Райчел Мид: Dvasios galia

Sergėtojai palydėjo mane į priekį, kur atskirti nuo kitų sėdėjo pagrindiniai bylos dalyviai, ir parodė vietą šalia vidutinio amžiaus morojaus juodu dizainerio kostiumu, jo drabužis tarsi bylojo: Labai nesmagu, kad karalienė mirė, bet negaliu gedėti prasilenkdamas su mada . Jo plaukai buvo šviesūs, kur ne kur padabinti sidabro gijų. Man jis pasirodė simpatiškas. Turbūt tai Deimonas Taras, mano advokatas, bet jis man nepratarė nė žodžio.

Michailas atsisėdo šalia ir aš apsidžiaugiau, kad mane saugo kaip tik jis. Dirstelėjusi per petį tarp kitų kilmingųjų išvydau Danielą ir Neitaną Ivaškovus. Adriano su jais nebuvo. Jis sėdėjo toliau, su Lisa, Kristianu ir Edžiu. Visų veidai perkreipti nerimo.

Teisėja – pagyvenusi, bet dar kupina jėgų žilaplaukė morojė – paprašė susirinkusiųjų dėmesio ir aš atsisukau į ją. Ji pristatė Tarybos narius. Jiems buvo skirtos dvylika kėdžių, už jų, kiek toliau, stovėjo tryliktoji. Deja, šiandien bus užimta tik vienuolika. Stengiausi nesiraukyti: Lisa turėtų būti tarp jų.

Tarybai susėdus teisėja atsigręžė, jos balsas nuaidėjo per visą salę:

– Per šį svarstymą turėsime nuspręsti, ar pakanka įkalčių…

Ją nutraukė prie durų kilęs sąmyšis. Visi atsisuko pažiūrėti, kas ten vyksta.

– Kas mums trukdo? – griežtai paklausė teisėja.

Vienas iš sergėtojų pravėrė duris ir iškišo galvą į koridorių. Su kažkuo pasikalbėjęs pranešė:

– Jūsų kilnybe, atvyko kaltinamosios advokatas.

Teisėja pažvelgė į Deimoną, paskui į mane ir susiraukė.

– Bet ji jau turi advokatą.

Nežinodamas, ką daryti, sergėtojas sutriko. Jei ten būtų buvęs strigojus – kas kita, bet prie protokolo pažeidimų jis nebuvo pratęs. Teisėja atsiduso.

– Tiek to, įleiskit jį. Reikia išsiaiškinti.

Į salę įžengė Eibas.

– Viešpatie aukštielninkas, – garsiai sudejavau.

Bet manęs niekas neišgirdo, nes salėje kilo triukšmas. Tikriausiai bent pusė susirinkusiųjų buvo girdėję apie Eibą ir jo reputaciją. Kitus veikiausiai pritrenkė jo išvaizda.

Jis vilkėjo pilką kašmyro kostiumą, akinamai baltus marškinius. Ryšėjo kraujo spalvos šilkinį kaklaraištį. Tokios pat spalvos buvo fantazija ir sąsagos (savaime suprantama, su rubinais). Beprotiškai brangūs ir siūti pagal užsakymą, kaip ir Deimono, drabužiai. Tik Eibas nė iš tolo nepriminė gedinčiojo. Rodos, vyko ne į teismą, tiesiog užsuko pakeliui į vakarėlį. Aukso žiedai ausyse ir juoda barzda buvo neatsiejami aksesuarai.

Jis priėjo prie teisėjos, ši rankos mostu nuramino įsismarkavusią salę.

– Ibrahimas Mazuras, – suskambo balse nuostaba ir nepritarimas. – Tai labai… netikėta.

Eibas galantiškai nusilenkė.

– Smagu tave matyti, Paula. Tu vis jaunėji.

– Mes ne užmiesčio klube, pone Mazurai, – priminė ji. – Tad ir į mane malonėkite kreiptis deramai.

– Gerai, – pamerkė Eibas. – Prašau atleisti, jūsų kilnybe. – Paskui atsigręžęs apsidairė, žvilgsnis užkliuvo už manęs. – Štai kur ji. Atleiskit, kad sugaišinau. Jau galim pradėti.

Deimonas atsistojo.

– Ką visa tai reiškia? Kas jūs toks? Aš – jos advokatas.

Eibas papurtė galvą.

– Turbūt įsivėlė klaida. Kiek užtrukau atvykti, tad nenuostabu, kad jai buvo paskirtas valstybinis gynėjas…

– Valstybinis… – Deimonas paraudo iš pykčio. – Aš vienas garsiausių morojų advokatų Amerikoje!

– Gerai jau, gerai, nerėkauk. – Eibas pasisuko į teisėją.

– Pone Mazurai, – teisėjos balsas buvo griežtas, – nežinojau, kad jūs advokatas.

– Aš daug kas, Paula… jūsų kilnybe. Be to, koks skirtumas? Mergaitei tik reikia, kad ją kas užtartų.

– Ir jai paskirtas aš! – riktelėjo Deimonas.

– Jau nebe, – atkirto labai savim patenkintas Eibas. Nors jis šypsojosi, akys grėsmingai žybčiojo – tai keldavo siaubą visiems priešams. Eibas išliko šaltas kaip ledas, o Deimoną, atrodė, tuoj ištiks smūgis.

