Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Nieko tu su jais nenuveiksi, jei šitaip šnekėsi. Teilu mus sergsti, bet jis ir kerštingas, — dievobaimingu balsu atsakė antrasis berniukas.

— Ir vėl nakvojai bažnyčioje? Religija limpa prie tavęs, kaip prie manęs blusos.

— Aš tau rankas išsukiosiu.

— Tavo močia parsiduoda už grašį.

— Nekalbėk apie mano mamą, Linai.

— Už geležinį grašį.

Prasimarkstęs nuo ašarų, įžiūrėjau prie dėklo pritūpusį Piką. Liutnia jį, regis, pakerėjo. Mano nuostabioji liutnia. Kai jis, nutaisęs svajingą žvilgsnį, ėmė vartyti instrumentą savo purvinose rankose, apėmęs siaubas išsklaidė baimės ir skausmo miglą.

Balsai man už nugaros kivirčijosi vis garsiau, o aš įsitempiau ir pajutau, kaip iš vidaus ima deginti pyktis. Peštis su jais buvo ne mano jėgoms, tačiau supratau: jei pačiupsiu liutnią ir bėgsiu į minią, jie pames mane iš akių ir vėl būsiu saugus.

— ...paskui už savo paslaugas ji begaudavo pusę grašio, bet tai jai netrukdė toliau dulkintis. Tai štai kodėl tavo galva tokia minkšta. Tau dar pasisekė, kad neliko kokio įdubimo. Šiaip ar taip, būtent todėl prie tavęs taip limpa religija, bet neimk į plaučius — būna ir blogiau, — triumfuodamas baigė savo monologą pirmasis berniukas.

Pajutau, kaip gniaužtai dešinėje pusėje atsileido. Pasiruošęs šuoliui sustingau.

— Bet šiaip — ačiū, kad perspėjai. Girdėjau, Teilu tikrai mėgsta slapstytis už didelių arkliašūdžio krūvų ir...

Staiga abi mano rankos pasidarė laisvos, nes vienas berniūkštis prirėmė kitą prie sienos. Nubėgau tris žingsnius iki Pikos, čiupau liutnią už grifo ir trūktelėjau.

Bet Piką buvo greitesnis nei tikėjausi, o gal stipresnis. Liutnios jis nepaleido. Negalėdamas ištraukti instrumento, trypčiojau vietoje, tuo tarpu Piką pašoko ant kojų.

Man užvirė neviltis ir pyktis. Paleidau liutnią ir puoliau Piką. Bandžiau kabintis nagais jam į veidą ir kaklą, bet jis buvo toks patyręs gatvių peštukas, kad priartėti ir padaryti apčiuopiamos žalos neturėjau jokių galimybių. Nagu visgi įdrėskiau jam veidą, ir nuo ausies iki smakro liko kruvina drūžė. Po šito jau Piką perėjo į puolimą ir netrukus užspeitė mane prie skersgatvio sienos.

Nuo smūgio galva į plytas būčiau susmukęs, tačiau Piką čiupo mane už atlapų ir įrėmė į aptrupėjusią skersgatvio sieną. Pritrūkęs kvapo sužiopčiojau, ir tik tuomet supratau, kad visą tą laiką rėkiu.

Piką dvokė senu prakaitu ir sudususiu žibalu. Jis prispaudė mano rankas prie šonų ir dar stipriau prirėmė prie sienos, tačiau miglos aptrauktas protas nerimavo tik dėl žemėn nusviestos liutnios.

Aklai mosikuodamas rankomis žiopčiojau, galva vėl trinktelėjo į sieną. Prisispaudžiau veidu Pikai prie peties ir įkandau. Pajutau, kaip dantys susminga į odą ir burną nutvilko kraujo skonis.

Piką suriko ir šveitė mane šalin. Pagaliau įkvėpiau oro ir suvirpėjau nuo draskančio skausmo krūtinėje.

Nespėjus man sujudėti ar pagalvoti, ką daryti toliau, Piką sugriebė mane ir trenkė į sieną. Paskui dar kartą. Galva tabalavosi į šalis ir atšokdavo nuo sienos kaip kamuoliukas. Paskui Piką čiupo man už gerklės, apsuko ir sviedė ant žemės.

Išgirdau trenksmą, ir viskas aplinkui, regis, sustojo.

Po trupės išžudymo kartais sapnuodavau tėvus — gyvus ir dainuojančius. Sapnuose jų mirtis būdavo klaida, nesusipratimas, nauja repetuojama pjesė. Keletą akimirkų jusdavau palengvėjimą nuo didžiulės be perstojo slegiančios širdgėlos. Mes apsikabindavome ir juokdavomės iš mano kvailo nerimo. Mes dainuodavome, ir akimirką viskas būdavo tiesiog nuostabu. Nuostabu.

Bet aš visad prabusdavau, visiškai vienas, tamsoje, prie miško kūdros. Ką aš čia veikiu? Kur mano tėvai?

