Райчел Мид: Dvasios galia

Gal jie ką nors žino? Apsidžiaugusi Lisa pribėgo prie jų.

– Ačiū Dievui. Neturim jokių žinių… Tik tai, kad Tatjana negyva, o Rouz suimta. – Lisa maldaujamai pažvelgė į Danielą. – Juk tai tik nesusipratimas?

Daniela uždėjo ranką Lisai ant peties ir pažvelgė užuojautos kupinu žvilgsniu.

– Bijau, kad ne. Šiąnakt nužudyta Tatjana, o Rouz – pagrindinė įtariamoji.

– Ji to nepadarė! – šūktelėjo Lisa.

Pasipiktinęs Kristianas jai pritarė.

– Jei Rouz nenulaikė liežuvio Taryboje, tai dar ne priežastis ją apkaltinti. – Kristianas mąstė taip pat kaip aš – net baisu. – Kaip ir dalyvavimas slaptose apeigose.

– Tu teisus, to nepakanka, – sutiko Daniela. – Bet toks elgesys byloja ne jos naudai, ypač jei esama kitų įkalčių.

– Kokių įkalčių? – griežtai paklausė Lisa.

– Nežinau, – tarsi atsiprašė Daniela. – Dabar vyksta tyrimas, paskui bus surengtas bylos svarstymas, kuriame bus pateikti įkalčiai ir apklausta Rouz – kur tuo metu buvo, kokie galėjo būti jos motyvai ir panašiai. – Ji stebėjo skubančius pro šalį. – Jei tik iki to prieis. Tokio… nutikimo nebuvo jau daug šimtmečių. Iki bus išrinktas naujas monarchas, Taryba įgyja visą valdžią, tačiau neramumų neišvengsi. Visi apimti panikos. Nenustebiu, jei bus paskelbta karinė padėtis.

Kristianas su viltimi pažvelgė į Lisą.

– Vakar matei Rouz? Ji buvo su tavim?

Lisa susiraukė.

– Ne. Tikriausiai ji buvo savo kambaryje. Paskutinįkart ją mačiau užvakar.

Danielai tai nepatiko.

– Tai viską komplikuoja. Jei Rouz buvo viena, neturi alibi.

– Ji buvo ne viena.

Visų akys susmigo į Adrianą. Tai buvo pirmi jo ištarti žodžiai. Iki tol Lisa nelabai kreipė dėmesį į Adrianą, taigi ir aš gerai jo nemačiau. Dabar ėmė tiriamai apžiūrinėti. Dėl streso ir nerimo jis atrodė vyresnis. Žvilgtelėjusi į aurą Lisa pastebėjo, kad auksinė dvasios spalva susiliejusi su kitomis ir patamsėjusi. Spalvos kibirkščiavo perspėdamos apie nestabilią psichiką. Nors viskas įvyko žaibiškai, matyt, Adrianas jau spėjo griebtis cigarečių ir alkoholio – taip jis kovodavo su stresu.

– Ką nori pasakyti? – griežtai paklausė Daniela.

Adrianas gūžtelėjo pečiais.

– Ji buvo ne viena – mudu kartu praleidome naktį.

Lisa su Kristianu bent jau pamėgino nuslėpti nuostabą, o Danielos veidą iškreipė siaubas, būdingas visiems tėvams, sužinojusiems apie vaikų seksualinį gyvenimą. Adrianas matė motinos reakciją.

– Tik nepamokslauk, – perspėjo. – Dabar nesvarbu, ką apie tai manai. – Jis mostelėjo ranka į būrelį išsigandusių morojų, kurie rėkavo, kad Viktoras Daškovas įsigavo į rūmus jų išžudyti. Adrianas tik palingavo galvą ir atsigręžė į mamą. – Aš buvau su Rouz. Tai įrodo, kad ji nekalta. O motinišką nepasitenkinimą mano asmeniniu gyvenimu galėsi išreikšti ir vėliau.

– Aš nerimauju ne dėl to! Jei yra rimtų įkalčių, o tu į tai įsipainiojęs, įtarimai gali kristi ir ant tavęs!

Danielos šaltakraujiškumo neliko nė ženklo.

– Ji buvo mano teta! – pasipiktinęs riktelėjo Adrianas. – Kurių velnių mudviem su Rouz būtų reikėję ją žudyti?

– Nes ji nepritarė jūsų draugystei, o Rouz dar ir siuto dėl dekreto, – tiesiai rėžė Kristianas. Tai išgirdusi Lisa sužaibavo akimis, bet jis tik gūžtelėjo pečiais. – Kas? Tiesiog vardiju faktus. Jei ne aš, pasakys kas nors kitas. Visi žino, kokie gandai sklando apie Rouz – kai kurie netgi perdėti.

Taikliai pastebėta.

– Kada? – Daniela sugriebė Adrianui už rankovės. – Kada nuėjai pas Rouz?

– Nežinau. Neprisimenu.

Daniela papurtė sūnų.

– Adrianai! Surimtėk! Tai nepaprastai svarbu! Jei ten nuėjai prieš nužudant Tatjaną, vadinasi, esi nekaltas. Jei jau po…

– Tada Rouz turi alibi, – pertraukė jis. – Ir viskas išsisprendžia.