– Bet, jūsų kilnybe…

– Gana! – pertraukė teisėja. – Tegu pati mergaitė pasirenka. – Jos rudos akys įsmigo į mane. – Kurį advokatą renkiesi?

– A… – Man atvipo žiauna. Taip užsižiūrėjau į dviejų tenisininkų dvikovą, kad nepastebėjau, kaip pati gavau kamuoliuku į kaktą.

– Rouz.

Išsigandusi atsigręžiau. Už manęs sėdėjo Daniela Ivaškova.

– Rouz, – sušnibždėjo ji, – tu nė neįsivaizduoji, kas toks Eibas Mazuras.

– Sakai, neįsivaizduoju?

– Su juo verčiau neprasidėti. Deimonas geriausias iš geriausių. Jis retai pralaimi.

Daniela grįžo į vietą, o aš nužvelgiau savo potencialius gynėjus. Supratau Danielą. Adrianas įkalbėjo ją paprašyti Deimoną mane ginti, jai savo ruožtu teko įkalbinėti Deimoną. Atsisakiusi jo paslaugų įžeisčiau Danielą, o, turint omeny, kad ji viena iš nedaugelio morojų, neprieštaraujančių mudviejų su Adrianu draugystei, nesinorėjo jos pykdyti. Be to, jei kilmingieji prieš mane rezga sąmokslą, pravartu turėti ką nors iš jų savo pusėje.

Tačiau… prieš mane stovėjo Eibas ir gudriai šypsojosi. Jis irgi visada pasiekia savo, tiesa, greičiau dėl reputacijos ir naudodamasis abejotinais metodais. Jei prieš mane yra kokių nors absurdiškų įkalčių, kažin ar Eibas pajėgs juos užginčyti. Aišku, jis irgi klastingas – ne veltui jį vadina Žalčiu. Jis gali padaryti įmanomą ir neįmanomą, turi daug ryšių…

Tačiau nėra teisininkas.

Kita vertus, jis mano tėvas.

Jis mano tėvas, ir nors beveik nepažįstame vienas kito, atskubėjo iš kito pasaulio krašto manęs ginti. Ar tai pavėluota tėviška meilė? Ar jis išvis ką nors išmano apie gynybą? Galų gale ar tikrai kraujo šauksmas nugali visas kliūtis? Neišmanau. Beje, nemėgstu šio posakio. Gal jis tinka žmonėms, bet ne vampyrams.

Eibas žiūrėjo į mane tamsiai rudomis, tokiomis pat kaip mano, akimis. Pasitikėk manim , sakė jos. Bet ar galiu pasikliauti savo šeima? Mama būčiau pasitikėjusi. Kita vertus, žinojau, kad ji pasitiki Eibu.

Atsidusau.

– Renkuosi jį, – pasakiau ir tyliai pridūriau: – Nenuvilk manęs, Žalty.

Salėje pasigirdo nuostabos šūksniai, Eibas man nusišypsojo, o perpykęs Deimonas ėmė prieštarauti. Gal Danielai ir teko įtikinėti jį imtis šitos bylos, bet dabar buvo įžeista jo garbė. Atsisakydama Deimono paslaugų sumenkinau jo reputaciją.

Tačiau rinkausi aš ir susierzinusi teisėja neketino klausytis jokių prieštaravimų. Ji liepė Deimonui pasišalinti, ir patenkintas Eibas klestelėjo į jo kėdę. Bylos svarstymą teisėja pradėjo įžangine kalba, kurioje paaiškino aplinkybes. Jai kalbant palinkau prie Eibo.

– Ką čia rezgi? – sušnypščiau.

– Tai aš turėčiau klausti, kur įsipainiojai. Kodėl negaliu atsiimti tavęs iš policijos nuovados už girtavimą kaip ir dauguma tėvų?

Pagaliau supratau, kodėl visi pasiusdavo, kai pavojingomis aplinkybėmis imdavau laidyti sąmojus.

– Kalbam apie mano sumautą ateitį! Galiu atsidurti už grotų!

Šypsena tuoj pat dingo, Eibo veidas neįprastai surimtėjo. Man per nugarą perbėgo šiurpas.

– Prisiekiu, – pasakė jis tyliu, bespalviu balsu, – šito aš neleisiu.

Paskui teisėja kreipėsi į mus ir mano kaltintoją Airis Kein. Ji nebuvo iš kilmingųjų, bet atrodė kietas riešutėlis. O gal visi teisininkai tokie?

Prieš pateikiant įkalčius buvo atskleistos kruvinos karalienės nužudymo smulkmenos. Tatjana buvo rasta rytą, savo lovoje sidabro kuoleliu perverta širdimi. Veidas iškreiptas siaubo ir nuostabos, viskas aptaškyta krauju – ji pati, naktiniai, patalynė… Tai, savaime suprantama, sukėlė nuostabą, baimę, paniką. Kai kurie morojai net pravirko. Vieni verkė iš siaubo, nors neabejojau, jog dauguma mylėjo Tatjaną. Kartais ji būdavo šalta ir sausa, bet iš esmės jai valdant klestėjo taika ir teisingumas.