Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Dar nespėjus ištarti jokio padėkos žodelio, moteris žalia demono kauke nusitempė mano geradarį tolyn. Nulydėjau juos akimis. Jų juodos mantijos tarsi šešėliai nubėgo tamsiomis, tik mėnulio apšviestomis Tarbeano gatvėmis.

Nepraėjus nė minutei, už kampo pasirodė ir mano pusėn pasuko deglais nešina, dainuojanti ir rėkianti procesija. Šimtų vyrų ir moterų keliamas triukšmas persirito per mane kaip banga. Traukiausi nuo jų, kol pajutau, kad nugara atsiremiu į sieną, paskui nuslinkau palei ją iki artimiausios durų nišos.

Iš čia buvo labai patogu stebėti procesiją. Gatve tekėjo rėkiančių ir besijuokiančių žmonių srautas. Aukštas ir išdidus Teilu stovėjo keturių baltų žirgų traukiamo vežimo gale. Deglų šviesoje jo sidabrinė kaukė žybčiojo iš tolo. Vilkėjo jis baltą mantiją — nepriekaištingai švarią, palei rankogalius ir apykaklę apsiūtą kailiais. Greta jo vežimo žengė pilkomis mantijomis apsigaubę šventikai. Jie skambino varpeliais ir giedojo, daugelis buvo užsidėję sunkias geležines atgailautojų grandines. Žmonių šūksniai, varpeliai, giesmės, žvangančios grandinės — visa tai susiliejo į savotišką muziką. Visi buvo įsmeigę akis į Teilu. Manęs, stovinčio tarpdurio šešėlyje, niekas nepastebėjo.

Procesija ėjo pro mane beveik dešimt minučių, ir tik kai ji nutolo, išlindau iš nišos sienoje ir patraukiau namo. Ėjau atsargiai ir lėtai, bet rankoje gniaužiama moneta teikė jėgų. Kas tuziną žingsnių vis patikrindavau, ar sustirę pirštai ją tebelaiko. Norėjau užsimauti pirštines, bet pabijojau, kad moneta iškris ir pasimes sniege.

Kiek laiko ėjau, nežinau. Judėjimas šiek tiek šildė, bet kojos tebebuvo nejautrios ir nelanksčios. Žvilgtelėjęs per petį pamačiau, kad kas antras mano paliktas pėdsakas kruvinas. Tai savotiškai nuramino: kraujuojanti pėda yra geriau nei visai nušalusi.

Sustojau prie pirmos man žinomos smuklės — „Linksmojo vyruko“. Ji buvo sklidina muzikos, dainų ir šventinio šurmulio. Priekinių durų šalinausi, tad priėjau prie smuklės iš skersgatvio pusės: ten, virtuvės tarpduryje, plepėjo dvi jaunos, matyt, nuo darbo išsisukinėjančios merginos.

Ramstydamas sieną, prišlubčiojau prie jų. Merginos pastebėjo mane tik tada, kai atsidūriau beveik jų panosėje — jaunesnioji pakėlė akis į mane ir aiktelėjo. Žengiau artyn dar žingsnį.

— Gal kuri nors iš jūsų galėtų atnešti man maisto ir antklodę? Aš užmokėsiu. — Ištiesiau ranką ir pats išsigandau pamatęs, kaip ji dreba. Kai paliečiau savo veidą, ant pirštų liko kruvina dėmė. Kalbant skaudėjo burną. — Prašau...

Priblokštos merginos akimirką mane stebėjo, paskui susižvalgė, ir vyresnioji mostelėjo kitai eiti į vidų. Mergaitė dingo tarpduryje netarusi nė žodžio. Vyresnioji, kuriai buvo gal šešiolika, priėjo arčiau ir ištiesė delną.

Kai atidaviau jai monetą, ranka bejėgiškai nukaro prie šono. Mergina žvilgtelėjo į talentą, paskui į mane, galiausiai taip pat nuėjo į smuklę.

Prasivėrus durims pasigirdo jaukus perpildytos smuklės triukšmas: besišnekančių murmesys, jį pertraukiantis juokas, stiklinių butelių dzingsėjimas, duslus medinių bokalų trinksėjimas į stalviršius.

Švelniai įsipindama į šį triukšmą skambėjo liutnia. Ji buvo beveik užgožta kitų garsų, bet išgirdau ją, kaip motina išgirsta už tuzino kambarių verkiantį vaiką. Muzika buvo lyg prisiminimas apie šeimą, draugystę, šilčiausius žmogiškus ryšius. Pajutau, kaip susigniaužia skrandis ir suskausta dantys. Rankos nebejautė geliančio šalčio — taip aistringai jos ilgėjosi to pažįstamo iš po jų sklindančios muzikos jausmo.

Lėtai, vos pavilkdamas kojas, ėmiau slinkti palei sieną tolyn nuo durų. Traukiausi, kol nebebuvo girdėti muzikos. Žengiau dar žingsnį, ir rankas vėl sugėlė šaltis. Krūtinę tebeskaudėjo, tačiau tik dėl sulaužytų šonkaulių. Šis skausmas buvo paprastesnis, lengviau pakeliamas.

