Райчел Мид: Dvasios galia

Paskui buvau pakviesta aš. Viskas vyko kiek kitaip nei teisme, kur kaltintojas ir gynėjas vienas po kito apklausia įtariamąjį. Dabar jie paeiliui uždavinėjo klausimus, o teisėja stengėsi palaikyti tvarką.

– Panele Hetavėj, – praleidusi sergėtojos pareigybę tarė Airis, – kada vakar grįžote į savo kambarį?

– Tiksliai neprisimenu… – stengiausi žiūrėti į ją ir į Eibą, o ne į jūrą veidų salėje. – Gal penktą ar šeštą.

– Buvote viena?

– Taip. Iš pradžių. – Viešpatie, prasideda. – Paskui pas mane atėjo Adrianas Ivaškovas.

– Kelintą? – paklausė Eibas.

– Negaliu pasakyti. Gal praėjus porai valandų po mano grįžimo.

Eibas žavingai nusišypsojo Airis, ši skubiai vertė savo popierius.

– Pasak teismo ekspertų, karalienė buvo nužudyta tarp septintos ir aštuntos. Tada Rouz jau buvo ne viena. Žinoma, tai turės patvirtinti ponas Ivaškovas.

Žvilgtelėjau į salę. Daniela buvo išblyškusi kaip mirtis. Ji išgyveno baisiausią košmarą: Adrianas įpainiotas į žmogžudystės bylą. Adrianas atrodė keistai ramus. Beliko viltis, jog jis neprisigėrė.

Airis triumfuodama iškėlė kažkokį lapą.

– Turime valytojo parodymus. Juose teigiama, kad ponas Ivaškovas pas kaltinamąją atvyko maždaug dvidešimt po devynių.

– Stulbinantis tikslumas, – nusišaipė Eibas. – Ar tai gali patvirtinti ir budėtojas?

– Ne, – šaltai atrėmė Airis. – Bet to ir nereikia. Valytojas gerai prisimena laiką, nes jam buvo pertrauka. Tuo metu, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, panelė Hetavėj buvo viena. Ji neturi alibi.

– Tik remiantis tam tikrais abejotinais parodymais, – atkirto Eibas.

Daugiau apie laiką niekas nekalbėjo. Įkaltis buvo užfiksuotas ir aš giliai atsidusau. Man tai nepatiko, bet sprendžiant iš Lisos žodžių, to buvo galima tikėtis. Negerai, kad likau be alibi, bet, kaip sakė Eibas, tai dar nieko nereiškia. Kažin ar to užteks mane teisti? Laimė, jie neiškvietė Adriano, taigi bent jis neįpainiotas.

– Kitas įkaltis, – patenkinta paskelbė Airis. Ji pati suprato, kad valytojo parodymai nereikšmingi, tačiau jos veidas bylojo, kad kitas įkaltis yra aukso vertės.

Nors ne, sidabro. Sidabro kuolelis.

Dieve padėk – jos rankose buvo maišelis su sidabro kuoleliu. Kuolelis blizgėjo, bet jo smaigalys buvo tamsus. Kruvinas.

– Kuolelis, kuriuo nužudyta karalienė, – pareiškė Airis, – priklauso panelei Hetavėj.

Eibas nusikvatojo.

– Nejaugi? Sergėtojai nuolat gauna kuolelius. Jų daug ir visi vienodi.

Nekreipdama į jį dėmesio, Airis manęs paklausė:

– Kur jūsų kuolelis?

Susiraukiau.

– Mano kambaryje.

Airis atsisuko į salę.

– Sergėtojau Stounai.

Iš salės pakilo aukštas dampyras tankiais ūsais.

– Klausau.

– Ar jūs atlikote kratą panelės Hetavėj kambaryje?

Aš įsiutau.

– Knisotės po mano…

Eibas nutildė mane žvilgsniu.

– Taip, – atsakė sergėtojas.

– Radote ten sidabro kuolelių? – paklausė Airis.

– Ne.

Ji patenkinta atsigręžė į mus, bet Eibui šis įkaltis pasirodė dar niekingesnis už ankstesnį.

– Tai nieko neįrodo. Ji galėjo netyčia pamesti kuolelį.

– Kur pamesti? Gal karalienės širdyje?

– Panele Kein, – perspėjo teisėja.

– Atleiskite, jūsų kilnybe, – nesutrikusi atsiprašė Airis. – Panele Hetavėj, ar jūsų kuolelis kuo nors ypatingas? Ar atskirtumėt jį iš kitų?

– T-taip.

– Galėtumėt jį apibūdinti?

Sunkiai nurijau seilę. Mane apėmė negera nuojauta.

– Jis išraižytas. Raštas primena geometrines figūras.

Kartais sergėtojai išraižo savo kuolelius. Tą kuolelį radau Sibire ir pasilikau. Teisingiau, jį man grąžino Dimitrijus po to, kai nesėkmingai buvau suvariusi jam į širdį.

Airis priėjo prie Tarybos narių ir parodė kuolelį, kad šie galėtų jį geriau apžiūrėti. Paskui priėjo prie manęs.

– Ar čia tas pats raštas? Kuolelis jūsų?

