Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kas kas. Ts ts, Tani. Buvau minutėlei išėjęs. Bet dabar aš čia. — Jo basos kojos sušlepsėjo akmeninėmis grindimis, o aš pajutau, kaip mano įtampa dingsta. Nežinojau, kokia čia vieta, bet dabar viskas atrodė nebe taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio.

Pamatęs artėjantį vyrą, iš virvių besiveržiantis berniukas nurimo.

— Eeeeeeeah, — sudejavo jis.

— Ką? — šį kartą tai buvo klausimas.

— Eeeeeee-ah.

— Hm? — Senis apsidairė ir pastebėjo mane. — O, sveikas. — Jis vėl pažvelgė į lovoje gulintį berniuką. — Tu šiandien tikras gudruolis, Tani. Pakvietei mane, kad pasitikčiau mūsų svečią!

Tanio veidą iškreipė siaubinga šypsena, jis šaižiai aikteldamas įkvėpė oro. Pasigirdo skausmingas karkavimas — Tanis juokėsi.

Basakojis vyras vėl nukreipė žvilgsnį į mane ir tarė:

— Nepamenu tavęs. Esi čia buvęs?

Aš papurčiau galvą.

— Ką gi, turiu šiek tiek duonos, vos dviejų dienų senumo. Jei parneši vandens, gausi tiek, kiek pajėgsi suvalgyti. Skamba viliojančiai, ar ne?

Linktelėjau. Prie vienų durų stovėjo kėdė, stalas ir atdara statinė — vieninteliai baldai kambaryje, neskaitant lovų. Ant stalo gulėjo keturi dideli, apskriti duonos kepalai.

Senis taip pat linktelėjo ir nuėjo prie kėdės. Jo eisena buvo atsargi, tarsi statydamas kojas jis jaustų skausmą.

Priėjęs ir susmukęs į kėdę, senis parodė man į statinę.

— Už durų rasi siurblį ir kibirą. Neskubėk, čia ne lenktynės. — Kalbėdamas jis atsainiai uždėjo vieną koją ant kitos ir ėmė trinti basą pėdą.

„Sutrikusi kraujo apytaka, — pagalvojo ta mano proto dalis, kuri galvoti jau buvo beveik atpratusi. — Padidėjusi rizika užsikrėsti ir nuolatinis stresas. Kojas reikia pakelti, masažuoti ir ištrinti šiltu užpilu, paruoštu iš gluosnio žievės, kamparo ir marantos.“

— Nenešk po pilną kibirą. Nenoriu, kad susižeistum ar prilaistytum vandens. Drėgmės čia ir taip pakanka. — Jis pastatė koją ant grindų ir susilenkė pakelti nuo antklodės neramiai sukrutusį mažylį.

Nešiodamas ir pildamas į statinę vandenį, vogčiomis žvilgčiojau į tą žmogų. Nepaisant žilų plaukų ir lėtos, skausmingos eisenos, jis nebuvo labai senas. Galbūt keturiasdešimties, gal ir jaunesnis. Jis vilkėjo ilgą mantiją, tokią sulopytą ir suadytą, kad nuspėti jos ankstesnę, tikrąją spalvą ir kirpimą buvo neįmanoma. Šis žmogus buvo toks pats skarmalius kaip ir aš, tik švaresnis. Gal nepasakysi, kad visai švarus — tiesiog švaresnis nei aš. Nors, reikia pripažinti, lenkti mane valyvumu sunku nebuvo.

Vadino jį Trapiu. Be sulopytos mantijos, jis neturėjo jokio kito drabužio. Beveik visą laiką, kai nemiegodavo, jis praleisdavo šiame drėgname rūsyje, slaugydamas beviltiškai sergančius ir visų likimo valiai paliktus žmones. Daugiausia tai buvo maži berniukai. Kai kuriuos, kaip Tanį, tekdavo pririšti, kitaip jie būtų susižeidę arba iškritę iš lovų. Kitus, kaip Džaspiną, išprotėjusį nuo karštinės prieš porą metų, reikėjo pririšti, kad nesužeistų kitų.

Paralyžiuotieji, luošiai, katatonikai, epileptikai — visais jais Trapis rūpinosi su tokia pat begaline kantrybe. Jis niekad niekuo nesiskundė, netgi savo basomis nuolat ištinusiomis ir skaudančiomis kojomis.

Jis padėdavo mums, vaikams, kaip tik galėdamas. Duodavo ir maisto, jei pats turėdavo atliekamo. Kad gautume pavalgyti, nešiodavome vandenį, šveisdavome grindis, bėgiodavome su įvairiais pavedimais, sūpuodavome kūdikius. Darėme viską, ko Trapis paprašydavo, o jei kada jis ir neturėdavo maisto, mums užtekdavo atsigerti vandens ir pasišildyti pavargusioje šypsenoje to, kuris matė mumyse žmones, o ne skarmaluotus gyvulius.

Kartais atrodydavo, kad Trapis yra vienintelis, kuriam rūpi visos beviltiškai nelaimingos šio Tarbeano užkampio būtybės. Už tai mes jį mylėjome nebylia laukine, tiesiog gyvuliška meile. Jei kam būtų šovę į galvą pakelti prieš Trapį ranką, šimtai staugiančių vaikų būtų suplėšę tą žmogų į gabalus tiesiog vidury gatvės.