Po kiek laiko merginos grįžo, ir jaunesnioji man padavė kažką, suvyniotą į antklodę. Prispaudžiau ryšulį prie skaudančios krūtinės. Jis buvo nedidelis ir neproporcingai sunkus, kita vertus, gal man tik taip pasirodė — juk rankos drebėjo net nuo savo pačių svorio. Vyresnioji mergina padavė mažą stangrų kapšelį. Sugniaužiau jį taip stipriai, kad sugėlė nušalusius pirštus.

Mergina pažvelgė į mane.

— Jei nori, rasim tau kampą prie židinio.

Jaunesnioji paskubom linktelėjo:

— Nati neprieštarauja. — Ji priėjo prie manęs ir ketino paimti už rankos.

Vos ne griūdamas atšokau nuo jos.

— Ne! — norėjau surikti, bet pasigirdo tik silpnas gargesys. — Neliesk manęs. — Mano balsas, kurį pats girdėjau neaiškiai, lyg apkurtintas, suvirpėjo, nors negaliu pasakyti — iš pykčio ar iš baimės. Prisvirduliavau prie sienos. — Man viskas gerai.

Jaunesnioji mergaitė nuleido rankas ir pravirko.

— Aš turiu kur eiti. — Mano balsas užlūžo, apsigręžiau ir nuklibinkščiavau taip greitai, kaip tik leido jėgos. Ir pats tikrai nežinojau, nuo ko bėgu, nebent nuo žmonių. Priežastis greičiausiai buvo dar viena per daug gerai išmokta pamoka: žmonės — tai skausmas. Už nugaros girdėjau tramdomą kūkčiojimą. Atrodė, kol pasukau už kampo, praėjo ištisi amžiai.

Patraukiau į savo slaptavietę, kur dviejų namų stogai susieina po trečiojo užlaidu. Net neįsivaizduoju, kaip man pavyko ten užsikarti.

Ryšulyje radau visą butelį prieskoniais pagardinto vyno, šviežios duonos kepaliuką ir už abu mano kumščius didesnę kalakuto krūtinėlę. Susisupęs į antklodę, pasitraukiau kuo toliau nuo vėjo užnešamos šlapdribos ir atsirėmiau į šiltas kamino plytas.

Pirmas vyno gurkšnis nudegino sužalotą burną kaip ugnis, bet antras nebesukėlė tokio skausmo. Duona buvo minkšta, o kalakutiena dar šilta.

Prabudau vidurnaktį, kai suskambo visi miesto varpai. Į gatves šaukdami plūstelėjo žmonės. Septynios Didžiojo Gedulo dienos baigėsi. Viduržiemis taip pat. Prasidėjo nauji metai. DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Degantis ratas

Visą tą naktį pramiegojau savo slaptavietėje susisupęs į antklodę. Nubudau vėlai, ir iškart pajutau, kad visas kūnas sustingęs ir virtęs ištisu skausmo rezginiu. Kadangi dar turėjau maisto ir šiek tiek vyno, nutariau likti čia ir nerizikuoti nukristi leisdamasis nuo stogo.

Diena buvo apsiniaukusi, o drėgnas vėjas, regis, ketino niekad nebenurimti. Jo nešama šlapdriba krito ir po stogine. Kaminas už nugaros buvo šiltas, bet ne tiek, kad išdžiovintų antklodę arba šaltos drėgmės persisunkusius drabužius.

Netrukus vynas ir duona baigėsi, tad didumą laiko leidau grauždamas kalakuto kaulus ir šildydamas tuščiame vyno butelyje ištirpdytą sniegą, kad turėčiau ką gerti. Ir iš vieno, ir iš kito nauda buvo menka, tad galų gale teko valgyti pažliugusį sniegą ir purtytis nuo deguto skonio burnoje.

Nepaisant visų sužalojimų, po pietų užsnūdau ir prabudau tik vėlyvą naktį: mane pažadino nuostabi labai kaitri šiluma. Nusimečiau antklodę ir nusiritau nuo per daug įkaitusio kamino, tad, kai vėl prabudau auštant, drebėjau iš šalčio ir buvau permirkęs iki paskutinio siūlelio. Jaučiausi keistai, lyg apsvaigęs. Vėl susirangiau prie kamino ir likusią dienos dalį praleidau tai panirdamas į neramų, karštligišką miegą, tai vėl pabusdamas.

Nepamenu, kaip man, kliedinčiam nuo karštinės ir beveik luošam, pavyko nulipti nuo stogo. Taip pat nepamenu, kaip sugebėjau sukarti tris ketvirčius mylios per Lajinę ir Dėžynus. Tik prisimenu, kaip parpuoliau ant Trapio rūsio laiptų su tvirtai suspaustu kapšeliu rankoje ir gulėjau ten, drebėdamas ir pilamas prakaito, kol išgirdau, kaip akmenimis tyliai atšlepsi basos kojos.