Райчел Мид: Dvasios galia

Bet šįkart nesuteiksiu Dimitrijui tokio malonumo. Jis pernelyg mane įskaudino. Pats liepė nesiartinti, tad jei nusprendė rafinuotai žaisti mano jausmais, nepavyks. Todėl tik išdidžiai jį nužvelgiau ir nuėjau prie bufeto. Užsisakiau arbatos ir šokoladinį plikytą pyragaitį. Kiek pasvarsčiusi paprašiau dar vieno. Nėra ko čia maivytis.

Ketinau valgyti lauke, bet žvilgtelėjusi pro tamsintus kavinės langus išvydau lyjant. Po šimts. O gal spjauti į orą ir pasiimti valgį išsinešti? Na jau ne. Tegu Dimitrijus nemano, kad išsigandau. Akimis susiradau laisvą staliuką kuo toliau nuo Dimitrijaus ir patraukiau prie jo nežiūrėdama į buvusį mylimąjį.

– Sveika, Rouz. Ateisi į Tarybos posėdį?

Sustingau. Draugiškai šypsodamasis mane užkalbino vienas Dimitrijaus sergėtojų. Neprisiminiau jo vardo, bet susitikus jis kaskart nusišypsodavo. Nenorėdama pasirodyti nemandagi, atsakiau, nors ir stovėjau šalia Dimitrijaus.

– Taip, – demonstratyviai žvelgiau tik į sergėtoją. – Bet prieš tai norėjau užkąsti.

– Ar būsi įleista? – paklausė kitas sergėtojas. Jis irgi šypsojosi. Dingtelėjo, kad jie iš manęs tyčiojasi, bet pamačiau, jog ne. Veiduose įžvelgiau pritarimą.

– Geras klausimas. – Atsikandau pyragaičio. – Bet pamėginti verta. Kaip ir pamėginti gražiai elgtis.

Pirmasis sergėtojas nusijuokė.

– Per daug nesistenk. Jie nusipelnė tavo kandžių pastabų dėl to absurdiško amžiaus įstatymo.

Kiti sergėtojai linktelėjo.

– Kokio dar amžiaus įstatymo? – staiga paklausė Dimitrijus.

Pati nepajutau, kaip atsigręžiau. Tuoj pat užėmė kvapą. Baik, Rouz, subariau save. Nepamiršk, kad ant jo pyksti. Be to, pasirinkai Adrianą.

– Kilmingieji priėmė dekretą, nes mano, jog kautis su strigojais šešiolikmečiai gali taip pat sėkmingai kaip ir aštuoniolikmečiai, – atsakiau ir vėl atsikandau pyragaičio.

Dimitrijus taip staigiai atlošė galvą, kad vos nepaspringau.

– Kurie šešiolikmečiai gali kautis su strigojais?

Sergėtojai įsitempė, bet nieko neatsakė. Sunkiai nurijau kąsnelį pyragaičio, o prabilus pasidarė baisu.

– Tai ir yra dekretas. Nuo šiol sergėtojais bus tampama sulaukus šešiolikos.

– Kada tai buvo nuspręsta? – griežtai paklausė Dimitrijus.

– Prieš kelias dienas. Negi nežinojai?

Žvilgtelėjau į sergėtojus. Vienas tik gūžtelėjo pečiais. Matyt, net ir patikėję, kad Dimitrijus vėl dampyras, neskubėjo aptarinėti su juo reikalų. Dimitrijus bendravo tik su Lisa ir tardytojais.

– Ne, – suraukęs antakius, Dimitrijus tebevirškino naujieną.

Tylomis baigiau pyragaitį tikėdamasi, kad jis ką nors pasakys. Ir neapsirikau.

– Tai beprotybė, – pareiškė Dimitrijus. – Tai ne tik amoralu, bet ir tikrų tikriausia savižudybė. Jie per jauni.

– Žinau. Taša pateikė svarių argumentų prieš. Aš irgi.

Tačiau Dimitrijus suabejojo pastaraisiais mano žodžiais, juolab kad sergėtojai plačiai išsišiepė.

– Ar nuspręsta vienbalsiai? – paklausė jis.

Dabar jis su manim kalbėjo kaip tardytojas, rimtai ir susikaupęs. Vis geriau nei ankstesnė depresija, nusprendžiau. Be to, dabar bent jau neveja manęs šalin.

– Vieno balso persvara. Jei Lisa būtų turėjusi balso teisę, dekretas nebūtų buvęs priimtas.

– Aha, – Dimitrijus sukinėjo puodelį, – kvorumas.

– Tu apie tai žinai? – paklausiau stebėdamasi.

– Tai senas morojų įstatymas.

– Ir man taip buvo pasakyta.

– Ką ketina daryti opozicija? Nušalinti Tarybą ar iškovoti Lisai balso teisę?

– Ir viena, ir kita.

Dimitrijus papurtė galvą ir užsikišo plaukus už ausų.

