Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Planai pasikeitė ir trupė liko Heloufele dar kelioms dienoms. Mano dvyliktojo gimtadienio šventimas buvo nukeltas ir sujungtas su Beno atsisveikinimo pokyliu.

Kad galėtumėt įsivaizduoti, koks tai buvo pokylis, turite žinoti, kad nėra nieko didingesnio ir įspūdingesnio kaip vaidinimas, kurį klajojančių aktorių trupė rengia sau. Geri aktoriai stengiasi kiekvieną savo vaidinimą paversti ypatingu, tačiau reikia atsiminti, kad tai, ką jie daro scenoje, jau būna darę daugybę kartų daugybei kitų žmonių. Net geriausios ir labiausiai atsidavusios trupės kartais vaidina blankiai, ypač kai aktoriai jaučia, kad publika ne pati išrankiausia.

Miestelių ir kaimų smuklių žiūrovai neatskirs gero vaidinimo nuo blogo. Bet tavo kolegos aktoriai — atskirs.

Pagalvokit patys: ką darytumėt, jei jums reikėtų savo pasirodymu sudominti žmones, kurie matė jį tūkstančius kartų? Atkapstytumėt atmintyje senus triukus, mokytumėtės atlikti naujus, tikėtumėtės, kad viskas eisis kaip sviestu patepta, ir, žinoma, stengtumėtės nepamiršti, kad fiasko publikai teikia lygiai tokį pat malonumą, kaip ir didis triumfas.

Pamenu tą vakarą kaip per nuostabiai šiltų jausmų miglą, tačiau su karčiu prieskoniu. Griežė smuikai, skambėjo liutnios, tratėjo būgnai. Dainos veržėsi iš krūtinių, o kojos kilnojosi pačios. Drįsčiau teigti, kad mūsiškis pokylis prilygo fajerių puotai.

Gavau ir dovanų. Tripas pasakė, kad kiekvienas berniukas privalo turėti ką nors, kuo galėtų susižeisti, ir padovanojo prie diržo segamą peilį oda aptrauktomis kriaunomis. Šendi įteikė puikų pačios siūtą apsiaustą su daugybe berniukiškoms gėrybėms skirtų kišenyčių. Tėvai padovanojo nuostabią iš lygaus, tamsaus medžio pagamintą liutnią. Be abejo, čia pat, Benui pritariant, sudainavau dainą. Mano pirštai kiek slydinėjo nepažįstamo instrumento stygomis, o Abentis kartą ar du nusidainavo. Bet vis tiek buvo gražu.

Paskui Benas atidarė statinaitę „kaip tik tokiam atvejui“ laikyto midaus. Gėrimo skonis buvo panašus į mano savijautą: liūdnai saldžiakartis.

Keli žmonės sėdo rašyti „Baladę apie Beną, patį šauniausią aludarį“. Tėvas, pritardamas sau pusarfe, padeklamavo ją taip rimtai, lyg tai būtų Modego karališkojo dvaro genealoginis medis. Visi leipo juokais, o Benas — dvigubai garsiau už kitus.

Kažkurią tos nakties akimirką mama čiupo mane į glėbį ir mes leidomės šokti. Jos juokas skambėjo kaip daina staugiant vėjui. Mes sukomės, o aš, apvytas mamos plaukų ir sijono, traukiau į save jos kvapą. Jis ramino — šitaip kvepia tik motinos. Šis kvapas ir trumpas bučinys besijuokiant sušvelnino išsiskyrimo su Benu keliamą buką maudulį labiau, nei visos to vakaro linksmybės kartu sudėjus.

Šendi pasisiūlė sušokti Benui ypatingą, tik jam skirtą šokį, tačiau tik tuo atveju, jei jis ateis juo pasigrožėti į jos palapinę. Niekad nebuvau matęs Beno raustant, tačiau šį kartą jo skruostai nukaito. Jis susvyravo, o kai galiausiai atsisakė, buvo akivaizdu, kad po šio sprendimo širdis plyšta pusiau. Nepatenkinta Šendi žaviai patempė lūpytę: ji taip ilgai repetavo... Galiausiai ji vis dėlto nusitempė Beną į savo palapinę, o visa trupė juos išlydėjo drąsinamais šūksniais.

Tripas ir Terenas atliko mums kovos kardais parodiją. Ją sudarė kvapą gniaužiantis fechtavimasis, dramatiškas Tereno deklamuojamas monologas ir bufonada, kuri, esu tikras, buvo gryna Tripo improvizacija. Permaininga kova vyko visoje stovykloje. Kirstynių metu Tripas spėjo sulaužyti savo kardą, pasislėpti po damos sijonu, nauju ginklu pasirinkti dešrą ir parodyti tokių akrobatikos stebuklų, kad nuostabu, jog pats rimtai nesusižeidė, — didžiausias jo patirtas nuostolis buvo ties sėdyne prairusios kelnės.

Tuo tarpu kai Deksas pabandė atlikti įspūdingą ugnies pūtimo numerį, teko gesinti jį patį. Jo nuostoliai buvo didesni — apsvilusi barzda ir kiek pamintas išdidumas. Bet, laimei, šalia atsirado švelni slaugė: Benas padavė jam midaus puoduką ir priminė, kad ne visiems lemta turėti antakius.

