Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Žievė buvo karti ir gruoblėta.

— Štai čia — niežašaknė, neliesk jos lapų. — Aš atšokau į šalį. — Čia — juodžolės. Jų uogas galima valgyti, kai jos raudonos, bet prie žalių, geltonų ir oranžinių nekišk nagų. Kai nori eiti tyliai, kojas reikia statyti štai taip. — Bandžiau žengti, kaip parodė Laklitas, bet nuo tokios eigasties įskaudo blauzdas. — Štai kaip reikia tyliai praskleisti krūmus, ypač jei nori nepalikti už savęs jokių pėdsakų. Štai čia rasi sausų medžių. Šitaip galima apsisaugoti nuo lietaus, jei neturi su savim brezento. Čia tėvašaknė. Valgoma, bet neskani. O čia tiesvytė ir gelsvadryžis — niekad jų nevalgyk. Štai tas, su pumpurėliais, dagynėlis. Valgyti galima, bet tik tuo atveju, jei prieš tai suvalgei ką nors panašaus į tiesvytę: jis išvers iš tavęs viską, ką turi skrandyje. Jei triušį nori pagauti gyvą, statyk šitokius spąstus, priešingu atveju — tokius. — Laklitas surišo virvę iš pradžių vienaip, paskui kitaip.

Staiga supratau, kad tos virvę raizgančios rankos nebe Laklito, o Abenčio. Važiavome jo furgonu, ir jis mokė mane surišti jūreivišką mazgą.

— Mazgai — įdomus dalykas, — tarė Benas. — Jie yra arba tvirčiausia, arba silpniausia virvės dalis. Viskas priklauso nuo to, ar gerai surišta. — Jis ištiesė rankas ir parodė man neįtikėtinai sudėtingą rezginį.

Jo akyse sublizgo kibirkštėlės:

— Klausimų bus?

— Klausimų bus? — paklausė tėvas. Tą dieną sustojome anksti, nes privažiavome pilkakmenį. Tėvas sėdėdamas derino liutnią ir ketino mums su mama pagaliau sudainuoti savąją dainą. Mes taip ilgai šito laukėme. — Klausimų bus? — pakartojo jis, atremdamas nugarą į didžiulį pilko akmens luitą.

— Kodėl mes sustojame prie pakelakmenių?

— Dažniausiai todėl, kad tokia tradicija. Bet kai kurie žmonės sako, kad jais būdavo ženklinami senieji keliai... — tėvo balsas staiga tapo Beno balsu, — ...saugūs keliai. Taip pat keliai, kurie veda į saugias vietas, ir saugūs keliai, vedantys į pavojų. — Benas ištiesė ranką prie akmens taip, lyg šildytųsi prie ugnies. — Bet juose yra galios. Tik kvailys gali tai neigti.

Paskui Benas dingo, o priešais mane atsirado daugybė stovinčių akmenų — daugiau nei kada nors buvau matęs vienoje vietoje. Jie supo mane dvigubu žiedu. Vienas luitas buvo uždėtas ant dviejų kitų, ir ši milžiniška arka metė tirštą šešėlį. Ištiesiau į jį ranką...

Ir prabudau. Šimtai šaknų ir uogų pavadinimų, keturi būdai sukurti laužą, devyni padaryti spąstus iš jauno medelio ir virvės, gebėjimas surasti geriamo vandens — štai kuo mano protas užklojo skausmą.

Trumpam susimąsčiau apie kitus sapno epizodus. Benas niekad nemokė manęs rišti jūreiviškų mazgų, o tėvas niekad nebaigė kurti savo dainos.

Perkračiau visą savo mantą: brezentinis maišas, nedidelis peilis, kamuoliukas virvelės, šiek tiek vaško, varinis grašis, du geležiniai šimai ir Beno dovanota „Retorika ir logika“. Be to, dar vilkimi drabužiai ir tėvo liutnia — viskas.

Nutariau ieškoti vandens.

— Pirmiausia vanduo, — sakė man Laklitas. — Be viso kito galima apsieiti keletą dienų.

Nustačiau vietovės nuolydžio kryptį ir patraukiau žvėrių išmintais takais. Kuomet radau tarp beržų įsispraudusią nedidelę kūdrą, dangus virš medžių viršūnių jau dažėsi purpuru. Buvau siaubingai ištroškęs, bet atsargumas nugalėjo, tad vandens vos gurkštelėjau.

Paskui drevėse ir po medžių lajomis prisirinkau sausų žabų. Pastačiau paprasčiausius spąstus. Radau keletą motinlapių ir užtepiau jų syvų ant savo nukruvintų, sužalotų pirštų. Dilginantis skausmas apsaugojo nuo prisiminimo, kaip aš juos susižeidžiau.

