Райчел Мид: Dvasios galia

O man dar anksti tapti mama. Su Dimitrijum tokių bėdų nekilo, nes dampyrai negali turėti vaikų. Bet Adrianas – kas kita. Ir nors sergame retai, aš Adrianui nebuvau nei pirma… nei antra, nei trečia…

– Tai ar turi? – paklausiau nekantriai. Nepraradau budrumo, bet vis tiek troškau mylėtis.

– Turiu, – atsakė Adrianas, irgi atsisėsdamas. – Savo kambaryje.

Žiūrėjome vienas į kitą. Jo kambarys kitame rūmų gale.

Adrianas prisislinko arčiau ir švelniai sukando man ausies spenelį.

– Nedidelė tikimybė, kad kas nutiks.

Užsimerkiau ir padėjau galvą jam ant peties. Jis uždėjo rankas man ant klubų ir ėmė glostyti.

– Kas tu, daktaras?

Jis tyliai nusijuokė ir pabučiavo man kaklą.

– Ne, tiesiog esu linkęs rizikuoti. Tik nesakyk, kad to nenori.

Atsimerkiau ir pakėliau galvą, kad pažiūrėčiau jam į akis. Jis teisus. Aš norėjau. Labai norėjau. Degiau aistra ir buvau pasiruošusi pamiršti bet kokį atsargumą. Galų gale tikimybė ne tokia jau didelė, tiesa? Kiek porų visą gyvenimą veltui stengiasi susilaukti vaikų? Geismas buvo toks stiprus, kad nustebau, kai viršų paėmė sveikas protas.

– Negaliu rizikuoti, – galiausiai pasakiau.

Adrianas ilgokai žiūrėjo į mane, paskui linktelėjo.

– Gerai. Kitą kartą. Šiąnakt… elgsimės atsakingai.

– Ir tai viskas, ką gali pasakyti?

Adrianas susiraukė.

– O kas man belieka? Tu atsisakei.

– Taip, bet… tu galėjai panaudoti įtaigą…

Dabar Adrianas tikrai apstulbo.

– Nori, kad panaudočiau įtaigą?

– Ne, aišku ne… Tiesiog pamaniau, kad galėtum…

Adrianas suėmė man veidą.

– Rouz, aš sukčiauju lošdamas ir perku alkoholį nepilnamečiams. Bet niekada neversiu tavęs elgtis prieš savo valią.

Staiga ėmiau jį bučiuoti. Adrianas taip apstulbo, kad sustingo, bet galiausiai, tegu ir labai nenoriai, mane atstūmė.

– Mažoji dampyre, – tarė ironiškai, – vargu ar elgiesi atsakingai.

– Mes galim elgtis atsakingai ir neatsisakydami šito…

– Pati nesupranti, ką…

Jis nutilo ir įsmeigė akis į mano apnuogintą kaklą. Mūsų žvilgsniai susitiko, bet aš tylėjau. Žodžių ir nereikėjo – kvietimas buvo akivaizdus.

– Rouz… – Adrianas dvejojo, tačiau jo akyse išvydau alkį.

Nors kraujo gėrimas ir neprilygsta seksui, vampyrams taip pat sunku jam atsispirti, o susijaudinimas gali sukelti tokią ekstazę, prilygstančią mylėjimuisi – bent taip teko girdėti. Tiesa, tai draudžiama. Dampyrės, leidžiančios gerti kraują per sueitį, vadinamos kraujo kekšėmis. Dampyrai tai laiko gėdingu dalyku, bet aš jau buvau tai dariusi su Lisa, kai jai reikėjo kraujo, ir su Dimitrijum, kai šis buvo strigojus. Pojūčiai buvo nepakartojami.

Jau nusiraminęs Adrianas paklausė:

– Rouz, ar supranti, ko prašai?

– Taip. – Pirštu švelniai perbraukiau jam lūpas ir paliečiau iltis. Priminiau jo paties žodžius. – Tik nesakyk, kad to nenori.

Dar ir kaip norėjo. Lūpos įsisiurbė į kaklą, pajutau smingant iltis. Riktelėjau iš skausmo, bet netrukus jį nuslopino endorfinų antplūdis. Apėmė palaima. Gerdamas kraują Adrianas prisitraukė mane arčiau ir krūtine prisispaudė prie nugaros. Lyg per sapną jutau rankas, glamonėjančias mano kūną, deginančias lūpas… Skendau ekstazėje.

Kai Adrianas galiausiai atsitraukė, pasijutau viena. Man jo reikėjo. Ištiesiau ranką. Adrianas ją švelniai atstūmė laižydamasis kraują nuo lūpų.

– Atsargiau, mažoji dampyre. Aš ir taip užtrukau ilgiau, nei derėjo. Nedaug trūko, tau būtų užaugę sparnai ir būtum išskridusi.

Aš ir norėjau išskristi… Netrukus ekstazė praėjo ir aš atsipeikėjau. Tiesa, vis dar buvau apimta palaimos, endorfinai patenkino mano geismą. Svaigulys silpo, protas blaivėjo. Matydamas, kad atsigaunu, Adrianas atsipalaidavo ir išsitiesė ant lovos. Susirangiau šalia. Jis atrodė laimingas ne mažiau už mane.

