Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Reikalas tas, kad Tarbeanas buvo toks didelis, jog viena trupė negalėjo įkūnyti reikiamo skaičiaus demonų. Tiesą sakant, tam būtų nepakakę ir šimtų trupių. Tad Tarbeano bažnyčios, užuot mokėjusios profesionalams, — kas būtų buvę ir protingiau, ir saugiau, — pasirinko pelningesnį būdą — jos pardavinėjo demonų kaukes.

Todėl jau pirmąją Didžiojo Gedulo dieną į miesto gatves plūstelėjo gal dešimt tūkstančių demonų. Dešimt tūkstančių demonų mėgėjų , turinčių leidimą kvailioti, kaip tik jiems šaus į galvą.

Gali atrodyti, kad tai puiki proga pasipelnyti jaunam vagišiui, bet iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai. Visa Pakrantė tiesiog knibždėjo demonų. Dauguma jų elgėsi deramai: išgirdę Teilu vardą, leisdavosi bėgti, o kvailiodami neperžengdavo sveiko proto ribų. Tačiau dauguma — ne visi, tad pirmosiomis Didžiojo Gedulo dienomis gatvėse buvo pavojinga, ir aš, nenorėdamas pakliūti į bėdą, didumą to laiko slapsčiausi.

Bet artėjant Viduržiemiui viskas rimo. Demonų nuolat mažėjo: vieni pametė savo kaukes, kiti tiesiog pavargo žaisti. Žinoma, prie to prisidėjo ir Teilu, tačiau po jo sidabrine kauke slėpėsi tik žmogus, tad vargu ar jis galėjo vos per septynias dienas apeiti visą Tarbeaną.

Paskutinę Gedulo dieną nutariau keliauti į Kalvas: Viduržiemį visų nuotaika gera, o gera nuotaika reiškia gerą išmaldą. O svarbiausia, jog demonų gretos taip išretėjo, kad vaikščioti gatvėmis vėl pasidarė saugu.

Išėjau ankstyvą popietę. Niekur nepavyko nudžiauti duonos, tad buvau alkanas. Pamenu, pasukus į Kalvas apėmė šioks toks susijaudinimas. Galbūt kažkuri mano dalis prisiminė, kaip Viduržiemio dieną švęsdavome su šeima: šiltas maistas, paskui šilti patalai... O gal dėl visko kalti visžaliai: švenčiant Teilu pergalę, jų šakos buvo kraunamos į krūvas ir deginamos, tad jų kvapas persmelkė visą miestą.

Tą dieną supratau du dalykus: kodėl elgetos nekiša nosies iš Pakrantės, ir kad Viduržiemis, nepaisant visų bažnyčios išvedžiojimų, yra demonų metas.

Kai išnirau iš vienos gatvelės ir įžengiau į Kalvas, mane sukrėtė visiškai kitokia, nei ta, iš kurios atėjau, miesto dalies atmosfera.

Pakrantėje prekeiviai kaip įmanydami meilikaudavo praeiviams, tačiau pamatę, kad prisivilioti jų į parduotuves nepavyks, nesidrovėdavo išreikšti pyktį — keiksmais ar net atvirais grasinimais.

Kalvose parduotuvių savininkai nervingai grąžė rankas, brūkšėjo kojomis, lankstėsi. Jie visad išlikdavo mandagūs ir niekad nekeldavo balso. Po žiaurios Pakrantės kasdienybės atrodė, lyg būčiau patekęs į aukštuomenės puotą. Visi vilkėjo naujais rūbais. Visi buvo švarūs. Visi, regis, šoko kažkokį sudėtingą socialinį šokį.

Bet ir čia buvo šešėlių. Apsižvalgęs po gatvę, pastebėjau porą vyrų, besislepiančių viename skersgatvyje. Jų kaukės buvo gana įspūdingos — raudonos kaip kraujas ir piktos, viena plačiai išsižiojusi, kita grėsmingai atkišusi baltus dantis. Man patiko jų tradicinė apranga — juodi apsiaustai su gobtuvais. Dauguma Pakrantės demonų nesuko sau galvos dėl tinkamo kostiumo.

Abu demonai išsėlino iš skersgatvio ir patraukė paskui gerai apsirengusią jauną porą, lėtai vaikštinėjančią gatve susikibus už parankės. Demonai atsargiai sekė juos gal šimtą pėdų, paskui vienas čiupo pono skrybėlę ir nusviedė į artimiausią pusnį, tuo tarpu kitas šiurkščiai griebė moterį į glėbį ir pakėlė. Ji suspiegė, o akivaizdžiai suglumęs vyriškis susigrūmė su pirmuoju demonu dėl savo lazdelės.

Laimė, dama nepametė galvos.

— Tehus! Tehus! — sušuko ji. — Tehus antausa eha!

Ištarus Teilu vardą, abu kaukėtieji sutriko, paskui apsisuko ir nubėgo.