Laukdamas, kol nudžius syvai, pirmą kartą įdėmiau apsidairiau. Ąžuolai ir beržai čia grūmėsi dėl kiekvieno žemės lopinėlio. Jų kamienus vainikuojančios lajos buvo tokios tankios, kad šviesa pro jas vos prasiskverbė. Iš kūdros ištekantis upokšnis skynėsi kelią pro akmenis ir čiurleno rytų pusėn. Galimas daiktas, vieta buvo nuostabiai graži, tačiau aš to nepastebėjau. Negalėjau pastebėti. Medžiai man reiškė priedangą, pomiškis — maisto šaltinį, o mėnulio šviesą atspindinti kūdra tebuvo troškulio priminimas.

Prie kūdros stūksojo didelis stačiakampis akmuo. Prieš kelias dienas būčiau suvokęs, kad tai pilkakmenis. Dabar temačiau gerą užuovėją, daiktą, į kurį miegodamas galiu atremti nugarą.

Pro lapijos properšas pamačiau žvaigždes. Vadinasi, nuo tos akimirkos, kai paragavau vandens, praėjo jau kelios valandos. Jaučiausi gerai, tad nusprendžiau, kad jis geriamas, ir netrukus numalšinau troškulį.

Vanduo ne tiek atgaivino, kiek privertė pajusti, koks esu alkanas. Atsisėdau ant akmens prie pat kūdros, nuskainiojau lapelius nuo vieno motinlapio ir suvalgiau kotelį. Jis buvo gaižiai kartus ir priminė popierių. Suvalgiau visus rastus motinlapius, bet numarinti kirmino jie nepadėjo. Dar kartą atsigėriau vandens, paskui atsiguliau miegoti. Akmuo buvo šaltas ir kietas, bet nekreipiau į tai dėmesio. Ar bent apsimečiau.

Prabudęs atsigėriau ir nuėjau patikrinti spąstų. Savo nuostabai, radau juose triušį. Jis buvo dar gyvas ir tebebandė išsilaisvinti iš virvelės. Išsitraukiau peiliuką ir pabandžiau prisiminti, kaip darinėjamas triušis — šito Laklitas mane taip pat mokė. Bet pagalvojau apie kraują, beveik pajutau jį ant savo rankų ir staiga supykinus apsivėmiau. Paleidau triušį ir grįžau prie kūdros.

Vėl atsigėręs, atsisėdau ant akmens. Pajutau lengvą svaigulį ir nutariau, jog tai greičiausiai iš alkio.

Po akimirkos galva prašviesėjo ir ėmiau graužtis dėl savo kvailumo. Radau ant sausuolio augantį grybą, nuploviau jį kūdroje ir suvalgiau. Jis buvo glitus, purvo skonio. Suvalgiau visus, kiek tik pavyko rasti.

Pastačiau naujus spąstus, šįkart tokius, kad pribaigtų auką. Vėliau pajutau ore artėjančio lietaus kvapą ir nuskubėjau prie pilkakmenio daryti liutniai pastogės. DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS Pirštai ir stygos

Iš pradžių gyvenau beveik kaip automatas: negalvodamas atlikdavau veiksmus, kurie buvo būtini palaikyti gyvybei. Suvalgiau antrą sugautą triušį, paskui trečią. Radau lopinėlį laukinių žemuogių. Prisikasiau šaknų. Besibaigiant ketvirtai dienai turėjau visko, ko reikia išgyventi: akmenimis apdėliotą laužavietę ir pastogę liutniai. Netgi prikaupiau šiokių tokių maisto atsargų nenumatytam atvejui.

O dar į valias turėjau to, ko visiškai nenorėjau turėti: laiko. Kai pasirūpindavau būtiniausiais poreikiais, man nebelikdavo ką veikti. Manau, būtent tuomet tam tikra mano proto dalelė ėmė iš lėto busti.

Noriu, kad suprastumėte teisingai: iš tikrųjų tai buvau tarsi ne aš. Ar bent ne tas pats žmogus, kuris buvau prieš tarpsnį. Dabar visą savo protą nukreipdavau į tai, ką dariau tą akimirką, — kad smegenyse neliktų nė vienos neveiklios dalelės, kuri galėtų prisiminti praeitį.

Suliesėjau, drabužiai virto skarmalais. Ir pliaupiant lietui, ir kaitinant saulei miegodavau lauke, ant minkštos žolės, drėgnos žemės arba aštrių akmenų, ir dariau tai su tokiu abejingumu, kokį sukelti gali tik širdgėla. Į aplinką atkreipdavau dėmesį tik lyjant, nes tuomet negalėdavau skambinti liutnia, o tai man kėlė skausmą.

O taip, aš grodavau. Tai buvo vienintelė mano paguoda.

Baigiantis pirmam mėnesiui ant mano pirštų atsirado kietos kaip akmuo nuospaudos, tad galėdavau skambinti valandų valandas. Skambinau ir skambinau, visas dainas iš eilės, kiek tik prisiminiau. Paskui perėjau prie beveik pamirštų dainų, o trūkstamas vietas tekdavo užpildyti kuo pakliuvo.