Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Aš be žado linktelėjau.

Šypsena lėtai išnyko nuo Peleniaus veido. Neišraiškingos, tuščios akys tarsi skverbėsi į mane. Jo balsas buvo tylus, šaltas ir dygus.

— Kai kieno tėvai, — tarė jis, — dainuodavo visai nederamas dainas.

— Peleniau , — nuo laužo pusės atskriejo ledinis balsas.

Į mane žvelgiančios juodos akys iš pykčio susiaurėjo.

— Ką? — sušnypštė jis.

— Tu artėji prie ribos , už kurios prasideda mano pyktis. Vaikas niekuo dėtas. Nusiųsk jį į minkštus ir beskausmius sapnų patalus miegoti. — Sakydamas pastarąjį žodį, ledinis balsas kiek užsikirto, tarsi būtų sunku jį ištarti.

Šis balsas priklausė žmogui, kuris sėdėjo atokiau kitų, pačiame ugnies apšviesto rato pakraštyje. Nors saulė dar tik ritosi link laidos, o tarp jo ir laužo nebuvo jokio iškilaus daikto, aplink šį vyrą driekėsi tirštas, lyg riebalų klanas telkšantis šešėlis. Gyva, karšta laužo liepsna šokčiojo melsvais liežuviais, bet atrodė, kad ir menkiausia kibirkštėlė vengė kristi jo pusėn. Įžiūrėjau, kad jis užsimaukšlinęs gilų gobtuvą, panašų į tuos, kuriuos nešioja kai kurie dvasininkai, bet po juo slypėjo tirščiausias, neperregimas šešėlis — tamsa, kokią išvysi vidurnaktį žiūrėdamas į šulinį.

Pelenius žvilgtelėjo į žmogų šešėlyje, paskui nusigręžė.

— Tu čia tik stebėtojas, Heliaksai, — atkirto jis.

— O tu, regis, užmiršai apie mūsų tikslų, — atsakė tamsusis žmogus. Jo šaltas balsas pasidarė dar dygesnis. — O gal tavo tikslas skiriasi nuo manojo? — Pastaruosius žodžius jis ištarė lėtai ir aiškiai, tarsi suteikdamas jiems kažkokios ypatingos, slaptos prasmės.

Peleniaus išdidumas akimirksniu dingo: jis išsiliejo iš jo kaip vanduo iš apversto kibiro.

— Ne, — tarė jis, vėl atsigręžęs į laužą. — Žinoma, ne.

— Tai gerai. Negaliu pakęsti minties , kad mūsų sena pažintis artėja prie pabaigos.

— Aš taip pat.

— Primink man dar kartelį, Peleniau, kokie mūsų tarpusavio santykiai? — tarė gobtuotasis, o jo kantriame balse šmėstelėjo pykčio šešėlis.

— Aš... aš tau tarnauju... — taikingai mosteldamas atsakė Pelenius.

— Tu esi įrankis mano rankoje , — ramiai nutraukė jį žmogus šešėlyje. — Ir niekas daugiau.

Peleniaus veide sušmėžavo neklusnumas ir pyktis. Kiek patylėjęs jis tarė:

— Aš...

Ramus balsas pasidarė kietas kaip iš Ramstono plieno nukaltas vėzdas.

— Ferula.

Gyvsidabriškas Pelenio judesių grakštumas dingo. Jis susvirduliavo, jo kūnas staiga sustabarėjo iš skausmo.

— Tu esi įrankis mano rankoje , — pakartojo ledinis balsas. — Pakartok.

Pelenius piktai sukando dantis, tačiau jau po akimirkos jo veidas persikreipė ir jis suriko kaip sužeistas žvėris.

— Aš įrankis tavo rankoje, — prašvokštė jis.

— Lorde Heliaksai.

— Aš įrankis tavo rankoje, lorde Heliaksai, — pasitaisė Pelenius, paskui drebėdamas susmuko ant kelių.

— Kas žino tikrųjų tavo vardo prasmę, Peleniau? — Šie žodžiai buvo ištarti kantriai, lyg mokytojui verčiant mokinį kartoti pamirštą pamoką.

Pelenius sukryžiavo drebančias rankas ant krūtinės ir susikūprinęs užsimerkė.

— Tu, lorde Heliaksai.

— Kas tave apsaugo nuo amirų? Nuo dainininkų? Nuo sithų? Nuo visų, kas tik gali tau pakenkti? — ramiai ir mandagiai klausinėjo Heliaksas, tarsi nuoširdžiai smalsautų atsakymo.

— Tu, lorde Heliaksai. — Per tylų Peleniaus balsą skverbėsi skausmas.

— Ir kieno tikslams tu tarnauji?

— Taviesiems, lorde Heliaksai, — išspaudė Pelenius. — Taviesiems. Ir niekieno daugiau.

