Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Protingas berniukas, — sušnopštė jis, karštai alsuodamas man į veidą. Jis dvokė išdirbta oda ir prakaitu. — Tu jau gana didelis, turėtum suprasti, kad niekur nepabėgsi. — Jis piktai mane papurtė ir patąsė už plaukų. Skersgatvis susiūbavo akyse, ir aš surikau.

Sargybinis šiurkščiai prispaudė mane prie sienos.

— Jau turėtum žinoti tiek, kad nekiltų noro ateiti į Kalvas. — Jis vėl mane papurtė. — Tu kvailys, berniuk?

— Ne, — atsakiau apkvaišintas, savo laisvąja ranka jausdamas sienos šaltį. — Ne.

Mano atsakymas jį, regis, tik įsiutino.

— Ne? — sumaurojo jis. — Tu užtraukei man bėdą, berniuk. Mane turbūt įskųs. Jei nesi kvailys, tuomet reikia tave pamokyti.

Jis apsuko mane ir sviedė ant žemės. Paslydęs ant sniego, taip trenkiausi alkūne į grindinį, kad visa ranka apmirė. Delnas, kuriame laikiau savo lobį — mėnesio maistą, šiltas antklodes ir batus — atsigniaužė. Moneta nukrito ant žemės net nedzingtelėjusi.

Bet aš šito beveik nepastebėjau. Ore suzvimbė sargybinio lazda ir mano koją nudiegė skausmas.

— Nebesirodyk Kalvose, supratai? — suurzgė jis, paskui vėl pajutau lazdos smūgį, šį kartą per mentę. — Jums, kekšių vaikams, riba yra Pūdymo gatvė, už jos — nė žingsnio. Supratai? — jis atgalia ranka smogė man per veidą, vėl galva trenkiausi į apsnigtus grindinio akmenis ir pajutau burnoje kraujo skonį.

Susiriečiau į kamuoliuką, o jis sušnypštė:

— Aš budžiu Malūno gatvėje ir Malūno turguje. Įsidėmėk tai. Ir. Niekad. Daugiau. Čia. Nebesirodyk. — Kiekvieną ištartą žodį jis pabrėžė lazdos smūgiais. — Supratai?

Drebėdamas gulėjau ant sutrypto sniego ir tikėjausi, kad tai jau pabaiga. Kad sargybinis tiesiog apsisuks ir nueis.

— Supratai? — Jis spyrė man į pilvą. Pajutau, kaip kažkas viduje plyšo.

Surikau ir turbūt kažką suvapėjau. Pamatęs, kad nebesikeliu, sargybinis spyrė dar kartą ir pagaliau nuėjo.

Po to apalpau. Kai galiausiai atgavau sąmonę, jau temo. Buvau sušalęs iki kaulų smegenų. Pirštai taip sustiro, kad vos galėjau pajudinti, tačiau vis tiek atsistojau ant keturių ir ėmiau kapstyti purviną sniegą ir šlapias šiukšles, visur ieškodamas sidabrinio grašio.

Viena akis taip ištino, kad nieko ja nebemačiau, iš burnos nenyko kraujo skonis, tačiau ieškojau monetos iki paskutinio vakarinės šviesos spindulėlio. Netgi kai skersgatvis nugrimzdo į juodą kaip derva tamsą, toliau sijojau rankomis sniegą, nors giliai širdyje suvokiau — net jei atsitiktinai užgriebčiau monetą, tokiais sustirusiais pirštais jos nepajusčiau.

Prisilaikydamas sienos atsistojau ir pradėjau eiti. Dėl sužalotos pėdos žengiau labai iš lėto: skausmas nudiegdavo koją su kiekvienu žingsniu, tad ramsčiausi į sieną, perkeldamas ant jos dalį svorio.

Ėjau į Pakrantę, į tą miesto dalį, kuri dabar labiau nei kitos atstojo namus. Pėda nuo šalčio pasidarė nejautri, ir nors racionalioji mano proto dalis dėl to nerimavo, praktiškoji džiaugėsi, kad bent viena kūno vieta nebeskauda.

Iki mano slaptavietės dar buvo ištisos mylios, o šlubčiojau aš labai lėtai. Kažkurią akimirką parpuoliau. Paties kritimo nepamenu, bet prisimenu save gulintį sniege ir suvokiantį, kaip nuostabiai gera gulėti. Miegas užklojo mane lyg stora antklodė, lyg mirtis.

Užsimerkiau. Ištuštėjusią gatvę apgaubė gili tyla. Buvau toks sustiręs ir pavargęs, kad nebejaučiau jokios baimės. Kliedėdamas mačiau mirtį: tai buvo didžiulis paukštis ugniniais šešėliuotais sparnais. Jis sklandė, stebėjo mane ir kantriai laukė...

Užmigau, ir degantys didžiojo paukščio sparnai mane apglėbė. Klejonėje užliejo nuostabi šiluma. Paskui paukščio nagai susmigo į mano kūną ir ėmė plėšyti į gabalus...