Negalėjau patikėti savo akimis – tai tikrai mano kuolelis. Jau norėjau sakyti „taip“, bet sugavau Eibo žvilgsnį. Nors jis negalėjo man patarti, akys viską pasakė: Būk atsargi. Būk gudri. Kaip tokiu atveju pasielgtų slidusis Eibas?

– Jis… jis panašus į maniškį, – galiausiai atsakiau. – Bet nesu tikra, ar čia tas pats kuolelis.

Eibo šypsena patvirtino, kad atsakiau teisingai.

– Aišku, negalite. – Regis, nieko kito Airis ir nesitikėjo. Ji atidavė kuolelį teismo tarnautojui. – Tačiau dabar, kai Taryba įsitikino, kad apibūdinimas atitinka ir tai galėtų būti jos kuolelis, norėčiau pranešti, jog ekspertizė parodė… – Airis paėmė keletą lapų, jos veidą nušvietė pergalinga šypsena, – kad ant jo yra Rouz Hetavėj pirštų atspaudai.

Štai ir tas svarus įkaltis, apie kurį visi kalbėjo.

– Ar ant jo yra ir kitų pirštų atspaudų? – paklausė teisėja.

– Ne, jūsų kilnybe. Tik jos.

– Tai dar nieko nereiškia, – gūžtelėjo pečiais Eibas. Staiga mane apėmė nuojauta, kad jei atsistočiau ir prisipažinčiau nužudžiusi karalienę, jis ir tai atmestų kaip abejotiną įkaltį. – Kažkas pavogė Rouz kuolelį ir mūvėjo pirštines. Ant kuolelio jos pirštų atspaudai, nes tai jos kuolelis.

– Nemanot, kad viskas labai jau painu? – paklausė Airis.

– Jūsų įkalčiai nepakankami, – ginčijosi Eibas, – todėl viskas ir painu. Kaip Rouz būtų galėjusi patekti į karalienės miegamąjį? Kaip būtų praėjusi pro sergėtojus?

– Tokius klausimus verčiau palikime teismui, nors, turint omeny panelės Hetavėj, kaip įsilaužėlės, patirtį ir daugybę drausminių nusižengimų, neabejoju, kad jai buvo nesunku tai padaryti.

– Neturite nei įrodymų, nei prielaidų, – pareiškė Eibas.

– Mums jų ir nereikia, – atšovė Airis. – Bent jau kol kas. Užtat turime pakankamą pagrindą perduoti bylą teismui, ar ne? O juk dar nepaminėjome, kaip daugybės liudytojų akivaizdoje panelė Hetavėj grasino karalienei, jog ši pasigailėsianti dėl dekreto. Jei norite, galiu pacituoti, kaip ir kitus sodrius panelės Hetavėj posakius.

Staiga prisiminiau, kaip nenulaikiau liežuvio šnekėdama su Daniela, o netoliese stovėjo būrelis jos draugų. Tada pasakiau, jog karalienei nepavyks manęs papirkti. Prastai. Kaip ir dalyvavimas slaptose apeigose bei pareiškimai, kad neverta saugoti karalienės (kai buvo pagrobta Lisa). Taip, Airis turėjo iš ko rinktis…

– Tiesa, – kalbėjo toliau Airis, – dar turime parodymus, kaip karalienė pasmerkia panelės Hetavėj draugystę su Adrianu Ivaškovu, ypač po to, kai jie nusprendė slapta susituokti. – Jau norėjau prieštarauti, bet Eibas mane sulaikė. – Taip pat yra daugybė liudijimų apie viešus Jos didenybės ir panelės Hetavėj kivirčus. Ar man juos surasti, ar jau galime balsuoti dėl bylos perdavimo teismui?

Paskutinis klausimas buvo skirtas teisėjai. Nors nesu teisininkė, man įkalčiai pasirodė užtektinai rimti. Pati būčiau pasakiusi, kad yra pagrindas įtarti mane žmogžudyste, bet…

– Jūsų kilnybe, – kreipiausi į teisėją, besirengiančią skelbti nuosprendį, – ar galiu šį tą pasakyti?

Teisėja pagalvojo, paskui trūktelėjo pečiais.

– Kodėl ne? Mes renkame visus įkalčius.

Mano pasisakymo Eibo planuose nebuvo numatyta. Jis atskubėjo tikėdamasis sulaikyti išmintingu patarimu, bet pavėlavo.

– Ką gi, – pradėjau vildamasi, jog kalbu ramiai ir neiškelsiu scenos. – Pateikėte pakankamai svarių įkalčių. – Eibas susiraukė. Retai matydavau jį tokį, kita vertus, jis retai kada paleisdavo vadžias iš rankų. – Tačiau jie pernelyg svarūs. Jei norėčiau ką nors nužudyti, nesielgčiau taip kvailai. Negi būčiau palikusi savo kuolelį smygsoti karalienės širdyje? Manot, nebūčiau mūvėjusi pirštinių? Baikit. Tai jau įžeidimas. Jei esu sumani, kaip teigiama mano byloje, kodėl turėčiau taip kvailai elgtis? Rimtai. Jei būčiau ką nors nužudžiusi, jūs manęs nė neįtartumėt, todėl neįžeidinėkit.