Tvyrojusi įtampa staiga atslūgo, ir Peleniaus kūnas suglebo. Jis griuvo į priekį ant rankų, nuo jo veido ir sruogomis sulipusių plaukų prakaito lašai subarbeno į žemę kaip lietus.

— Ačiū, lorde, — sušvokštė jis nuoširdžiai. — Daugiau nebepamiršiu.

— Pamirši. Tu per daug įnikęs į savo žiaurybes. Kaip ir visi kiti. — Gobtuvo dengiamas Heliakso veidas pasisuko ir peržvelgė visus sėdinčius aplink laužą. — Džiaugiuosi , kad nusprendžiau šiandien prie jūsų prisidėti. Pataikaudami savo įnoriams jūs išklystatė iš kelio. Kai kurie iš jūsų, regis , pamiršo , ko mes ieškome ir ką norime pasiekti.

Sėdintieji prie laužo nerimastingai sujudo.

Gobtuvas vėl atsisuko į Pelenių.

— Bet aš tau atleidžiu. Galimas daiktas, jei ne tokie priminimai , užsimirščiau ir aš. — Šie žodžiai nuskambėjo grėsmingai. — Dabar pabaik tai , ką... — šaltasis balsas nutilo, o šešėlių gaubiamas gobtuvas lėtai pakrypo, kad pažvelgtų į dangų.

Įsivyravo laukimo sklidina tyla.

Sėdintieji aplink laužą sustingo, jų veidai tapo ryžtingi. Visi kaip vienas užvertė galvas į sutemų gaubiamą dangų, tarsi ieškotų jame to paties, tik jiems žinomo taško. Tarsi bandytų šnervėmis pagauti kažkokį vėjo nešamą kvapą.

Pajutau, kad esu stebimas, paskui ir dar kai ką: atmosferoje tvyrančią įtampą, kažkokį vos apčiuopiamą oro sudėties pokytį. Susitelkiau į jį, džiaugdamasis galimybe dar bent kelias sekundes atsitraukti nuo savo minčių.

— Jie ateina , — tyliai tarė Heliaksas. Jis atsistojo, o šešėlis, regis, nusliuogė nuo jo kaip tamsus rūkas. — Greičiau. Prie manęs.

Visi pašoko ant kojų. Pelenius taip pat sunkiai atsistojo ir nusvirduliavo pustuzinį žingsnių laužo link.

Heliaksas išskėtė rankas, o jį gaubiantis šešėlis išsiskleidė tarsi gėlė. Visi darniai atsigręžė į jį ir kaip vienas pakėlė koją žengti į jo šešėlį. Bet jų kojos taip ir nepasiekė žemės: jie pamažu ir tyliai išnyko kaip vėjo nupustytas smėlis. Tik Pelenius dar atsigręžė — jo siaubingose akyse žybtelėjo pyktis.

Jie dingo.

Nekankinsiu jūsų pasakodamas apie tai, kas buvo paskui. Kaip bėgiojau nuo kūno prie kūno ir lyg paklaikęs, pasitelkęs viską, ką išmokau iš Beno, bandžiau įžvelgti bent kokių gyvybės požymių. Apie savo bergždžias pastangas iškasti kapą. Apie tai, kaip rausiau purvą, kol pirštai paplūdo krauju ir ant jų neliko nė lopinėlio odos. Kaip radau savo tėvus...

Mūsų furgoną aptikau tik sutemus: prieš pastipdamas arklys spėjo nutempti jį keliu maždaug šimtą jardų. Viduje viskas buvo taip įprasta, taip tvarkinga ir ramu. Furgonas dar stipriai kvepėjo jais abiem...

Uždegiau visas furgone rastas lempas ir žvakes. Šviesa nepaguodė, bet tai buvo tikra, rausva ugnis, be jokio melsvumo. Išėmiau iš dėklo tėvo liutnią ir pasiguldžiau šalia savęs į tėvų lovą. Pagalvė kvepėjo motinos plaukais, jos apkabinimu. Miegoti neketinau, bet miegas mane įveikė.

Prabudau kosėdamas, liepsnų apimtame furgone. Užsidegė, žinoma, nuo žvakių. Vis dar apdujęs ir sukrėstas, susimėčiau į maišą kelis daiktus. Baimės nejaučiau, tad iš lėto, nieko negalvodamas, ištraukiau iš po degančio čiužinio Beno dovanotą knygą. Argi begalėjo man kelti baimę paprastas gaisras?

Įdėjau tėvo liutnią į dėklą. Jaučiausi taip, lyg ją vogčiau, bet negalėjau sugalvoti nieko kito, kas galėtų man juos priminti. Jų rankos lietė šį medį tūkstančius kartų.

Išlipęs iš furgono pasukau į mišką ir ėjau juo, kol dangus rytų pusėje ėmė švisti. Kai užčiulbėjo paukščiai, sustojau ir padėjau maišą ant žemės. Išsiėmiau tėvo liutnią ir prispaudžiau ją prie krūtinės. Ėmiau skambinti.