Paskui mano tėvai sudainavo „Baladę apie serą Savieną Traliardą“. Kaip ir daugelis geriausių dainų, „Seras Savienas“ priklauso Ilieno plunksnai, maža to, ši baladė paprastai laikoma jo kūrybos viršūne.

Tai ir šiaip nuostabus kūrinys, o dar didesnį įspūdį jis man padarė dėl to, kad iki tol vos keletą kartų buvau girdėjęs savo tėvą atliekant jį visą. Daina pasiutusiai sudėtinga, ir tėvas turbūt buvo vienintelis žmogus trupėje, gebėjęs sudainuoti ją tinkamai. Nors jis niekuo neišsidavė, žinojau, kad baladė išsunkė netgi jį. Mama švelniu, pakylėtu balsu atliko antrąją partiją. Rodos, jiems įkvepiant prislopdavo net ugnis. Mano širdis nebetilpo krūtinėje, iš akių plūdo ašaros. Ir sunku pasakyti, kas labiau jaudino: tie du puikūs, tobulai susilieję balsai, ar dainos tragizmas.

Taip, kai pasibaigė daina, apsipyliau ašaromis. Ir nuo tada verkiu kaskart, vos ją išgirdęs. Netgi deklamuojant jos tekstą man sunku suturėti ašaras. Mano manymu, tas, kurio ji nė kiek nesujaudina, krūtinėje turi ne žmogaus širdį, o akmenį.

Kai tėvai baigė dainuoti, akimirką buvo tylu. Paskui, visiems nusišluosčius akis, išsišnypštus nosis ir atsigavus po patirto įspūdžio, kažkas sušuko:

— Lanrė! Lanrė!

Keli kiti balsai tučtuojau prisidėjo:

— Taip, Lanrė!

Tėvas kreivai nusišypsojo ir papurtė galvą. Kol daina būdavo nebaigta, jis neatlikdavo jos nė mažiausios ištraukėlės.

— Nagi, Arlai! — sušuko Šendi. — Labai jau ilgai troškini. Kiek pakelk puodo dangtį — tegul nugaruoja.

Tėvas ir toliau šypsojosi, tačiau papurtė galvą.

— Dar neišsitroškino. — Jis nusilenkė ir atsargiai įdėjo liutnią į dėklą.

— Duok gi mums paragauti, Arlidenai, — prisidėjo ir Terenas.

— Taip, bent dėl Beno. Juk taip nesąžininga: žmogus tiek klausėsi tavo tauškalų apie šią dainą, o negirdės nė akordo...

— ... kažin ką tokio su žmona veikiat savo furgone, kad niekaip negali pabaigti...

— Padainuok!

— Lanrė!

Tripas greitai sutelkė trupę į skanduojančią, rėkiančią minią. Tėvas jos spaudimui atsispyrė beveik minutę, galiausiai pasilenkė ir vėl išėmė liutnią iš dėklo. Visi ėmė ploti.

Jam atsisėdus, minia apmirė. Nors buvo skambinęs vos prieš keletą minučių, tėvas kiek paderino liutnią. Paskui uždėjo pirštus ant grifo ir bandydamas brūkštelėjo per stygas. Pasigirdo kelios švelnios gaidos, paskui jos taip nepastebimai ir sklandžiai perėjo į dainą, kad net nepajutau, kada ji iš tikrųjų prasidėjo. Muzika čia garsėjo, čia tilo, o virš jos sklandė mano tėvo balsas:

Prisėskite ir paklausykite dainos,

Istorijos senos ir pamirštos,

Kaip išdidus gyveno kitąsyk

Lanrė, kurs tvirtas buvo lyg

Jo kardo plienas rankoj pakeltoj,

Kaip prisikėlė kritęs jis kovoj,

Bet dingo vėl šešėlių apsupty

Kaip meilė tėviškei pražudė jį,

Ir žmonai Lirai. Jos pašauktas jis

Išžengti drįso pro mirties duris

Tam, kad pirmu sugrįžęs iš tamsos

Atodūsiu ištartų vardų jos.

Tėvas įkvėpė ir nutilo, tačiau liko prasižiojęs, lyg ketintų tęsti. Bet netrukus jo veide nušvito plati, šelmiška šypsena ir jis rūpestingai įdėjo liutnią atgal į dėklą. Nusirito šauksmų ir priekaištų banga, tačiau visi suprato, kad ir taip gali džiaugtis, išpešę iš tėvo bent tiek. Kažkas užtraukė šokių dainą ir riksmai nutilo.

Tėvai nuėjo šokti. Mama padėjo galvą tėvui ant krūtinės, abu užsimerkė. Jie atrodė visiškai laimingi. Jei sutikote žmogų, su kuriuo galite apsikabinti ir užsimerkti prieš visą pasaulį, vadinasi, jūs taip pat esate laimingas — net jei tai tęsis vos akimirką. Švelniai, lėtai pagal muziką linguojantys mano tėvai — būtent taip įsivaizduoju meilę iki pat šiolei.