Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Ūkininkas. Pagalvojau apie Setą ir Džeiką. Minkšta duona ir sviestas. Dainos riedant vežimu. Jie siūlė saugumą, naujus namus...

Staigus prisiminimas sukėlė beveik vimdančią paniką. Dairiausi po skersgatvį, nors nuo kiekvieno kryptelėjimo sugeldavo galvą. Prasklaidžiau šiukšles rankomis ir aptikau tokias pažįstamas medines nuolaužas. Nebyliai spoksojau į jas, kol nepastebimai apgaubė sutemos. Užvertęs galvą žvilgtelėjau į siaurą plyšį tarp stogų — ir išvydau purpurinį vakaro dangų.

Kiek dabar laiko? Paskubom surinkau į maišą savo turtą, įdėdamas Beno knygą rūpestingiau nei visa kita, ir nušlubčiojau ten, kur, kaip tikėjausi, turėjo būti Pajūrio aikštė.

Kai suradau aikštę, dangus jau buvo beveik tamsus. Čia bebuvo matyti keli tingiai riedantys furgonai ir saujelė šen bei ten vaikštinėjančių paskutinių pirkėjų. Kaip išprotėjęs šlubčiojau nuo vieno aikštės kampo prie kito, visur ieškodamas senojo mane pavėžinusio ūkininko, geisdamas aptikti nors kokį jo šlykščių gumbuotų moliūgų pėdsaką.

Kai galiausiai priėjau knygyną, kur buvo sustojęs Setas, sunkiai gaudžiau kvapą ir vos besilaikiau ant kojų. Tačiau Seto ir Džeiko niekur nesimatė. Atsisėdau tuščioje jų vežimo vietoje ir užliejo daugybės sužalojimų keliamas skausmas — jo nepaisyti nebeturėjau jėgų.

Jaučiau kiekvieną, net menkiausią žaizdelę. Skaudėjo kelis šonkaulius, tačiau nežinojau, ar jie sulaužyti, ar tik nutrauktos kremzlės. Staigiau pasukus galvą, ji svaigdavo ir mane imdavo pykinti, tad, galimas daiktas, buvo sutrenktos smegenys. Nosis sulaužyta, o mėlynių ir įdrėskimų tiek, kad sunku suskaičiuoti. Kamavo ir alkis.

Laimė, bent dėl pastarojo galėjau kažką daryti, tad išsitraukiau nuo pietų likusį duonos gabaliuką ir suvalgiau. To nepakako, bet vis geriau negu nieko. Atsigėriau iš arklių girdyklos. Vanduo buvo rūgštokas ir prarūgęs, tačiau kamavo toks troškulys, kad nekreipiau į tai dėmesio.

Pagalvojau, kad reikia keliauti iš šio miesto, tačiau tokios būklės ir nedidelį atstumą būčiau klumpinęs ištisas valandas. Be to, miesto pakraščiuose manęs niekas nelaukė, tik mylių mylios po derliaus nuėmimo plynėmis tapusių laukų. Nei medžių, kad apsaugotų nuo vėjo. Nei šakalių susikurti laužui. Nei triušių, kuriems galėtum paspęsti spąstus. Nei viržių, kad pasiklotum patalą.

Buvau labai alkanas, žarna žarną rijo. Čia bent galėjau užuosti kažkur kepamą viščiuką. Gal būčiau ir ėjęs į to kvapo pusę, tačiau galva sukosi ir skaudėjo šonkaulius. Galbūt rytoj kas nors duos man užvalgyti, o dabar buvau siaubingai pavargęs ir norėjau tik miego.

Grindinio akmenys skleidė per dieną sukauptos saulės šilumos likučius, tačiau pakilo vėjas. Ieškodamas užuovėjos, įsitaisiau prie knygyno durų. Kai jau beveik miegojau, knygyno savininkas atidarė duris ir mane nuspyrė, liepdamas nešdintis iš čia, kol jis nepakvietė sargybos. Kiek galėdamas greičiau nušlubčiojau šalin.

Viename skersgatvyje radau keletą tuščių dėžių. Susiraičiau už jų, sumuštas ir pavargęs, paskui užsimerkiau ir vengiau prisiminti, ką reiškia miegoti šiltoje lovoje, pavalgius, šalia žmonių, kurie tave myli. Tai buvo mano pirma naktis Tarbeane, o prieš akis laukė dar beveik treji metai šiame mieste. DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Rūsys, duona ir kibiras

Buvo popietis. Bent jau tiems, kurie pietavo, kitaip tariant, ne man. Nuo ryto elgetavau Prekybos rate ir štai ką pavyko pelnyti: du spyrius (vieną sargybinio, kitą kareivio), tris stumtelėjimus (du furgonininkų ir vieną jūreivio), dar negirdėtą keiksmažodį, susijusį su ne itin patrauklia anatomine konfigūracija (taip pat jūreivio), ir spjūvį kažkokio šlykštaus pagyvenusio vyriškio, kurio amato spėti nesiryžčiau.

Ir vieną geležinį šimą. Bet už jį labiau turėjau dėkoti tikimybės dėsniui, nei žmogiškajam gerumui. Net ir akla kiaulė kartais išknisa gilę.

