Райчел Мид: Dvasios galia

Lisa palydėjo akimis nueinantį Adrianą, širdį suspaudė liūdesys ir užuojauta. Kristianas švelniai paėmė jai už rankos.

– Eime. Sužinojome, ką norėjome sužinoti. Čia mes tik trukdome.

Bejėgė Lisa leidosi išvedama į lauką. Besileidžianti vakaro saulė užliejo medžius auksine šviesa. Jau tada, kai grįžome su Dimitrijum, lauke šurmuliavo minia, bet šįkart susirinkusiųjų buvo nepalyginti daugiau. Išsigandę rūmų gyventojai dalijosi naujienomis, kai kurie jau buvo spėję persirengti gedulo drabužiais, akyse spindėjo ašaros. Kažin ar jos tikros? Kilmingieji visomis išgalėmis sieks valdžios.

Kaskart, išgirdus mano vardą, Lisą suimdavo pyktis. Ir ne šiaip pyktis, o dvasios sukelta tamsa, temdanti ir mūsų ryšį, ir jos savitvardą. Dvasios prakeiksmas.

– Negaliu patikėti! – riktelėjo ji Kristianui. Tas skubiai pasivedėjo ją į nuošalesnę vietą. – Kaip kas nors galėjo pagalvoti, kad dėl to kalta Rouz? Tai spąstai! Gudrūs spąstai!

– Žinau, žinau. – Kristianas irgi pastebėjo šalutinį dvasios poveikį ir stengėsi nuraminti Lisą. Priėję didžiulį riešutmedį jie susėdo ant žolės medžio pavėsyje. – Mes abu žinom, kad Rouz nekalta, ir tai įrodysim. Ji nebus nubausta už nusikaltimą, kurio nepadarė.

– Tu jų nepažįsti, – sumurmėjo Lisa. – Jei kažkas nusprendė pašalinti ją iš kelio, jų niekas nesulaikys.

Kad Lisai palengvėtų, nepastebimai perėmiau dalelę tamsos. Deja, mane tai tik įsiutino.

Kristianas nusijuokė.

– Nepamiršk, kad tarp jų užaugau, su jų vaikais lankiau mokyklą, tad pažįstu juos kaip nuluptus. Bet nepanikuokim be reikalo, gerai?

Lisa atsiduso, jai šiek tiek atlėgo. Jei būsiu neatsargi, perimsiu per daug tamsos. Lisa nedrąsiai nusišypsojo Kristianui.

– Kalbi labai racionaliai.

– Racionalumą kiekvienas supranta savaip. Aš dažniausiai lieku nesuprastas, – išdidžiai pareiškė Kristianas.

Lisa nusijuokė.

– Tikrai.

Kristiano veidas sušvelnėjo.

– Tikiuosi, dabar neliksiu nesuprastas, nes galiu gauti antausį.

Jis pasilenkė ir surado jos lūpas. Lisa atsakė akimirksniu, užsimiršo svaigiame bučiny. Nelaimė, įtraukė ir mane. Kai jie atsiplėšė vienas nuo kito, Lisos širdis daužėsi, skruostai liepsnojo.

– Ką norėjai pasakyti šįkart? – paklausė tebejausdama jo bučinį ant savo lūpų.

– Kad atsiprašau.

Lisa nusigręžė ir ėmė nervingai pešioti žolę. Atsidususi pažvelgė į Kristianą.

– Kristianai… ar kas nors buvo tarp tavęs ir Džil? Arba Mijos?

Kristianas išplėtė akis.

– Ką? Kaip galėjai šitaip pamanyti?

– Praleidai su jomis nemažai laiko.

– Man egzistuoja tik viena. – Ramus žydrų akių žvilgsnis be žodžių pasakė, kas ji. – Nė vienai nepuoselėjau tokių jausmų. Net po nutikimo su Eivere…

– Kristianai, labai dėl to atsiprašau…

– Nereikia…

– Reikia…

– Po velniais, ar leisi man…

– Ne, – pertraukė Lisa, lenkdamasi jo pabučiuoti. Bučinys nutvilkė visą kūną – dabar Lisai rūpėjo tik Kristianas.

Taip. Taša teisi – tik aš galėjau juos sutaikyti. Tiesa, nemaniau, kad tam prireiks mano arešto.

Išėjau iš Lisos minčių norėdama suteikti privatumo ir nematyti jų seilėjantis. Nepavydėjau, bet šiuo metu jie man negali niekuo padėti, be to, jiems jau seniai laikas susitaikyti. Dabar belieka laukti, o tai tikrai sveikiau negu tai, kuo tikriausiai užsiima Adrianas…

Išsitiesiau ant lovos ir pažvelgiau į lubas. Metalas ir pilkos spalvos varė mane iš proto. Nebuvo į ką žiūrėti, neturėjau net ko paskaityti. Jaučiausi kaip narve uždarytas žvėris. Kameros ankštuma slėgė vis stipriau. Beliko pergalvoti tai, ką sužinojau per Lisą, išnagrinėti kiekvieną žodį. Mane kamavo daugybė klausimų, tačiau labiausiai ramybės nedavė Danielos paminėtas bylos svarstymas. Reikia daugiau apie tai sužinoti.

