Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS Kruvini delnai, virtę perštinčiais kumščiais

Apie pusiaudienį vežimas įsuko į akmenimis grįstą ir platų kaip upė kelią. Pradžioj tebuvo matyti vos keletas keliautojų furgonų, tačiau po tokio ilgo gyvenimo vienumoje ir šito užteko, kad pasijusčiau lyg patekęs į didžiulę spūstį.

Paskui įvažiavome į miestą. Nedidelius pastatus jo pakraštyje netrukus pakeitė daugiaaukštės parduotuvės ir smuklės. Daržų ir sodų, kaip ir apskritai medžių, nebeliko — visur tik gatvės ir po jas zujantys prekeiviai. Kelias buvo tarsi ištvinusi upė: karučiai, furgonai, karietos, brikelės, pėstieji, raiteliai...

Kaukšėjo arklių kanopos, rėkavo žmonės, tvyrojo alaus, prakaito, šiukšlių ir dervos tvaikas. Susimąsčiau, koks čia galėtų būti miestas ir ar esu jame buvęs prieš... prieš...

Sugriežiau dantimis ir prisiverčiau galvoti apie ką nors kitką.

— Beveik atvykome, — perrėkė gausmą Setas.

Pagaliau kelias įsiliejo į turgaus aikštę. Nuo vežimų dardėjimo grindiniu, atrodė, tolumoje nuolat griaudžia griaustinis. Kažkas derėjosi, kažkas pykosi, kažkur spiegė vaikas... Važinėjome po aikštę, kol priešais vieną knygyną suradome tuščią vietą.

Iššokau iš vežimo vos šiam sustojus, seniui su sūnum tebemankštinant kelionėje nutirpusias kojas. Paskui, tarsi pagal nebylų susitarimą, padėjau jiems iškrauti gumbuotuosius maišus iš ratų ir sudėti palei sieną į krūvą.

Krūva augo sparčiai, tad jau po pusvalandžio sėdėjome ant jos ir ilsėjomės. Setas atsisuko į mane, prisidengęs nuo saulės akis.

— Ką veiksi mieste, berniuk?

— Man reikia liutnios stygų, — atsakiau.

Tik dabar suvokiau, kad nebematau tėvo liutnios. Dairiausi kaip išprotėjęs: jos nesimatė nei vežime, kur buvau ją palikęs, nei palei sieną, nei prie moliūgų krūvos. Pajutau, kaip susitraukia skrandis, bet čia pat pastebėjau iš po tuščio maišo kyšančią dėklo apatinę dalį. Puoliau prie jo ir drebančiomis rankomis pakėliau.

Senasis ūkininkas nusišypsojo ir padavė man du gumbuotus moliūgus.

— Mama turbūt apsidžiaugs, jei parneši namo porą puikiausių ir geltoniausių kvapiųjų moliūgų, kokius tik gali rasti šiapus Eldo?

— Ne, aš negaliu, — išmikčiojau, bandydamas užgniaužti prisiminimus apie žemę rausiančius beodžius pirštus ir degančių plaukų kvapą. — Aš... tai yra... jūs jau... — Spausdamas prie krūtinės liutnią nutilau ir atsitraukiau keletą žingsnių.

Senis nužvelgė mane įdėmiai, lyg matytų pirmą kartą. Staiga mane nusmelkė gėda — juk atrodžiau turbūt kaip nuplyšęs ir peralkęs vargeta. Dar stipriau apkabinau liutnią ir vėl žengtelėjau atbulas. Ūkininkas nuleido rankas, jo šypsena išblėso.

— Nagi, bernioke... — švelniai tarė jis.

Setas padėjo moliūgus, pažvelgė į mane ir rimtai tarė:

— Prekiausim čia su Džeiku iki saulėlydžio. Jei iki to laiko rasi, ko ieškai, panorėjęs galėsi važiuoti drauge į mūsų ūkį. Mums su mano poniute dar pora rankų tikrai nepamaišys. Mielai tave priimsim. Ar ne, Džeikai?

Džeikas taip pat žiūrėjo į mane, jo atviras veidas dvelkė užuojauta.

— Žinoma, tėvuk. Ji taip ir pasakė mums išvažiuojant.

Senis, nenuleisdamas nuo manęs rimto žvilgsnio, tęsė:

— Esame Pajūrio aikštėje. Būsim čia iki tamsos, gal kiek ilgiau. Jei norėsi važiuoti su mumis — grįžk. — Jo akyse pasirodė nerimas. — Girdi mane? Tu galėsi važiuoti su mumis.

Žingsnis po žingsnio traukiausi atbulas, pats nesuvokdamas, kodėl taip darau. Tiesiog žinojau — jei važiuosiu su jais, turėsiu pasiaiškinti, vadinasi, ir prisiminti. Kas gali būti blogiau, nei atverti šias duris...

— Ne. Ačiū jums, — sumurmėjau. — Ir taip man labai padėjote. Viskas bus gerai.

Kažkoks žmogus odine prijuoste stumtelėjo mane į nugarą, aš išsigandęs apsisukau ir nubėgau.

