Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Šnekėdamas jis žingsniavo priešais klasę raukydamas antakius.

– Suprantu, tai neįprasta, – pripažino jis. – Lankytojai paprastai neturi laiko mūsų pamokoms. Tačiau šie trys sergėtojai sutiko su jumis pasišnekėti dėl tų nesenų įvykių... – Jis trumpam nutilo. Nereikėjo priminti, kad jis šneka apie Badikų skerdynes. Stenas atsikrenkštė ir kalbėjo toliau: – Turėdami galvoje, kas atsitiko, nusprendėm, kad jums verta pasisemti žinių iš tų, kurie susiduria su pavojais kiekvieną dieną.

Visi sukluso. Klausytis kruvinų nuotykių istorijų nepalyginamai įdomiau, nei kalti teoriją iš vadovėlio. Matyt, taip nusprendė ir kiti Akademijos sergėtojai. Jie dažnai užsukdavo į pamokas, tačiau šiandien jų susirinko daugiau nei įprastai. Dimitrijus irgi buvo čia, stovėjo klasės gale.

Pirmas prabilo senasis sergėtojas. Jo pasakojimas mane sudomino. Jis pasakojo, kaip jauniausias jo saugomos šeimos sūnus nuklydo į miestą, kuriame knibždėjo strigojų.

– Saulė jau leidosi, – jis mostelėjo rankomis tarsi norėdamas parodyti saulėlydį. – Buvom tik dviese, tad reikėjo greitai spręsti, ką daryti.

Susidėjau alkūnes ant stalo ir palinkau į priekį. Sergėtojai dažnai dirbdavo poromis. Vienas – artimasis – paprastai laikydavosi šalia globotinio, o kitas – tolimasis – stebėdavo vietovę, nors irgi neišleisdavo globotinio iš akių. Supratau iškilusią dilemą. Nusprendžiau, kad jei ten būčiau buvusi aš, būčiau liepusi artimajam sergėtojui palydėti šeimą į saugią vietą, o tolimajam ieškoti berniuko.

– Šeima liko restorane su mano partneriu, o aš leidausi ieškoti berniuko, – kalbėjo senasis sergėtojas. Pajutau pasitenkinimą, kad mano sprendimas teisingas. Viskas baigėsi laimingai, jis rado berniuką ir išvengė strigojų.

Antrasis sergėtojas papasakojo juokingą istoriją, kaip susidūrė su strigojumi lankydamas savo draugą.

– Tiesą sakant, tai nutiko ne darbo metu, – kalbėjo jis. Sergėtojas buvo tikras gražuoliukas ir prieš jį sėdinti mergina žiūrėjo į jį susižavėjimo kupinomis akimis. – Lankiau draugą ir jo saugomą šeimą. Išėjęs iš jų namų pastebėjau tamsoje tykantį strigojų. Jis tikrai nesitikėjo išvysti sergėtoją. Apėjau namą, prisėlinau jam iš už nugaros ir... – Sergėtojas padarė staigų judesį, daug įspūdingesnį nei ankstesnio pasakotojo. Net pamėgdžiojo strigojaus išraišką, kai tam į širdį įsmeigė sidabro kuolelį.

Tada atėjo mano motinos eilė. Nespėjus jai ištarti nė žodžio, susiraukiau. Kuo ilgiau ji kalbėjo, tuo labiau raukiausi. Prisiekiu, jei nebūčiau žinojus, kad jai stinga vaizduotės – tą rodė ir jos nykūs drabužiai, – būčiau pamaniusi, kad meluoja. Ji ne šiaip pasakojo. Išklojo epopėją, pagal kurias statomi „Oskarui“ nominuojami filmai.

Ji pasakojo, kaip jos globojami lordas Selskis su žmona dalyvavo viename aukštuomenės pokylių. Jų tykojo keli strigojai. Motina vieną pastebėjo, mikliai nudūrė, paskui įspėjo kitus sergėtojus. Jų padedama surado visus strigojus ir daugumą pati pribaigė.

– Buvo nelengva, – dėstė ji. Iš kieno nors kito lūpų tokie žodžiai būtų nuskambėję kaip gyrimasis. Tik ne iš jos. Ji kalbėjo paprastai, apsiribodama faktais ir nieko negražindama. Motina užaugo Glazge ir kartais buvo justi škotiškas akcentas. – Patalpose buvo dar trys sergėtojai – tais laikais nepaprastai daug. Dabar nebe – po Badikų skerdynių. – Jai ramiai paminėjus užpuolimą keletas mokinių krūptelėjo. Vėl prisiminiau kruvinus kūnus. – Priešus turėjom sunaikinti kaip galima greičiau ir tyliau, kad neišgąsdintume kitų. Geriausia strigojus netikėtai pulti iš užpakalio, nusukti sprandą ir perverti kuoleliu. Žinoma, nusukus sprandą jie nemirs, bet kuriam laikui bus išvesti iš rikiuotės ir jūs galėsit perverti širdį kuoleliu jiems nespėjus pasipriešinti. Sunkiausia prisėlinti iš užpakalio, nes strigojų klausa labai aštri. Aš žemesnė ir lengvesnė už daugumą sergėtojų, todėl vaikštinėju gana tyliai. Du ar tris pavyko nužudyti pačiai.

