Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Laikas treniruotei.

Dimitrijus papurtė galvą.

– Ne. Šiandien treniruotės nebus. Turi atgauti jėgas.

– Buvau pas daktarę. Esu sveika. Galiu treniruotis, – stengiausi kalbėti kuo įtikinamiau.

Bet Dimitrijus nepatikėjo.

– Sėskis, Rouz, – pakvietė.

Akimirką dvejojau. Jis patraukė savo kėdę ir pastatė ją priešais mane. Jo tamsių, gražių akių žvilgsnis suvirpino man širdį.

– Žudyti sunku... ypač pirmą kartą... tegu ir strigojus, nes tai vis tiek žmogžudystė. Nelengva tai pamiršti. Tau teko šitiek išgyventi... – Dimitrijus atsiduso, paskui paėmė mane už rankų. Jo pirštai buvo ilgi, stiprūs, išmankštinti. – Kai pamačiau tavo veidą... kai radom jus tame name... nenutuoki, kaip pasijutau.

Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.

– Ir... kaip tu pasijutai?

– Apimtas nevilties... palaužtas. Tu buvai gyva, bet žvilgsnis... Maniau, niekada neatsigausi. Man plyšo širdis, kad tai nutiko tokiai jaunai. – Dimitrijus suspaudė man rankas. – Bet tu atsitiesi – dabar tai žinau ir džiaugiuosi. Tik reikia laiko. Nelengva prarasti mylimą žmogų.

Nudelbiau akis.

– Tai aš dėl visko kalta, – pasakiau tyliai.

– Dėl ko?

– Dėl Meisono žūties.

Nė nepažvelgusi į Dimitrijų mačiau jo akyse užuojautą.

– Ak, Roza. Taip, tu suklydai... Turėjai pranešti kitiems, kai jo pasigedai... Bet nekaltink savęs. Ne tu jį nužudei.

Pakėliau ašarotas akis.

– Galima sakyti, aš. Meisonas ten atsidūrė per mane. Mes susipykom... ir aš jam išklojau apie Spokaną, nors tu ir buvai liepęs niekam neprasižioti...

Skruostu nuriedėjo ašara. Ne, reikia išmokti tvardytis. Kaip mamai. Dimitrijus nušluostė skruostą.

– Nekaltink savęs dėl to. Gali gailėtis nepasielgusi vienaip ar kitaip. Bet Meisonas turėjo savo galvą. Pats taip nusprendė, ir visai nesvarbu, paskatinai jį ar ne.

Meisonas sugrįžo man padėti pasidavęs jausmams. Kaip tik šito bijojo Dimitrijus – jei pradėtume susitikinėti, sukeltume pavojų ir sau, ir saugomiems morojams.

– Gailiuosi, kad... negalėjau nieko padaryti.

Nurijusi ašaras ištraukiau rankas ir atsistojau, kad neleptelėčiau kokios kvailystės.

– Turiu eiti, – pasakiau kimiai. – Pranešk, kada pradėsim treniruotis. Ir ačiū... kad išklausei.

Pasisukusi eiti išgirdau Dimitrijų sakant: „Ne“.

Atsigręžiau.

– Ką?

Jis pažvelgė man į akis ir mus užliejo nuostabi šiluma.

– Ne, – pakartojo jis. – Pasakiau jai „ne“. Tašai.

– Bet... – iš nuostabos man atvipo žiauna. – Bet... kodėl? Tokia proga pasitaiko kartą gyvenime. Galėjai turėti vaiką. O ji... ji tave įsimylėjusi.

Dimitrijus liūdnai nusišypsojo.

– Buvo. Tebėra. Todėl ir turėjau pasakyti „ne“. Negaliu atsakyti į jos meilę... suteikti jai laimės. Ypač kai... – Dimitrijus žengė prie manęs. – Ypač kai mano širdis priklauso kitai.

Vos neapsižliumbiau.

– Maniau, Taša tau patinka. Juk sakei, kad elgiuosi kaip mažvaikė...

– Taip ir elgeisi, nes esi jauna. Bet tu daug ką supranti, Roza. Tai, ko nesupranta vyresni už tave. Tą dieną... – Iškart supratau, apie ką jis kalba. Tą dieną sporto salėje. – Buvai teisi, jog turiu sukaupti visą valią, kad susitvardyčiau. To niekas nesuprato – ir aš išsigandau. Tu mane išgąsdinai.

– Kodėl? Nenori, jog kas nors sužinotų?

Dimitrijus gūžtelėjo pečiais.

– Sužinos ar ne – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad tu taip gerai mane perpranti. Sunku, kai kitas gali pažvelgti tau į sielą. Tada atsiveri, tampi pažeidžiamas. Su draugais daug paprasčiau.

– Pavyzdžiui, su Taša.

– Taša Ozera – nepaprasta moteris. Ji graži ir drąsi. Bet...

– ...tavęs nesupranta, – užbaigiau.

Jis linktelėjo.

– Žinojau tai. Bet vis tiek norėjau pamėginti. Žinojau, kad bus nesunku, o ji atitrauks mano mintis nuo tavęs. Tikėjausi, ji privers tave pamiršti.

Aš tą patį galvojau apie Meisoną.

– Bet neprivertė.

– Ne. Taigi... turim bėdą.

– Nes negalim būti kartu.

– Taip.

– Dėl amžiaus skirtumo.

– Taip.

– Bet svarbiausia dėl to, kad abu tapsim Lisos sergėtojais ir turėsim galvoti apie ją, o ne apie vienas kitą.

– Taip.

Kiek pasvarsčiusi pažvelgiau jam tiesiai į akis.

– Na... – galiausiai pasakiau. – Kol kas mudu dar nesam Lisos sergėtojai.

Mintyse jau girdėjau atsakymą. Teks išklausyti dar vieną paskaitą apie dvasios stiprybę ir susilaikymą, apie tai, kaip šiandienos sprendimai atsiliepia ateičiai, ir panašių nesąmonių.

Bet, užuot pamokslavęs, Dimitrijus mane pabučiavo.

Laikas sustojo. Jis delnais suėmė mano veidą, priglaudė lūpas prie manųjų. Iš pradžių net nebučiavo, bet paskui godžiai įsisiurbė į lūpas. Atsiplėšęs švelniai pakštelėjo į kaktą ir nepaleido manęs iš glėbio.

Norėjau, kad Dimitrijus bučiuotų mane amžinai. Tačiau jis atsitraukė, perbraukė pirštais skruostą ir plaukus. Tada pasuko durų link.

– Pasimatysim, Roza.

– Per kitą treniruotę? – paklausiau. – Juk ir vėl treniruosimės, ar ne? Dar turi daug ko mane išmokyti.

Tarpdury Dimitrijus atsigręžė ir nusišypsojo.

– Taip. Dar labai daug ko.

Šios knygos nebūčiau parašiusi be savo draugų ir artimųjų palaikymo ir paramos. Labiausiai norėčiau padėkoti patarėjų komandai: Caitlinai, Davidui, Jay, Jackie ir Kate. Praleidot internete daugiau vėlyvų valandų, nei galėčiau suskaičiuoti. Be jūsų nebūčiau pabaigusi knygos nei apskritai ištvėrusi šių beprotiškų metų.

Taip pat dėkoju savo agentui Jimui McCarthy, kuris išjudino žemę, dangų ir terminus, kad padėtų man pabaigti darbus. Džiaugiuosi, kad tave turiu. Ir galiausiai nuoširdžiai ačiū Jessicai Rothenberg ir Benui Schrankui iš „Razorbill“ už nuolatinį palaikymą ir sunkų triūsą.