Kiti praeiviai ėmė ploti. Vienos parduotuvės savininkas padėjo ponaičiui surasti skrybėlę. Visas šis mandagumas ir paslaugumas mane stulbino. Matyt, gerame miesto kvartale gražiai elgiasi net demonai.

Visa tai mane padrąsino, tad ieškodamas galimo geradario apžvelgiau minią ir žengiau prie jaunos moters. Ji vilkėjo melsvą suknelę, buvo užsimetusi balto kailio šalį. Jos plaukai buvo ilgi, auksiniai, nuostabiomis garbanomis krintantys apie veidą.

Pamačiusi mane artinantis, moteris sustojo, baugščiai aiktelėjo ir viena ranka prisidengė burną.

— Gal duotumėt grašį, ponia? — pasistengiau, kad mano ištiesta ranka kiek drebėtų, kaip, beje, ir balsas. — Prašau. — Trypčiojau ant plono pilko sniego ir norėjau atrodyti toks mažas ir bejėgis, koks ir jaučiausi.

— Ak, vargšeli, — ji vos girdimai atsiduso, paskui, negalėdama ar nenorėdama atitraukti nuo manęs akių, ėmė ieškoti prie šono kapšelio. Po akimirkos moteris kažką išėmė iš jo ir įdėjo man į ranką. Kuomet ji užgniaužė mano pirštus, pajutau delne šaltą, sunkią monetą.

— Ačiū jums, ponia, — tariau nevalingai. Žvilgtelėjęs į ranką, pamačiau joje blyksint sidabrą. Atgniaužiau pirštus ir radau delne sidabrinį grašį. Tikrų tikriausią sidabrinį grašį.

Net išsižiojau. Sidabrinis grašis buvo vertas dešimties varinių arba penkiolikos geležinių. Maža to, už jį galėsiu pusę mėnesio kas vakarą prisikimšti pilvą. Nakvynė ant grindų „Raudonojoje akyje“ kainuoja geležinį grašį, už du galėsiu miegoti prie židinio, šildomas išvakarėse kūrentos ugnies žarijų. Galėsiu nusipirkti seną, nudrengtą antklodę, pasidėsiu ją savo slaptavietėje ant stogo ir visą žiemą miegosiu šiltai.

Pažvelgiau į moterį, kuri vis dar nenuleido nuo manęs užuojautos kupinų akių. Ji nežinojo, kiek daug man tai reiškia.

— Ačiū jums, ponia, — bandžiau sakyti, bet mano balsas užlūžo. Staiga prisiminiau kadaise mūsų trupėje sklandžiusį palinkėjimą: — Tegul laimingai baigiasi viskas, kas jums benutiktų, ir lai keliai, kuriuos turėsite įveikti, būna trumpi ir ramūs.

Ji nusišypsojo ir, regis, norėjo kažką pasakyti, bet čia kaklo srityje pajutau keistą niežuliuką. Kažkas mane stebėjo. Gatvėje arba tampi jautrus tam tikriems dalykams, arba tavo gyvenimas baigiasi liūdnai ir greitai.

Apsidairęs pamačiau, kad vienas parduotuvės savininkas kalbasi su sargybiniu ir rodo į mano pusę. Šis sargybinis neturėjo nieko bendra su tais, kuriuos matydavau Pakrantėje: jis buvo švariai nusiskutęs ir pasitempęs, vilkėjo juodą odinę striukę su metalinėmis sąsagomis ir turėjo rankos ilgio žalvariu kaustytą lazdą. Mano ausis pasiekė parduotuvės savininko žodžių nuotrupos:

— ...klientai. Kas pirks šokoladą su... — Jis vėl parodė į mane ir pasakė kažką, ko neišgirdau. — ...tau moka? Taigi. Galbūt man verta apie tai užsiminti...

Sargybinis atsigręžė į mano pusę. Pamačiau jo akis. Tuomet apsisukau ir pasileidau bėgti.

Įsukau į pirmą pasitaikiusią gatvelę. Mano pusbačiai slidinėjo ant plono grindinį užklojusio sniego. Girdėjau, kaip už nugaros dunda sunkūs sargybinio batai, tad pasukau į kitą artimiausią skersgatvį.

Kvėpuojant degė krūtinėje. Dairiausi ieškodamas, kur galėčiau pabėgti ir pasislėpti, tačiau šios miesto dalies visiškai nepažinojau. Čia nebuvo nei šiukšlių krūvų, į kurias galėčiau įsirausti, nei apdegusių pastatų, ant kurių užsikoręs išsigelbėčiau. Mano pusbačių padai buvo plonyčiai, tad aštrus, šaltas žvyras raižė pėdas. Nepaisydamas skausmo, prisiverčiau bėgti toliau.

Po trečio posūkio atsidūriau aklagatvyje. Ėmiau ropštis ant sienos, bet pusiaukelėje pajutau ant kulkšnies ranką ir ji nutempė mane žemyn.

Galva trenkiausi į grindinį, ir, kai sargybinis, griebęs už riešo ir plaukų, pastatė mane ant kojų, pasaulis prieš akis ėmė suktis.