uždraudė ją sudainuoti tėvui: jis galėjo kada nors atlikti tą dainelę girdint ne toms ausims, kurioms buvo skirta, o tai galėtų sukelti mums didelių nemalonumų.

— Medis! — pasigirdo riksmas toli vilkstinės priekyje. — Trisvoris ąžuolas!

Tėvas nutraukė man deklamuojamą monologą ir suirzęs atsiduso.

— Regis, šiandien kelionė baigta, — suniurnėjo žvelgdamas į dangų.

— Kodėl sustojom? — šūktelėjo mama iš furgono.

— Dar vienas ant kelio užvirtęs medis, — paaiškinau aš.

— Prakeikimas, — tarė tėvas, sukdamas furgoną į proskyną šalikelėje. — Čia karaliaus kelias ar ne? Galima pamanyti, kad mes vieninteliai juo važiuojame. Kada buvo audra? Prieš du tarpsnius?

— Ne, — tariau. — Prieš šešiolika dienų.

— O medžiai vis dar ant kelio! Galvoju — ar nevertėtų nusiųsti į konsulatą sąskaitos už kiekvieną medį, kurį turėjome sukapoti ir nutempti nuo kelio. Dar trys sugaištos valandos. — Furgonui sustojus, tėvas nušoko žemyn.

— Nėr to blogo, kas neišeitų į gera, — tarė mama, išlįsdama iš furgono. — Užtat galima šįvakar tikėtis ko nors karšto, — ji reikšmingai žvilgtelėjo į tėvą, — vakarienei. Erzina, kai turi valgyti tik tai, ką prigriebi nuo pietų stalo. Kūnas nori daugiau.

Tėvo nuotaika, regis, gerokai pasitaisė.

— Kas teisybė, tai teisybė, — tarė jis.

— Mielasis, — pašaukė mane mama. — Kaip manai, gal rastum kur šilinių šalavijų?