Gyvenau Tarbeane jau beveik mėnesį, o tos dienos išvakarėse pirmą kartą pabandžiau vogti. Pradžia nežadėjo nieko gero: vos įsisukus į mėsininko kišenę, buvau sučiuptas už rankos. Už tai gavau tokį stiprų smūgį į galvą, kad ji svaigo iki šiol, vos staigiau atsistodavau ar imdavau greičiau eiti. Ne itin padrąsintas pirmojo bandymo, nutariau šiandieną skirti elgetavimui, jau spėjusiam tapti įprastu užsiėmimu.

Alkis raižė pilvą, o vienintelis turimas šimas, už kurį galėjau nusipirkti sužiedėjusios duonos, buvo menka paguoda. Kai svarsčiau, ar nevertėtų pasiieškoti kitos vietos elgetauti, staiga pamačiau, kaip prie kitoje gatvės pusėje išmaldos prašančio vaiko pribėgo kitas, kiek vyresnis, berniukas. Susijaudinę jie šnektelėjo ir kažkur nuskubėjo.

Sujudo blankus buvusio smalsumo šešėlis, tad nusekiau jiems iš paskos. Kita vertus, pasidarė įdomu, kas privertė du elgetas vidury dienos palikti judrią gatvę. Galbūt teiluiečiai vėl dalija duoną. O gal apsivertė vežimas su vaisiais. O gal sargyba ką nors karia. Verta paaukoti pusvalandį.

Sekiau paskui berniukus kreivomis gatvelėmis, kol galiausiai jie pasuko už kampo ir nusileido laiptais į apdegusio pastato rūsį. Aš sustojau: sveikas protas užpūtė blausią smalsumo kibirkštėlę.

Po akimirkos jie vėl pasirodė, ir kiekvienas nešėsi rankoje po didelį gabalą juodos duonos. Juokdamiesi ir stumdydamiesi praėjo pro šalį. Jaunesnysis, ne daugiau kaip šešerių metų berniukas, pastebėjo mano žvilgsnį ir mostelėjo ranka į apdegusio namo pusę.

— Dar kažkiek liko, — sušuko jis duonos pilna burna. — Geriau paskubėk.

Sveikas protas tučtuojau pakeitė savo nuostatą, ir aš ėmiau atsargiai leistis laiptais.

Jų apačioje mėtėsi kelios supuvusios lentos — išlaužtų durų liekanos. Pamačiau trumpą, į blausiai apšviestą kambarį vedantį koridorių. Iš priekio artėjo maža rūstų žvilgsnį į žemę įbedusi mergaitė. Prasilenkdama ji mane stumtelėjo, tačiau akių nepakėlė. Ji taip pat nešėsi prie krūtinės prispaudusi duonos gabalą.

Peržengiau durų nuolaužas ir mane apgaubė šalta, drėgna tamsa. Nuėjęs tuziną žingsnių staiga sustojau kaip įbestas — ausis pasiekė tyli dejonė. Tai buvo beveik gyvuliškas garsas, tačiau sklido jis iš žmogaus gerklės.

Nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai ne to, ką radau. Dvi senovinės žuvų taukais kūrenamos lempos metė ant tamsių akmeninių sienų blausius šešėlius. Kambaryje buvo šešios lovos, visos užimtos. Du vaikai, dar beveik kūdikiai, ant akmeninių grindų dalijosi viena antklode, o trečias gulėjo susirangęs ant skarmalų krūvos. Tamsiame kampe atrėmęs galvą į sieną sėdėjo mano amžiaus berniukas.

Sujudo vienas iš lovoje gulinčių vaikų. Jis blaškėsi tarsi per miegus, tačiau jo judesiai buvo kažkokie nenatūralūs, trūkčiojantys. Priėjęs arčiau supratau, kas yra: berniukas buvo pririštas prie lovos. Kaip ir visi kiti.

Jis vėl įsiręžė virvėse ir gailiai, pratisai sudejavo. Dabar jo aimaną girdėjau aiškiau nei koridoriuje:

— Aaaaaaa-baaaaaaah...

Tą pačią akimirką mano galvoje iškilo visos kada nors girdėtos istorijos apie hercogą Gibea. Apie tai, kaip jis su savo šutve dvidešimt metų grobė ir kankino žmones, kol galiausiai įsikišo bažnyčia ir užkirto toms piktadarystėms kelią.

— Kas kas, — pasigirdo balsas iš kito kambario. Jis nuskambėjo keistai, nes intonacijoje visai nebuvo girdėti klausimo.

Berniukas lovoje vėl sujudėjo:

— Aaaah-beeeeeh....

Tarpduryje pasirodė rankas į nuplyšusią mantiją besivalantis vyras.

— Kas kas, — pakartojo jis tuo pačiu neklausiamu tonu.

Jo balse buvo senatvės ir nuovargio gaidelės, tačiau tai buvo lyg uždanga, kurią praskleidęs galėjai išvysti beribę didelio akmens arba savo kačiukais besirūpinančios katės kantrybę. Toks balsas negali būti hercogo Gibea.