– Taip negalima. Reikia pasirinkti vieną tikslą ir sutelkti visas jėgas. Mano manymu, protingiausia būtų kovoti dėl Lisos balso teisės. Tarybai reikia Dragomirų atstovo, be to, per tardymą mačiau, kaip visi į ją žiūri. – Paminėjus tardymą Dimitrijaus balse suskambo kartėlis. – Būtų lengviau, jei opozicija susitelktų į vieną tikslą.

Pradėjusi valgyti antrą plikytą pyragaitį, pamiršau, kad buvau nusprendusi nekreipti į Dimitrijų dėmesio. Tegu kalba. Grįžus jo akys pirmą kartą užsidegė ryžtu, jis kažkuo susidomėjo. Be to, nors kartą nereikėjo klausytis, kaip jis Lisai prisiekia amžiną ištikimybę, o manęs nė neprisileidžia. Toks Dimitrijus man patiko kur kas labiau.

Jis kaip anksčiau buvo pasiryžęs rizikuoti gyvybe tiesos labui. Net pasigailėjau, kad jis nebe tas erzinantis, prislėgtas tipas, vejantis mane šalin. Matant jį tokį atgijo seni prisiminimai ir trauka, kurią, tikėjausi, pavyko pamiršti. Dabar Dimitrijus atrodė dar seksualesnis. Taip užsidegdavo, kai kaudavomės, net kai mylėdavomės. Toks ir turėjo būti – nenugalimas ir ryžtingas. Džiaugiausi ir… kankinausi, nes man Dimitrijus buvo prarastas.

Jei Dimitrijus ką nors ir suprato, neparodė. Pažvelgė į akis ir pavergė savo žvilgsniu.

– Kai pamatysi Tašą, paprašyk, kad mane susirastų. Turim tai aptarti.

– Tai Taša gali būti tavo draugė, o aš ne? – išsprūdo nespėjus susilaikyti.

Paraudau iš gėdos, kad nesusitvardžiau sergėtojų akivaizdoje. Dimitrijui irgi nepatiko, kad mūsų pokalbį girdi tiek pašalinių ausų. Jis žvilgtelėjo į sergėtoją, kuris pirmas mane užkalbino.

– Ar galim pasikalbėti akis į akį?

Sergėtojai susižvelgė ir sutartinai atsitraukė. Tiesa, netoli. Tačiau bent jau negirdės, apie ką šnekėsime. Dimitrijus atsigręžė į mane. Atsisėdau priešais jį.

– Tu ir Taša – du skirtingi dalykai. Ji gali būti mano gyvenime, o tu – ne.

– Vis dėlto, – piktai atšoviau atmesdama plaukus, – tau manęs reikia kaip pasiuntinukės.

– Kažin ar tau manęs reikia, – kandžiai vyptelėjo vos linktelėdamas galva.

Neiškart supratau, ką jis nori pasakyti: tada toptelėjo – Dimitrijus pamatė įkandimų žymes. Nebuvo ko gėdytis, bet vėl uždengiau kaklą plaukais.

– Tai ne tavo reikalas, – atkirtau tikėdamasi, kad sergėtojai nieko nepastebėjo.

– Taip ir yra, – Dimitrijaus balse pasigirdo triumfo gaidelė. – Tu turi savo gyvenimą, o – aš savo.

– Dėl Dievo meilės! – įsiutau. – Gal liausiesi…

Ir tada mus užgriuvo armija.

Na, ne visai armija, bet ką tik kavinėje buvome tik aš, Dimitrijus ir jo apsauga, o staiga mus apsupo sergėtojai. Ir ne šiaip sergėtojai. Juodos su baltu uniformos raudonomis sagomis rodė, kad tai asmeninė karalienės apsauga. Jų buvo mažiausiai dvidešimt.

Visi mirtinai pavojingi, geriausi iš geriausių. Per amžius karališkoji gvardija užkirto kelią ne vienam pasikėsinimui į monarcho gyvybę. Dabar šie treniruoti žudikai apsupo mus. Abu su Dimitrijum pašokom ant kojų: pajutom grėsmę. Mudu skyrė staliukas, bet iškart užėmėm gynybinę poziciją – surėmėm nugaras.

Dimitrijaus apsauga vilkėjo kasdienius drabužius ir kiek nustebo išvydę kolegas, bet tuoj pat stojo jų pusėn. Šypsenos dingo. Norėjau užstoti Dimitrijų, bet negalėjau.

– Eisi su mumis, – pasakė vienas karalienės sergėtojų. – Jei priešinsies, išvesime jėga.

– Atstokit nuo jo! – surikau varstydama sergėtojus žvilgsniu. Prasiveržė manyje besitvenkianti tamsa. Ko jie lenda prie Dimitrijaus? Nejaugi nepasitiki? – Jis nieko nepadarė! Negi nematot, kad jis vėl dampyras?

Sergėtojas nustebęs kilstelėjo antakius.

– Sakiau ne jam.

– Atėjot suimti… manęs?

Stengiausi prisiminti, ką iškrėčiau. Nė nedingtelėjo, kad karalienė sužinojo apie naktį, praleistą su Adrianu, ir nutarė mane pamokyti. Bet juk dėl to niekas nesiunčia karališkosios gvardijos? Ar siunčia? Gal mano akibrokštai šįsyk peržengė ribą?