Райчел Мид: Dvasios galia

– Rouz, – perspėjo mane Eibas, jo balse suskambo grėsmingos gaidelės. Nekreipdama į jį dėmesio kalbėjau toliau:

– Visi jūsų įkalčiai pernelyg akivaizdūs. Tas, kas tai suplanavo, taip pat sėkmingai galėjo palikti ten ir mano nuotrauką. O kažkas tikrai tai suplanavo, tik jums nė nešauna į galvą apsvarstyti tokią galimybę. – Pajutusi, kad imu karščiuotis, pasistengiau nusiraminti. – Jums reikia paprastų atsakymų. Greitų atsakymų. Ir svarbiausia – kaltinamosios, kuri neturėtų, kas ją apgina, kurios neremtų įtakinga šeima… – nutilau nežinodama, prie ko priskirti Eibą. – Visada taip būna. Kaip ir su dekretu. Niekas neužstoja dampyrų, nes prakeikta sistema to neleidžia… – Aš tikrai geriau būčiau suplanavusi žmogžudystę.

Staiga man dingtelėjo, kad nukrypau nuo temos ir tarsi pripažinau savo kaltę. Susiėmiau.

– Tiesiog noriu pasakyti, kad tokių įkalčių nepakanka mane apkaltinti ir teisti.

– Ačiū, panele Hetavėj, – padėkojo teisėja. – Jūsų parodymai labai… atviri. Galite sėstis. Dabar Taryba balsuos.

Mudu su Eibu grįžome į vietas.

– Koks velnias tave apsėdo? – sušnypštė jis.

– Pasakiau tiesą. Gryniausią.

– Nevertėjo. Tu ne teisininkė.

Pašnairavau.

– Ir tu ne advokatas, seni.

Teisėja paprašė Tarybą balsuoti, ar įkalčiai užtektinai svarūs perduoti mane teismui kaip pagrindinę įtariamąją. Pakilo vienuolika rankų. Viskas baigta.

Pajutau Lisos nerimą. Mudviem su Eibu pakilus eiti pažvelgiau į salę. Visi stojosi ir susijaudinę aptarinėjo svarstymą. Žalios Lisos akys buvo išsiplėtusios, veidas blyškesnis nei įprastai. Adrianas irgi sunerimęs, bet jis žiūrėjo į mane ir jo akyse išvydau ryžtą ir meilę. O už jų, pačiame gale, stovėjo…

Dimitrijus.

Nė nežinojau, kad jis čia. Skvarbus tamsių akių žvilgsnis įsmeigtas į mane. Tik nesupratau, kas už jo slypi. Veidas kaip kaukė, bet žvilgsnis ryžtingas ir drauge… bauginantis. Prisiminiau, kaip jis kovėsi su sergėtojais, ir staiga supratau, kad paprašytas vėl padarytų tą patį. Susikautų su visais teismo salėje, kad tik mane išgelbėtų.

Kažkas palietė man ranką ir aš pamečiau Dimitrijų iš akių. Mudu su Eibu pasukome prie išėjimo, bet salėje susidarė spūstis ir mums teko palaukti. Stovėdama pajutau, kaip kažkas į delną įspraudė laiškelį. Atsigręžusi išvydau Ambrozijų, bet jis žvelgė kažkur į tolį. Jau norėjau klausti, ką tai reiškia, bet nuojauta pakuždėjo tylėti. Matydama, kad eilė vos juda, slapta nuo Eibo skubiai išlanksčiau laiškelį.

Jis buvo trumpas, parašytas smulkiu, sunkiai įskaitomu braižu.

Rouz,

Jei skaitai šį laiškelį, vadinasi, nutiko kas nors siaubinga. Tikriausiai manęs nekenti ir aš tavęs nekaltinu. Galiu tik pasiteisinti, kad balsuodama už tą dekretą norėjau jus apsaugoti nuo kur kas pragaištingesnio įstatymo. Yra morojų, siekiančių, kad sergėtojų tarnyba būtų privaloma visiems dampyrams – pasitelkus įtaigą. Dekretas kuriam laikui nutildė tą frakciją.

Tačiau tau rašau norėdama pasidalyti paslaptimi, kurią turėtum atskleisti kaip galima mažiau patikėtinių. Vasilisa turi užimti savo vietą Taryboje ir tai įmanoma. Ji – ne paskutinioji iš Dragomirų, yra dar vienas, nesantuokinis Eriko Dragomiro vaikas. Daugiau nežinau nieko, bet jei surasi jo sūnų ar dukrą, Vasilisa gaus balso teisę, kurios yra verta. Nepaisant tavo ydų ir nežaboto būdo, tau vienintelei galiu patikėti šią užduotį. Nedelsk.