– Tikiuosi, taip ir bus, – sumurmėjo Daniela, žvelgdama į tolį. Ji karštligiškai svarstė, kaip apsaugoti sūnų. Aš tebuvau trukdis. Jai terūpėjo jos vaikas, ir tai visai suprantama. – Vis tiek surasim tau advokatą. Pasikalbėsiu su Deimonu. Reikia jį rasti dar prieš šio vakaro svarstymą. Rufusas irgi turi apie tai žinoti. Po velnių. – Adrianas nustebęs kilstelėjo antakius: ponia Ivaškova retai keikdavosi. – Turime žinoti, kada pas ją nuėjai.

Atrodė, pergedęs Adrianas tuoj nualps – jam verkiant reikėjo užsirūkyti ar išgerti. Man nepatiko matyti jį tokį, ypač dėl manęs. Taip, jis stiprus, bet prigimtis ir šalutinis dvasios poveikis darė savo. Kad ir kaip iškankintas, Adrianas stengėsi prisiminti.

– Fojė kažką sutikau… regis, valytoją… Bet budėtojo ten nebuvo.

Daugumoje rūmų pastatų įprastai būna budėtojas.

Danielos veidas nušvito.

– Šito mums ir reikėjo. Deimonas išsiaiškins, kada ten nuėjai, kad pagaliau būtum iš viso šito išpainiotas.

– Ir galės mane ginti, jei viskas pasisuks ne taip?

– Žinoma, – nedvejodama atsakė Daniela.

– O kaip Rouz?

– O ką Rouz?

Adrianas vos laikėsi ant kojų, bet jo žalios akys buvo nepaprastai rimtos.

– Jei paaiškės, kad teta Tatjana nužudyta anksčiau ir Rouz bus atiduota sudraskyti vilkams, ar Deimonas gins ir ją?

Daniela sutriko.

– Matai, mielasis, Deimonas nėra advokatas…

– Gali jo paprašyti, – nenusileido Adrianas.

– Sūnau, – pasakė Daniela išvargusiu balsu, – pats nesupranti, ką šneki. Kalbama, kad įkalčiai prieš Rouz labai rimti. Jei mūsų šeima ją parems…

– Galima pamanyti, kad mes remiam žmogžudystę! Juk susipažinai su Rouz. Ji tau patiko. Ar gali žiūrėdama man į akis pasakyti, kad paliksi ją niekam tikusiam advokatėliui, kuris jai bus paskirtas? Ką?

Daniela išblyško ir net krūptelėjo. Tikriausiai buvo nepratusi prie tokio vėjavaikio sūnelio atkaklumo. Adrianas kalbėjo logiškai, bet tiek balse, tiek elgesyje buvo justi pamišimo gaidelės. Tai gąsdino. Net nežinojau, kas dėl to kaltas – dvasia ar stresas.

– Aš… aš pasišnekėsiu su Deimonu, – galiausiai išspaudė Daniela. Ji vargais negalais prisivertė duoti tą pažadą.

Adrianas sunkiai atsiduso, jo pyktis užgeso.

– Ačiū.

Daniela pradingo minioje palikdama Adrianą su Lisa ir Kristianu. Tiedu atrodė ne mažiau pritrenkti už Danielą.

– Deimonas Taras? – spėjo Lisa.

Adrianas linktelėjo.

– Kas jis toks? – paklausė Kristianas.

– Mamos pusbrolis, – paaiškino Adrianas. – Šeimos teisininkas. Tikras ryklys. Kiek suktas, bet visada pasiekia savo.

– Tai jau šis tas, – mąsliai tarė Kristianas. – Bet ar jis ganėtinai suktas atremti tariamai rimtus įkalčius?

– Nežinau. Tikrai nežinau. – Adrianas užsigalvojęs kyštelėjo ranką į kišenę, bet cigarečių ten nebuvo. Jis atsiduso. – Nenutuokiu, nei kas per įkalčiai, nei kaip žuvo teta Tatjana. Tik išgirdau, kad šįryt ji buvo rasta negyva.

Lisa su Kristianu susižvelgė. Kristianas patraukė pečiais, Lisa pasigręžė į Adrianą. Jai teko nelengvas vaidmuo.

– Tatjanai sidabro kuoleliu buvo perverta širdis.

Adrianas tylėjo, jo išraiška nepasikeitė. Lisai dingtelėjo, kad užsišnekėję apie alibi, įkalčius ir advokatus visi tiesiog pamiršo, kad Tatjana buvo Adriano teta. Tiesa, jis nepritarė kai kuriems jos sprendimams ir dažnai pasišaipydavo už nugaros, bet vis tiek ji buvo jo teta, kurią jis pažinojo visą gyvenimą. Ir dabar turbūt jaučia netekties skausmą. Net aš buvau sutrikusi. Nors man ir nepatiko Tatjanos elgesys su manim, nelinkėjau jai mirties. Be to, prisiminiau, kad retkarčiais nebuvau jai tuščia vieta. Gal Tatjana ir vaidino, bet tikėjau jos nuoširdumu tą vakarą, kai užsuko pas Ivaškovus. Atrodė pavargusi ir susimąsčiusi, kaip sugrąžinti santarvę morojų visuomenei.