– Tai buvo pats geriausias neseksas.

Aš tik mieguistai nusišypsojau. Jau buvo vėlu, o atslūgus endorfinams suėmė miegas. Tylus sąžinės balselis priekaištavo, kad nors pati to norėjau ir myliu Adrianą, pasielgiau negerai, nes taip troškau užmiršti savo skausmą.

Paprieštaravau, kad tai netiesa, ir balselis nutilo. Užmigau šalia Adriano taip ramiai, kaip jau seniai nebuvau miegojusi.

Kitą rytą atsikėliau, nusiprausiau, apsirengiau ir netgi išsidžiovinau plaukus nepažadindama Adriano. Nors ko čia stebėtis – kiek kartų rytą mes su draugais esam vargę mėgindami išversti jį iš lovos. Girtas ar ne jis miegodavo kaip negyvas.

Su plaukais sugaišau kiek ilgiau nei įprastai. Ant kaklo ryškėjo vakarykščio įkandimo žymės, todėl juos palikau palaidus ir persimečiau per petį, kad uždengtų kaklą. Paslėpusi įkandimą susimąsčiau, ką daryti toliau. Maždaug po valandos Taryba klausysis argumentų dėl sergėtojų amžiaus, morojų dalyvavimo kautynėse ir Dragomirų balso teisės. Nieku gyvu negaliu praleisti aktualiausių klausimų svarstymo – žinoma, jei tik būsiu įleista…

Adriano nutariau nežadinti. Susikuitęs pataluose jis ramiai miegojo. Jei pažadinsiu, turėsiu laukti, kol susiruoš. Mintimis paieškojusi Lisos išsiaiškinau, kad ji sėdi kavinėje. Viena. Norėjau su ja pasikalbėti ir papusryčiauti, tad nusprendžiau, jog Adrianas apsieis ir be manęs. Palikau jam laiškelį, paprašiau išeinant užtrenkti duris ir užbaigiau daugybe XO.

Pusiaukelėje į kavinę pajutau, kad planas papusryčiauti su Lisa žlugo – prie jos atsisėdo Kristianas.

Ką gi. Pastaruoju metu tiek visko nutiko, kad net nepasidomėjau asmeniniu Lisos gyvenimu. Po nakties sandėlyje nesistebėjau matydama juos drauge, nors ir jaučiau, kad tai ne romantiškas susitaikymas. Dar ne. Veikiau mėginimas susidraugauti ir užgniaužti nuolatinį pavydą ir nepasitikėjimą.

Negi dabar galiu jiems trukdyti? Netoli sergėtojų būstinės irgi yra kavinė, kurioje prekiaujama kava ir spurgomis. Bus gerai, jei tik niekas neprisimins, kad teoriškai vis dar esu nubausta, be to, šakojausi Taryboje.

Tik ar ne per daug tikiuosi?

Vis dėlto nusprendžiau rizikuoti ir patraukiau ten neramiai žvalgydamasi į apniukusį dangų. Lietus tikrai nepakels man nuotaikos. Tačiau įėjus į kavinę pamačiau, jog neverta nerimauti, kad atkreipsiu kieno nors dėmesį. Ten jau buvo įdomesnis apkalbų objektas – Dimitrijus.

Jis sėdėjo apsuptas sergėtojų, ir nors džiaugiausi matydama jį laisvėje, supykau, kad vis dar yra saugomas. Na, čia bent jau nebuvo minios. Atėjusieji papusryčiauti būtinai jį nužvelgdavo, nors pasilikdavo tik keletas. Šiandien su Dimitrijum tebuvo penki sergėtojai. Geras ženklas. Jis sėdėjo vienas, priešais pasidėjęs kavą ir prakąstą spurgą, padengtą glajumi. Skaitė kažkokią knygą. Galėjau lažintis, jog tai vesternas.

Prie Dimitrijaus niekas nesisėdo. Sergėtojai stovėjo ratu: vienas prie durų, po du prie sienų ir gretimų staliukų. Tik ką jie saugojo? Dimitrijus buvo taip įnikęs į knygą, kad nematė nei sergėtojų, nei lankytojų – arba tiesiog apsimetė jų nepastebįs. Atrodė taikiai, bet aš prisiminiau Adriano žodžius. O jei jame liko šiek tiek strigojaus? Šiek tiek tamsos? Taip teigė ir pats Dimitrijus, sakydamas negalįs nieko mylėti.

Mes visada pajusdavom vienas kitą. Net minioje žinodavau, kur jis. Ir dabar, nors ir kaip įsitraukęs į knygą, man įėjus Dimitrijus pakėlė galvą. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jo veidas buvo neįskaitomas, bet aš pajutau, kad jis kažko laukė.

Manęs – staiga supratau su nuostaba. Tegu ir susikivirčijome bažnyčioje, tikėjosi, kad jį susirasiu ir prisieksiu mylinti. Kodėl? Todėl, kad visada pasiduodavau jausmams? Ar todėl… kad troško tai išgirsti?