Paskui tarsi prasiverdavo žaizda, ir aš viską prisimindavau. Jie mirę, o aš — siaubingai vienišas. Ir tas didžiulis ką tik trumpam nusimestas svoris vėl užguldavo, tik dabar būdavo dar sunkesnis, nes užklupdavo nepasiruošusį. Paskui gulėdavau aukštielninkas, sunkiai traukdamas orą į skaudančią krūtinę, ir žiūrėdavau į tamsą, širdies gilumoje žinodamas, kad niekada niekada daugiau nebebus taip, kaip anksčiau.

Kai Piką nusviedė mane ant žemės, kūnas buvo toks nutirpęs, kad beveik nepajutau, kaip po manimi lūžta tėvo liutnia. Nuaidėjo triokštelėjimas — tarsi dužtų svajonė, ir krūtinėn sugrįžo tas pats kvapą gniaužiantis, veriantis skausmas.

Apsidairiau. Piką sunkiai kvėpavo ir spaudė prie peties ranką. Vienas berniukas gulėjo, o antrasis jam mygo krūtinę keliais. Jie nebesipešė, tik apstulbę žiūrėjo į mano pusę.

Lyg apdujęs pažvelgiau į savo rankas. Ten, kur medžio atšaižos perdūrė odą, sunkėsi kraujas.

— Tas išgama man įkando, — tyliai tarė Piką, tarsi pats negalėdamas patikėti.

— Lipk nuo manęs, — šūktelėjo ant nugaros gulintis berniukas.

— Sakiau tau šitaip nekalbėti. Pažiūrėk, kas nutiko.

Pikos veidas persikreipė ir išraudo.

— Įkando! Man! — suriko jis ir iš visų jėgų spyrė, taikydamas į galvą.

Nenorėdamas, kad dar labiau nukentėtų liutnia, pabandžiau išvengti smūgio, tačiau spyris į inkstus nubloškė mane atgal ant nuolaužų, ir instrumentas galutinai subyrėjo į šipulius.

— Matai, kas nutinka, kai tyčiojiesi iš Teilu vardo?

— Užsičiaupk tu su savo Teilu. Lipk nuo manęs ir ištrauk iš po jo tą daiktą. Gal Dikenas dar duos už jį nors grašį.

— Žiūrėk, ką tu padarei! — toliau staugė man Piką. Šį kartą spyris buvo į šoną, ir aš beveik apsiverčiau. Akyse sutemo. Kone džiaugiausi galimybe prarasti sąmonę ir pabėgti nuo skausmo. Tačiau kitas, kažkur pačioje mano gelmėje tūnantis skausmas, liko koks buvęs. Mano kruvini delnai virto dviem perštinčiais kumščiais.

— Tos rankenėlės, regis, nepažeistos. Jos sidabrinės. Lažinuosi, ką nors už jas gausim.

Piką vėl pasiruošė spirti. Norėjau nukreipti smūgį rankomis, tačiau jos tik bejėgiškai sutrūkčiojo ir nepakilo, o spyris pataikė į pilvą.

— Paimk dar tą gabalą...

— Piką. Piką!

Dar vienas spyris į pilvą, ir aš pradėjau vemti tiesiai ant grindinio.

— Ei, jūs, stokit! Miesto sargyba! — staiga suriko negirdėtas balsas.

Tyla sulig širdies dūžiu, paskui muštynių garsai. Po akimirkos palei mane nutrepsėjo sunkūs batai.

Prisimenu skausmą krūtinėje. Paskui viskas aptemo.

Prabudau nuo to, kad kažkas vertė mano kišenes. Pabandžiau atsimerkti, bet nepavyko.

Išgirdau, kaip žmogus murma panosėj:

— Ir tai viskas, ką gausiu už tavo gyvybės išgelbėjimą? Variokas ir pora šimų? Išgerti vienam vakarui? Mažas, niekam tikęs nenaudėli. — Jis giliai atsikosėjo ir pajutau alkoholio tvaiką. — Šitaip klykei. Pamaniau, kad mergaitė, kitaip nebūčiau taip lėkęs.

Mėginau kažką pasakyti, bet tik sudejavau.

— Ką gi, tu gyvas. Bent tiek. — Išgirdau, kaip jis karkuodamas atsistoja, paskui nutapsena tolyn sunkiais batais. Galiausiai stojo tyla.

Po kurio laiko pajutau, kad jau galiu atsimerkti. Vaizdas buvo blausus, o nosis atrodė esanti didesnė už visą galvą. Atsargiai ją pačiupinėjau. Sulaužyta. Prisiminęs, ko mane mokė Benas, tvirtai apėmiau nosį ranka ir staigiu judesiu atstačiau į vietą. Akyse ištryško ašaros, o riksmą pavyko užgniaužti tik sukandus dantis.

Kai išmirksėjau ašaras, su palengvėjimu suvokiau, kad dar prieš akimirką akis gaubusi skausminga migla dingo. Mano manta gulėjo šalimais ant žemės: į kamuoliuką susukta virvutė, atbukęs peiliukas, „Retorika ir logika“ ir, regis, prieš amžinybę ūkininko duotos duonos likučiai.