Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Sužaloti pirštai skaudėjo, bet aš vis tiek skambinau. Grojau, kol stygos nusidažė krauju. Kol saulės spinduliai prasiskverbė pro medžius. Kol pradėjo gelti rankas. Grojau bandydamas užgniaužti bet kokį prisiminimą. Galiausiai užmigau. SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS Interliudija. Ruduo

Kvoutas mostu sustabdė Metraštininko ranką, paskui suraukęs antakius atsisuko į savo mokinį:

— Liaukis į mane taip žiūrėjęs, Bastai.

Atrodė, vaikinas tuoj pravirks.

— Ak, Reši... — teišspaudė jis. — Aš net neįsivaizdavau...

Kvoutas mostelėjo taip, lyg norėtų perpjauti delnu orą.

— Tau ir nereikia nieko įsivaizduoti, Bastai. Ašaroti taip pat.

— Bet, Reši...

Kvoutas rūsčiai pažvelgė į jį.

— Ir ką gi, Bastai? Turiu raudoti ir rautis nuo galvos plaukus? Prakeikti Teilu ir visus jo angelus? Daužytis į krūtinę? Ne. Kam tos prasto skonio dramos? — Jo veidas kiek sušvelnėjo. — Vertinu tavo jautrumą, bet tai tik istorijos dalis, be to, net ne liūdniausia. Ir aš ją pasakoju ne tam, kad sukelčiau užuojautą.

Kvoutas atsistūmė su kėde nuo stalo ir atsistojo.

— Galų gale visa tai nutiko labai seniai. — Jis atsainiai mostelėjo. — Laikas užgydo visas žaizdas, ir taip toliau.

Jis patrynė rankas.

— Einu atnešti malkų nakčiai. Jei ką nors nutuokiu apie oro permainas, tai šiąnakt spustels šaltukas. Tuo tarpu tu užminkyk tešlą keliems kepaliukams duonos, ir pabandyk nusiraminti. Nepasakosiu toliau, jei bliausi ir žiūrėsi į mane karvės akim.

Tai pasakęs, Kvoutas nuėjo pro barą ir virtuvę prie smuklės užpakalinių durų.

Bastas apsišluostė akis ir nulydėjo žvilgsniu savo mokytoją.

— Kol jis kuo nors užsiėmęs, tol viskas gerai, — tyliai tarė Bastas.

— Meldžiu atleisti? — nevalingai perklausė Metraštininkas. Jis nervingai pasimuistė kėdėje, tarsi norėtų pakilti nuo stalo, bet negalėtų sugalvoti mandagios dingsties.

Bastas, kurio akys buvo vėl žmogiškai mėlynos, jam šiltai nusišypsojo.

— Aš labai susijaudinau sužinojęs, kas tu toks, ir kad jis ketina tau papasakoti savo istoriją. Pastaruoju metu jo nuotaika subjurusi, ir niekas nepajėgė jos praskaidrinti: tik sėdėdavo ir kažką mąstydavo. Esu tikras — senų gerų laikų prisiminimas... — Bastas išsišiepė. — Turbūt nelabai aiškiai kalbu. Atleisk dėl to, kas buvo. Tiesiog nepagalvojau.

— N-ne... — paskubom išmikčiojo Metraštininkas. — Tai aš... tai mano kaltė. Tai tu man atleisk.

Bastas papurtė galvą.

— Tu buvai apstulbęs, todėl ir pabandei sujungti mane ir geležį. — Jo veide šmėkštelėjo skausminga išraiška. — Žinai, malonumas menkas. Pojūtis toks, lyg kas spirtų į tarpkojį, skirtumas tik toks, kad skauda visą kūną. Pajunti pykinimą, apima silpnumas... Tačiau tai tik skausmas, — rimtai manęs negalėjai sužeisti. — Bastas sumišęs pažvelgė į Metraštininką. — O štai aš norėjau ne tik sužeisti. Galėjau nužudyti tave, nespėjęs ir susimąstyti, ką darau.

Paskubom, kol nestojo nejauki tyla, Metraštininkas tarė:

— Kodėl nesutikus su jo nuomone, kad mus abu apakino kvailumas, ir nepamiršus visko? — Metraštininkas išspaudė blankią, tačiau, nepaisant visų aplinkybių, nuoširdžią šypseną. — Taika? — jis ištiesė ranką.

— Taika.

Šį kartą jie paspaudė vienas kitam rankas kur kas nuoširdžiau. Bastui lenkiantis per stalą, atsismaukė marškinių rankovė ir ant riešo pasirodė šviežia ryški mėlynė.

Susidrovėjęs Bastas užsmaukė rankogalį.

— Čia nuo jo gniaužtų. Jis stipresnis nei atrodo. Neužsimink jam apie tai — tik ims graužtis.