Girdėjau, kaip abu ūkininkai mane šaukia, bet minios klegesys netrukus užgožė jų balsus. Aš bėgau ir bėgau, o širdis krūtinėje su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkesnė.

Tarbeano miestas toks didelis, kad nuo vieno jo pakraščio iki kito per dieną nenueisi. Net ir tuo atveju, jei pavyks nepaklysti ir išvengti priekabios draugijos painiame gatvių ir aklagatvių labirinte.

Tiesą pasakius, tai per didelis miestas. Jis milžiniškas, neaprėpiamas. Žmonių — lyg vandens lašų jūroje, pastatų — lyg medžių girioje, o keliai platūs kaip upės. Tarbeanas dvokė šlapimu, prakaitu, anglių dūmais ir derva. Jei mano protas nebūtų prisnūdęs, niekad nebūčiau ten kėlęs kojos.

Netrukus pasiklydau: kažkur ne ten pasukau, o norėdamas grįžti, iš kur atėjęs, pabandžiau kirsti į siaurą plyšį tarp aukštų pastatų panašų skersgatvį. Atrodė, lyg eičiau vingria griova, kurią kadaise išraususi upė paliko likimo valiai ir nučiurleno ieškoti sau švaresnės vagos. Pasieniuose pūpsojo kalnai šiukšlių, jomis buvo užgriozdintos netgi tarpdurių nišos. Dar po kelių posūkių užuodžiau gaižų pūvančių palaikų dvoką.

Aplenkęs dar vieną kampą taip pyliausi į sieną, kad net akyse sužaibavo. Pajutau, kaip kažkas šiurkščiai sugriebė už riešų.

Kai atsipeikėjau, pamačiau šalia savęs berniuką. Jis buvo už mane vyresnis, dukart stambesnis, tamsiaplaukis, grėsmingų akių. Purvinas jo veidas atrodė lyg apžėlęs barzda ir tai teikė jam keistai su jaunuoliškais bruožais susipynusio žiaurumo išraišką.

Du kiti berniukai atitraukė mane nuo sienos. Kai vienas užlaužė man ranką, riktelėjau. Tai išgirdęs, vyresnysis nusišypsojo ir brūkštelėjo ranka sau per plaukus.

— Ką čia veiki, Naltai? Pasiklydai? — užklausė jis, dar plačiau išsišiepdamas.

Bandžiau išsilaisvinti, bet nepavyko, tik pajutau, kaip užsuka dar ir riešą.

— Ne, — prašvokščiau aš.

— Manau, jis paklydo, Piką, — tarė berniukas man iš dešinės, o iš kairės taip smogė alkūne į galvą, kad skersgatvis prieš akis susiūbavo.

Piką nusijuokė.

— Ieškau dailidės dirbtuvės, — sumurmėjau kiek pritrenktas.

Pikos veidas įgavo kraugerišką išraišką. Jis sugriebė mane už pečių.

— Ar aš tavęs ko nors klausiau? — suriko jis. — Ar sakiau, kad gali kalbėti? — Jis trenkė kakta man į veidą, pasigirdo trekštelėjimas, ir pervėrė stiprus skausmas.

— Ei, Piką, — išgirdau balsą, tačiau nebegalėjau suvokti, iš kurios pusės. — Ei, Piką, pažiūrėk, kas čia.

Kažkas spyrė į liutnios dėklą, ir jis iškrito man iš rankos. Kai pasigirdo duslus bumbtelėjimas, Piką pažvelgė žemyn.

— Ką čia pavogei, Naltai?

— Aš nieko nevogiau.

Vienas iš mano rankas laikančių berniukų ėmė juoktis:

— O, taip, tavo dėdulė davė tau tą daiktą, kad jį pardavęs nupirktum vaistų sergančiai bobutei. — Pamatęs, kaip bandau išmirkčioti iš akių ašaras, jis vėl nusikvatojo.

Tris kartus spragtelėjo atlenkiami dėklo užraktai. Ištraukiama liutnia melodingai dzingtelėjo stygomis.

— Tavo bobutė, Naltai, nusigrauš nagus iš liūdesio, kai sužinos, kad praradai šį šlamštą, — tyliai pasakė Piką.

— Kad mane trenktų Teilu! — pratrūko berniukas iš dešinės. — Piką, ar bent nutuoki, kiek tokie daikčiukai kainuoja? Auksinėm monetom!

— Neminėk čia Teilu vardo, — tarė berniukas iš kairės.

— Ką?

— „Teilu verčiau tik didžiausioj bėdoj prisiminti, nes teisia jis poelgį tavo kiekvieną ir mintį“, — pacitavo jis.

— Tegul Teilu su savo didžiuoju švytinčiu pimpalu apmyža mane nuo galvos iki kojų, jei šis daiktas nevertas dvidešimties talentų. Tai reiškia, kad iš Dikeno gausim mažiausiai šešis. Ar bent nutuoki, ką galima nuveikti su tokiais pinigais?