Pirmais mėnesiais į Trapio rūsį užsukdavau dažnai, bet laikui bėgant lankydavausi vis rečiau. Trapis ir Tanis man buvo puikiausia draugija. Nė vienas iš mūsų nemėgo aušinti burnos, ir tai man patiko. Tačiau kiti gatvės vaikai mane neapsakomai erzino, tad užsukdavau ten retokai, tik tuomet, kai atsidurdavau beviltiškoje padėtyje arba kai turėdavau kuo pasidalyti.

Nors svečiuodavausi retai, buvo gera žinoti, kad mieste yra vieta, kur manęs neapspardys, nenuvys ir neapspjaudys. Net tuomet, kai tūnodavau vienumoje ant stogų, mintis, kad Trapis ir jo rūsys netoliese, ramino ir šildė. Tai buvo beveik namai, į kuriuos visad galėjai sugrįžti. Beveik. DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Demonų metas

Pirmaisiais mėnesiais Tarbeane išmokau daugelio dalykų.

Sužinojau, kurios smuklės ir restoranai išmeta mažiausiai sugedusį maistą, ir kiek jis gali būti sugedęs, kad suvalgęs neapsirgtum.

Sužinojau, kad siena apsupti pastatai prie dokų yra Teilu šventykla. Teiluiečiai kartais duodavo mums duonos, tačiau prieš gaudami savo kepaliukus turėdavome sukalbėti maldas. Nekvaršinau sau dėl to galvos — vis geriau nei elgetauti. Kartais pilkomis mantijomis vilkintys šventikai bandydavo įkalbėti užeiti pasimelsti į šventyklą, bet buvau užtektinai apie juos prisiklausęs gandų, tad iškart pabėgdavau, su duona ar be — nesvarbu.

Išmokau pasislėpti. Virš senos odų raugyklos įsirengiau slaptavietę: į krūvą sueinantys trijų namų stogai teikė puikią priebėgą nuo lietaus ir vėjo. Beno knygą susukau į brezentą ir paslėpiau po gegnėmis. Ištraukdavau ją tik retkarčiais ir laikydavau rankose lyg šventą relikviją. Ji buvo paskutinis apčiuopiamas mano praeities gabalėlis, tad ėmiausi visų atsargumo priemonių ją išsaugoti.

Sužinojau, koks didelis yra Tarbeanas. Nepamačius savo akimis, suvokti jo dydžio neįmanoma. Čia kaip su vandenynu: gali iki užkimimo pasakoti apie bangas ir neaprėpiamą vandens mėlynę, tačiau stovėdamas ant kranto jo dydžio nesuvoksi. Kas yra vandenynas, suprasi tik tuomet, kai atsidursi jo viduryje, kai visur, kur bepažvelgsi, bus tik tolin nusidriekianti jo begalybė. Tik tada suprasi, koks esi mažas ir silpnas.

Iš dalies Tarbeanas toks didelis dėl to, kad jis padalytas į tūkstančius plotelių, ir kiekvienas savaip ypatingas. Zemūnai, Varovkiemis, Skalbykla, Vidurmiestis, Lajinė, Statinyčia, Dokai, Degutgatvis, Siūliškės... Galima nugyventi Tarbeane visą gyvenimą ir niekad neužklysti į kai kurias jo dalis.

Bet mano praktiniams tikslams buvo svarbios tik dvi Tarbeano dalys: Pakrantė ir Kalvos. Pakrantėje gyveno vargšai. Dėl skurdo jie virto elgetomis, vagimis ir kekšėmis. Kalvose gyveno piniguočiai. Dėl savo turto jie tapo teisininkais, politikais ir valdovų favoritais.

Buvau pragyvenęs Tarbeane jau du mėnesius, kai pirmą kartą sugalvojau prašyti išmaldos Kalvose. Žiema tvirtai sugniaužė miestą savo lediniais pirštais, o dėl Viduržiemio karnavalo gatvės pasidarė dar pavojingesnės nei paprastai.

Tai mane stulbino. Kiek prisiminiau iš vaikystės, mūsų trupė kiekvieną žiemą rengdavo Viduržiemio karnavalą kokiam nors miesteliui. Užsidėję demonų kaukes, mes visas septynias Didžiojo Gedulo dienas gąsdindavome miestelėnus, ir tai jiems kėlė didžiulį pasitenkinimą. Tėvas vaidindavo Enkanisą taip įtikinamai, kad galėjai pamanyti, jog tikrai iškvietėme jo dvasią. O svarbiausia — tėvas ne tik gąsdindavo, bet ir apsaugodavo, tad mūsų trupės rengiamuose karnavaluose niekas niekada nenukentėdavo.

Tarbeane viskas vyko kitaip. Tiesa, karnavalo veikėjai buvo tie patys. Ryškiai išdažytas demonų kaukes užsidėję žmonės sėlindavo miesto gatvėmis ir krėsdavo įvairiausias šelmystes. Šmirinėjo tradicine juoda kauke pasidabinęs Enkanisas, bet jo išdaigos čia buvo kur kas rimtesnės. Nors pats nemačiau, neabejojau, kad kur nors geresniuose miesto kvartaluose galėjai išvysti ir sidabrinę Teilu kaukę. Kaip jau sakiau, veikėjai buvo tie patys, bet savo vaidmenis jie atliko visai kitaip.