Ir sužinojau – po kelių valandų.

Matyt, buvau užsnūdusi – neišsyk pažinau Michailą, stovintį prie kameros durų. Pašokusi nuo gulto puoliau prie grotų, jis atrakino duris. Suruseno viltis.

– Kas atsitiko? – paklausiau. – Mane paleidžia?

– Deja, ne. – Michailo žodžius patvirtino antrankiai, spragtelėję man ant riešų, kai tik atsivėrė durys. Nesipriešinau. – Atėjau palydėti tavęs į bylos svarstymą.

Išėjusi į koridorių išvydau kitus sergėtojus. Gražu. Mano asmeninė apsauga. Lygiai kaip Dimitrijaus. Michailas ėjo šalia ir, ačiū Dievui, nepaliaujamai šnekėjo, užuot gąsdinęs tyla, kuria įprastai bauginami kaliniai.

– Kas tas svarstymas? Teismas?

– Ne. Iš pradžių vyksta bylos svarstymas, per jį sprendžiama, ar byla pasieks teismą.

– Tik tuščias laiko gaišimas, – burbtelėjau.

Išėjome į lauką. Su didžiausiu malonumu pilna krūtine įkvėpiau gryno, drėgno oro.

– Būtų laiko gaišimas pradėti nuo teismo ir pamatyti, kad trūksta įkalčių. Per svarstymą pateikiami turimi įkalčiai ir teisėjas – tiksliau, jo pareigas atliekantis asmuo – nusprendžia, ar perduoti bylą teismui. Teisme jau skelbiamas nuosprendis ir skiriama bausmė.

– Kodėl jie negalėjo surengti svarstymo greičiau? Kam reikėjo visą dieną pralaikyti mane kameroje?

Michailas nelinksmai nusijuokė.

– Greičiau? Jie ir taip sukosi kaip vijurkai. Dažniausiai svarstymo tenka laukti keletą dienų ar net savaičių, o jei kaltinamąjį nusprendžiama teisti, iki teismo jis lieka kalėjime.

Sustingau.

– Ar teismas irgi bus paskubintas?

– Nežinau. Paskutinįkart monarchas buvo nužudytas prieš kokį šimtą metų. Bet dabar visi morojai apimti panikos ir juos reikia kažkaip nuraminti. Taryba jau rengiasi karalienės laidotuvėms, tikėdamasi didingu reginiu nukreipti morojų dėmesį. Tavo bylos svarstymas taip pat turėtų padėti.

– Kaip?

– Kuo greičiau bus nuteistas žudikas, tuo saugiau visi pasijus. Jie mano, kad įkalčiai prieš tave pakankamai rimti, todėl ir skuba. Nori, kad būtum pripažinta kalta. Nori palaidoti karalienę žinodami, kad žudikas jau laukia pelnytos bausmės. Tada visi galės ramiai miegoti, kol bus išrinktas naujas karalius ar karalienė.

– Bet aš… – nutilau. Ar yra prasmė neigti?

Išvydome Teismo rūmus. Kai atvykau čia pirmąkart į Viktoro teismą, jie man pasirodė grėsmingi tikriausiai dėl to, kad bijojau sutikti Viktorą… Dabar juose bus sprendžiamas mano pačios likimas. Ir, matyt, ne tik mano – visas morojų pasaulis laukia, kada nusikaltėlis bus nubaustas. Nervingai žvilgtelėjau į Michailą.

– Kaip manai… ar būsiu nuteista?

Jis nieko neatsakė. Vienas iš sergėtojų atidarė mums duris.

– Michailai, – neatlyžau, – manai, būsiu teisiama už žmogžudystę?

– Taip. – Jo balse buvo girdėti užuojauta. – Nė kiek tuo neabejoju.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS

VEDAMA PER TEISMO SALĘ po kojom nejaučiau žemės – ir ne tik todėl, kad šįkart žengiau kaip kaltinamoji. Prieš akis šmėščiojo Viktoro teismo nuotrupos ir buvo sunku įsisąmoninti, kad dabar atsidūriau jo vietoje.

Kai įžengi lydimas sergėtojų, visi į tave sužiūra, o šiandien salė buvo pilnutėlė. Bet aš nė nemaniau gūžtis ar slėptis. Ėjau pasitikėdama savim, aukštai pakelta galva. Staiga prisiminiau Viktorą – jis irgi taip darė. Tada mane tai apstulbino – kaip nusikaltėlis gali taip elgtis? Ar dabar visi tą patį galvoja apie mane?

Ant pakylos salės gale sėdėjo nepažįstama morojė. Įprastai bylos svarstymui teisėju būdavo skiriamas kas nors iš teisininkų. Tikrame teisme – bent jau tokiose svarbiose bylose kaip Viktoro – teisėjavo pati karalienė, ji ir priimdavo galutinį nuosprendį. Šiandien viską lems Tarybos balsai. Teisme skelbiamas nuosprendis ir skiriama bausmė.