Ji savo sugebėjimus pateikė kaip faktus ir mane suerzino. Suerzino labiau nei atviros pagyros. Klasės draugų veiduose atsispindėjo nuostaba, juos aiškiai labiau domino galimybė nusukti strigojui sprandą negu mano motinos pasakojimo stilius.

Ji pasakojo toliau. Nužudžiusi kitus strigojus pasigedo dviejų morojų. Būdingas strigojams elgesys. Kartais jie pasilieka morojus „užkandai“, kartais žemesnio rango strigojai parneša grobį vyresniesiems. Kad ir kaip ten būtų, iš pokylio dingo du morojai, o jų sergėtojai buvo sužeisti.

– Žinoma, negalėjom palikti morojų strigojų naguose, – dėstė toliau mano motina. – Pasekėm strigojus iki slėptuvės ir pamatėm, kad jie gyvena kartu. Turbūt nereikia aiškinti, kaip tai reta.

Iš tiesų. Žiaurūs ir savanaudžiai strigojai puldinėja vieni kitus taip kaip ir savo aukas. Daugių daugiausia jie susivienija vienam puolimui akinami kruvino tikslo. Bet kartu gyventi? Ne. Tai neįsivaizduojama.

– Mums pavyko išlaisvinti morojus, bet pamatėm, kad strigojai laiko ir daugiau belaisvių, – pasakojo motina. – Negalėjom paleisti morojų be apsaugos, todėl juos išlydėjo mano porininkai, o man teko gelbėti kitus.

Kurgi ne, dingtelėjo. Narsioji motinytė liko kautis viena. Jai pavyko apsiginti ir išlaisvinti morojus. Negana to, padarė amžiaus stebuklą – nužudė strigojus visais trim būdais – nudūrė, nukirto galvą ir sudegino.

– Pervėriau vieną strigojų kuoleliu, o mane puolė kiti du, – prisiminė ji. – Puolė nespėjus ištraukti kuolelio. Laimė, netoliese buvo židinys, tad vieną įstūmiau į ugnį. Kita nusivijo mane į lauką, į seną pašiūrę. Ten radau kirvį ir nukirtau jai galvą. Paskui paėmiau baką benzino ir grįžau į namą. Strigojus židinyje nebuvo visiškai sudegęs, bet pašlakstytas benzinu greitai supleškėjo.

Visi klausėsi nuščiuvę. Išpūtę akis, atvipusiais žandikauliais. Galėjai girdėti musę skrendant. Apsidairiusi pamačiau, kad visiems sustojo laikas – visiems, tik ne man. Atrodo, man vienintelei nepadarė įspūdžio šiurpi pasaka, o draugų veiduose matydama pagarbią baimę visai pasiutau. Pakilo rankų miškas ir mokiniai užvertė mano motiną klausimais – kokias kovos technikas naudojo, ar jai buvo baisu ir taip toliau.

Po kokio dešimto klausimo nebeištvėriau. Pakėliau ranką. Motina pastebėjo ne iš karto. Atrodė, nustebo išvydusi mane tarp kitų mokinių. Tikriausiai turėjau džiaugtis, kad išvis atpažino.

– Sergėtoja Hetavėj, – prakalbau. – Kodėl jūs tiesiog nepatikrinot teritorijos?

Motina susiraukė. Išgirdusi klausimą tapo budresnė.

– Ką turi galvoje?

Truktelėjau pečiais ir atsilošiau kėdėje lyg niekur nieko tęsdama pašnekesį:

– Man rodos, jūs tiesiog susimovėt. Kodėl iš pat pradžių nepatikrinot, ar ten nėra strigojų? Būtumėt išvengę visų nemalonumų.

Į mane susmigo klasės draugų akys. Motina trumpai prarado žadą.

– Jei būtume išvengę „nemalonumų“, pasaulyje būtų septyniais strigojais daugiau, o jiems į nagus pakliuvę morojai būtų negyvi arba tapę strigojais.

– Taip, taip, niekas neginčija, kokie jūs didvyriai, bet aš kalbu apie paprasčiausią apsaugą. Juk čia apsaugos teorijos pamoka, ar ne? – Dirstelėjau į Steną, jis žiūrėjo į mane nepatenkintas. Mudu nuo seno riedavomės klasėje, turbūt susikibsim dar kartą. – Aš tik noriu suprasti, kas buvo padaryta blogai iš pat pradžių.

Turiu pripažinti, kad mano motina tvardosi kur kas geriau už mane. Ja dėta būčiau priėjusi ir užvožusi. O jos veidas liko visiškai ramus, tik šiek tiek patemptos lūpos bylojo, kad ją erzinu.