Tatjana Ivaškova

Raidės išsiliejo akyse, bet karalienės žodžiai aidėjo smilkiniuose. Ji ne paskutinioji iš Dragomirų – yra dar vienas.

Jei tai tiesa, Lisa turi netikrą brolį ar seserį… tai viską keičia. Ji gautų vietą Taryboje. Nebebūtų viena. Jei tai tiesa. Jei laiškelis tikrai nuo Tatjanos. Bet kas galėjo pasirašyti jos vardu. Kažin ar jis nesuklastotas. Mintis, kad gavau laišką nuo velionės, šiurpino. Jei dabar atsiverčiau vaiduokliams, ar tarp jų išvysčiau ir Tatjaną? Kerštingą, nerandančią ramybės? Bet neprisiverčiau to padaryti. Dar ne. Iš pradžių reikia rasti atsakymus. Laiškelį man perdavė Ambrozijus. Paklausiu jo…

Eilė pajudėjo. Šalia stovįs sergėtojas man niuktelėjo.

– Kas čia? – kaip visada įtariai pasiteiravo Eibas.

Skubiai sulanksčiau laiškelį.

– Nieko.

Iš jo akių supratau, kad nepatikėjo. Susimąsčiau – gal jam pasakyti? Tai paslaptis, kurią turėtum atskleisti kaip galima mažiau patikėtinių. Net jeigu jis vienas iš nedaugelio, čia ne vieta. Užgniaužusi nuostabą nukreipiau kalbą kitur. Laiškelis svarbus, bet ne toks svarbus, palyginti su tuo, kas manęs laukia.

– Sakei, manęs neteis, – priminiau Eibui jo paties žodžius. Vėl apėmė susierzinimas. – Aš rizikavau rinkdamasi tave!

– Nieko nerizikavai. Ir Taras nebūtų tavęs išsukęs.

Eibo lengvabūdiškumas mane įsiutino.

– Nori pasakyti, iš pat pradžių žinojai, kad viskas prarasta?

Tą patį sakė ir Michailas. Kaip smagu, kai visi tavim tiki.

– Šitas svarstymas nieko nereiškia, – išsisuko Eibas. – Svarbiausia, kas bus dabar.

– Ir kas bus?

Jo tamsios akys klastingai žybtelėjo.

– Nieko, dėl ko vertėtų nerimauti.

Vienas iš sergėtojų palietė man ranką ragindamas eiti toliau. Nusikračiau jo ir pasilenkiau prie Eibo.

– Ką čia paistai! Kalbam apie mano gyvenimą! – riktelėjau. – Žinojau, kas manęs laukia. Iki teismo būsiu uždaryta kalėjime, o jei nuteis, liksiu ten amžinai. – Viskas pernelyg rimta! Nenoriu, kad mane teistų! Nenoriu viso gyvenimo praleisti tokioje vietoje kaip Tarasovas!

Sergėtojas vėl paragino, o Eibas pažiūrėjo į mane taip, kad kraujas sustingo gyslose.

– Tu nebūsi teisiama ir nesėsi į kalėjimą, – sušnypštė jis taip, kad neišgirstų sergėtojai. – Aš to neleisiu. Supratai?

Sutrikusi papurčiau galvą. Nebežinojau, ką manyti.

– Net tu nesi visagalis, seni.

Eibas nusišypsojo.

– Nustebtum sužinojusi, ką galiu. Be to, išdavikų nesodina į kalėjimą, Rouz. Visi tai žino.

Susiraukiau.

– Nenusišnekėk. Aišku, kad sodina. Ką dar, tavo manymu, daro su išdavikais? Paleidžia prigrasinę daugiau taip nedaryti?

– Ne, – atsakė Eibas nusisukdamas. – Jie pasmerkiami myriop.

Už neišsenkančią paramą ačiū visiems draugams ir artimiesiems, ypač savo nuostabiam ir kantriam vyrui. Be tavęs nebūčiau baigusi šios knygos. Nuoširdžiai dėkoju savo draugei Jen Ligot, turinčiai pastabią akį.

Kaip visada ačiū nenuilstamam agentui Jimui McCarthy ir visiems iš Dystel&Goderich agentūros, tarp jų ir Lauren Abramo, padedančiai „Vampyrų akademijai“ pasiekti kitas šalis. Taip pat dėkoju komandai iš Penquin Books – Jessicai Rothenmberg, Benui Schrankui, Casey McIntyre ir kitiems – jūs darote stebuklus. Leidėjai visame pasaulyje labai stengiasi supažindinti skaitytojus su Rouz ir aš nepaliauju stebėtis nuolatos augančiu tarptautiniu susidomėjimu. Dėkoju jums visiems.

Ir galiausiai žodis mano skaitytojams, jų entuziazmas nepaliauja manęs džiuginti. Ačiū už tai, kad skaitote šią seriją ir mylite jos veikėjus taip pat kaip ir aš.