Kvoutas išėjo iš virtuvės į lauką ir uždarė paskui save duris. Apsidairęs aplink, jis atrodė nustebęs, lyg būtų tikėjęsis atsidurti pavasariniame miške iš savo istorijos, o ne smuklės kieme ramią rudens popietę. Jis pakėlė plokščiadugnį karutį už rankenėlių ir, šiugždindamas nukritusius medžių lapus, nustūmė jį į čia pat augantį mišką.

Žieminės malkų atsargos buvo sukrautos ne per toliausiai nuo smuklės: ąžuolinių bei uosinių pliauskų rietuvės stovėjo tarp medžių kaip aukštos kreivos sienos. Kvoutas įmetė į karutį porą malkų, pasigirdo duslus tarsi būgno dunktelėjimas. Dar dvi malkos, dar. Kvouto judesiai buvo tikslūs, veidas — neįskaitomas, o akys — mąslios.

Karučiui pilnėjant, smuklininko judesiai darėsi vis lėtesni, lyg mechanizmo, kurio prisukimas baigiasi. Galiausiai jis visiškai sustingo vietoje ir keletą ilgų minučių stovėjo apmiręs kaip akmuo. Paskui nebeištvėrė. Nors aplink nebuvo nieko, kas jį galėtų matyti, Kvoutas verkė slėpdamas veidą po delnais, tyliai, sukrūpčiodamas visu kūnu kaskart, kai užplūsdavo nauja gerklėj gniaužiamos raudos banga. AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS Keliai į saugias vietas

Galimas daiktas, iš viso to, ką moka mūsų protas, nuostabiausias dalykas yra gebėjimas įveikti skausmą. Klasikinis mokymas teigia, kad egzistuoja ketverios proto durys, ir pro kiekvienas galime įeiti esant poreikiui.

Pirmosios — miego durys. Tai mūsų užuovėja nuo šio pasaulio ir visų jo skausmų. Miegas leidžia peršokti laiką ir šitaip atitolti nuo dalykų, kurie mums skaudūs. Sužeistas žmogus dažnai praranda sąmonę. O gavęs baisią žinią dažnai nualpsta. Šitaip, įžengdamas pro pirmąsias duris, protas apsisaugo nuo skausmo.

Antrosios durys — užmarštis. Kai kurios žaizdos būna per gilios, kad užgytų, ar bent per gilios, kad užgytų greitai. Be to, kai kurie prisiminimai yra skausmingi, ir joks gydymas čia nepadės. Posakis, kad „laikas užgydo visas žaizdas“, nėra teisingas. Laikas užgydo daugelį žaizdų. O likusios slepiasi už šių antrųjų durų.

Trečios durys yra pamišimas. Kartais protas patiria tokį smūgį, kad ima ieškoti užuovėjos beprotybėje. Nors, atrodo, naudos iš to jokios, iš tikrųjų jos esama. Kartais būna taip, kad tikrovėje nelieka nieko, tik skausmas, ir norint nuo jo pasislėpti protui tenka slėptis ir nuo tikrovės.

Ketvirtosios durys yra mirtis. Paskutinė išeitis. Kai esame mirę, jau niekas nebegali mūsų skaudinti. Na, bent taip sakoma.

Po to, kai buvo išžudyta mano šeima, nuklydau į miško gilumą ir užmigau. Kūnas reikalavo miego, o skausmą atbukinti norintis protas žengė pro pirmąsias duris. Žaizda sukrešėjo, ir beliko sulaukti tinkamo meto, kai ji visiškai sugis. Didžioji mano proto dalis tiesiog išsijungė arba, jei norite, užmigo — šitaip jis bandė apsisaugoti.

Kol mano protas miegojo, daugelis skausmingų praėjusios dienos atkarpų atsidūrė už antrųjų durų. Bet ne visiškai. Aš neužmiršau, kas nutiko, tiesiog atmintis prislopo ir apsitraukė tiršta migla. Norėdamas galėjau prisiminti mirusiųjų veidus ir žmogų juodomis akimis. Bet aš nenorėjau jų prisiminti. Aš grūdau šiuos prisiminimus į atokiausią savo proto užkampį ir palikau ten dulkėti.

Regėdavau sapnus, tačiau juose nebuvo nei kraujo, nei stiklinių akių, nei degančių plaukų tvaiko. Sapnavau tik malonius dalykus. Ir pamažu skausmas atlėgo...

Sapnavau, kad einu pomiškiu su Laklitu — atviraveidžiu, mano vaikystėje kurį laiką su trupe keliavusiu medžiotoju. Jis žengė tyliai, o aš kėliau daugiau triukšmo nei apvirtus vežimui sužeistas jautis.

Ėjome ilgai, jaukioje tyloje, kol galiausiai stabtelėjau apžiūrėti mane sudominusio augalo. Laklitas sustojo man už nugaros.

— Išminčiabarzdis, — tarė jis. — Gali atskirti iš lapelių kraštų.

Laklitas švelniai apvedė pirštu vieną lapelį. Linktelėjau: jis tikrai buvo panašus į barzdą.

— O tai gluosnis. Norėdamas apmalšinti skausmą, gali pakramtyti jo žievę.