Ne, tiesiog kažkas apvertė mane ant nugaros ir suskaudo sulaužytus šonkaulius.

Atmerkiau rūku aptrauktą akį ir pamačiau virš savęs demoną. Buvau toks pasimetęs ir susipainiojęs tarp tikrovės ir kliedesių, kad žmogus su demono kauke nejuokais išgąsdino. Aš prabudau, ir dar prieš akimirką gaubusi malonioji šiluma išnyko, o visas kūnas vėl pasidarė suglebęs ir apsunkęs.

— Taip ir yra. Sakiau tau. Vaikas guli ant sniego! — Demonas pastatė mane ant netvirtų kojų.

Galutinai išsibudinęs pamačiau, kad jo kaukė visai juoda. Tai buvo Enkanisas, demonų valdovas. Atsistojau, ir jis ėmė valyti nuo manęs sniegą.

Sveikąja akimi pamačiau netoliese dar vieną siluetą. Jis buvo užsidėjęs melsvai žalią kaukę.

— Eime... — nekantriai tarė antrasis demonas. Nors pro dantytą kaukės kiaurymę sklindantis balsas atrodė duslus, supratau, kad jis moters.

Enkanisas nekreipė į ją dėmesio.

— Kaip tu?

Nesugalvojau, ką atsakyti, tad sutelkiau pastangas išlaikyti pusiausvyrą, o vyras savo tamsios mantijos rankove vis valė nuo manęs sniegą. Tolumoje sugaudė ragai.

Moteris po demono kauke neramiai pažvelgė į gatvę.

— Greičiau, jie lipa mums ant kulnų, — sušnibždėjo ji.

Į juodą pirštinę įmautais pirštais Enkanisas nubraukė sniegą man nuo plaukų, pasilenkė arčiau ir pažvelgė į veidą. Mano akį gaubiančioje migloje sušmėžavo tamsi kaukė.

— Dėl Viešpaties kūno, Holi, kažkas siaubingai sumušė vaiką. Ir dar Viduržiemio dieną.

— Sargybinis, — per vargus iškarkiau. Pasakęs šį žodį, vėl burnoje pajutau kraujo skonį.

— Tu sušalęs, — tarė Enkanisas ir, kad suaktyvintų kraujotaką, ėmė trinti man rankas ir kojas. — Turi eiti su mumis.

Vėl sugaudė ragai, šį kartą arčiau. Jų garsas susipynė su silpnu minios gaudesiu.

— Nekvailiok, — įsikišo moteris. — Jo būklė ne tokia, kad bėgtų per visą miestą.

— Jo būklė ne tokia, kad liktų čia, — atkirto Enkanisas. Jis toliau šiurkščiai masažavo man rankas ir kojas. Pajutau jose dygų, dilginantį karštį, tarsi skausmingą pasityčiojimą iš tos raminamos šilumos, kuri gaubė vos prieš minutę, kuomet buvau užsnūdęs. Kaskart, kai Enkanisas paliesdavo sumuštą vietą, perverdavo skausmas, tačiau kūnas buvo toks pavargęs, kad nebeturėjo jėgų net krūpčioti.

Moteris su žalia demono kauke priėjo arčiau ir uždėjo ranką savo draugui ant peties.

— Turime eiti, Gerekai! Kas nors kitas juo pasirūpins. — Ji pabandė nutempti Enkanisą nuo manęs, tačiau nesėkmingai. — Jeigu jie suras mus čia, pamanys, kad mes tai padarėme.

Vyras juoda kauke nusikeikė, paskui linktelėjo ir ėmė kažko ieškoti po savo mantija.

— Daugiau nebesigulk, — tarė jis man įsakmiai. — Ir nebebūk lauke. Eik kur nors, kur gali sušilti.

Minios gaudesys priartėjo tiek, kad jau galėjau išskirti su kanopų kaukšėjimu ir medinių ratų girgždėjimu besimaišančius atskirus balsus. Žmogus juoda kauke ištiesė man ranką.

Akimirką negalėjau suprasti, ką jis ten laiko. Tai buvo sidabrinis talentas, storesnis ir sunkesnis nei mano pamestas grašis. Tokio turto mano protas tiesiog negalėjo aprėpti.

— Nagi, imk.

Prieš save mačiau tamsos pavidalą: juodą apsiaustą su gobtuvu, juodą kaukę, juodas pirštines. Enkanisas tiesė man mėnulio šviesoje žėrintį sidabro gabaliuką. Atmintyje iškilo scena iš „Daeonikos“, kur Tarsusas parduoda savo sielą.

Aš paėmiau talentą, bet ranka buvo tokia sustirusi, kad monetos nepajutau. Turėjau pažvelgti į savo pirštus ir įsitikinti, kad jie sugriebė sidabrą. Man pasirodė, kad nuo jo per ranką sklinda šiluma, ir pasijutau stipriau. Pakėliau akis į vyrą su juodąja kauke ir plačiai išsišiepiau.

— Paimk ir pirštines. — Jis nusitraukė jas nuo savo rankų ir įbruko į manąsias.