Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Padėk man viską patikrinti, – paprašiau Meisono tikėdamasi, kad atsileis jo užgautas išdidumas.

Palikęs Edį Mijai jis priėjo prie manęs. Greitai apžiūrėjom svetainę. Nė gyvos dvasios. Kelias iki durų laisvas. Su palengvėjimu atsidusau. Meisonas grįžo prie Edžio. Baimė kaustė kiekvieną žingsnį. Dieve, mums pavyks , galvojau. Mums tikrai pavyks . Buvo sunku patikėti, kad taip pasisekė. Atsidūrėm per plauką nuo mirties, bet sugebėjom pabėgti. Tokiomis akimirkomis pergalvoji savo gyvenimą ir prisieki, kad viską pakeisi, kad nešvaistysi jo veltui. Kai supranti...

Staiga jie išdygo priešais mus. Isajas su Elena tarsi materializavosi iš oro. Bet aš žinojau, kad magija čia niekuo dėta. Tiesiog strigojai itin greiti. Tikriausiai lindėjo gretimame kambaryje, kurį manėm esant tuščią – nenorėjom gaišti laiko apžiūrai. Iškeikiau save, kad nepatikrinom kiekvienos pėdos. Netgi prisiminiau, kaip per Steno pamoką prikaišiojau mamai: Man rodos, jūs tiesiog susimovėt. Kodėl iš pat pradžių nepatikrinot, ar ten nėra strigojų? Būtumėt išvengę visų nemalonumų.

Prakeikta karma.

– Vaikai, vaikai, – papriekaištavo Isajas. – Taip nieko nebus. Jūs laužote taisykles. – Strigojaus lūpas iškreipė žiauri šypsena. Mes jam kėlėm juoką, o ne grėsmę. Ir jei atvirai, jis buvo teisus.

– Kuo toliau ir kiek kojos neša, Meisonai, – tyliai priminiau nenuleisdama nuo strigojų akių.

– Vaje, vaje... Jei tik žvilgsniu būtų galima nužudyti... – Isajas kilstelėjo antakius, jam žybtelėjo kažkokia mintis. – Manai, įveiksi mus viena? – Jiedu su Elena nusikvatojo.

Aš sukandau dantis. Ne, neįveiksiu abiejų. Tiesą sakant, buvau tikra, kad žūsiu. Bet, šiaip ar taip, nukreipsiu jų dėmesį.

Puoliau Isają, bet pistoletą nukreipiau į Eleną. Tačiau pulti galima žmones, o ne strigojus. Jie atspėjo, ką darysiu, vos krustelėjau. Tiesa, nesitikėjo, kad turiu ginklą. Ir nors Isajas lengvai atrėmė puolimą, prieš jam užlaužiant man rankas spėjau iššauti į Eleną. Driokstelėjo šūvis, strigojė sukliko iš skausmo ir nuostabos. Taikiausi į pilvą, bet kliudžiau šlaunį. Vis tiek kulka nenužudysi strigojaus, tiesiog pataikiusi į pilvą būčiau sukėlusi jai daugiau skausmo.

Isajas taip suspaudė man riešus, kad sutraškėjo kaulai. Pistoletas iškrito iš rankų, trinktelėjo į grindis ir nuslydo prie durų. Įsiutusi Elena rėkdama puolė mane išskėtusi rankas, bet Isajas ją sutramdė. Susimoviau visais atžvilgiais. Ką jau kalbėti apie pabėgimą, dėmesio nukreipti nesugebėjau.

Ir staiga išgirdau nuostabiausią garsą pasaulyje.

Atsiveriančių laukujų durų.

Meisonas pasinaudojo tuo, kad nukreipiau strigojų dėmesį. Jis paliko Edį su Mija ir pralindęs pro mus atplėšė lauko duris. Isajas žaibiškai atsigręžė ir pamatęs šviesą suriko. Nors jam ir skaudėjo, veikė greitai. Puolė tolyn nuo šviesos, kartu tempdamasis Eleną ir mane – ją už rankos, mane už gerklės.

– Vesk juos iš čia! – surikau Meisonui.

– Isajau... – prabilo Elena, išsilaisvindama iš jo gniaužtų.

Isajas šveitė mane ant žemės ir atsigręžė į bėglius. Sunkiai gaudydama kvapą pro užkritusius plaukus pažvelgiau į duris. Meisonas kaip tik vilko Edį per slenkstį į saugią saulės šviesą. Mija su Kristianu jau buvo už durų. Iš palengvėjimo vos nepravirkau.

Persiutęs Isajas įsmeigė į mane pajuodusias iš pykčio akis. Klaikus jo veidas buvo neįžvelgiamas. Būtų buvę per švelnu pavadinti jį pabaisa.

Sugriebęs už plaukų Isajas pakėlė mane nuo žemės. Suklykiau iš skausmo. Jis prisikišo artyn.

– Nori duoti kraujo? – paklausė. – Nori tapti kraujo kekše? Tebūnie. Bet palaimos nejausi. Tau skaudės ir aš pasistengsiu, kad skaudėtų taip, kaip nėra skaudėję gyvenime. Mirtis ateis lėtai. Tu rėksi. Verksi. Maldausi pasigailėti ir leisti numirti...

– Isajau, – nekantravo Elena. – Pribaik ją, ir viskas. Verčiau būtum paklausęs manęs anksčiau.

Isajo žvilgsnis nukrypo į Eleną.

– Nepertraukinėk manęs.

– Tu tik dramatizuoji, – inkštė ji. Niekad nemaniau, kad strigojai taip cypčioja – buvo beveik juokinga. – Ir tuščiai eikvoji maistą.

– Ir neatsikalbinėk.

– Aš alkana. Tik sakau, kad...

– Paleisk ją arba aš tave užmušiu.

Visi sužiurom pikto balso pusėn. Tarpduryje užlietas šviesos stovėjo Meisonas su pistoletu rankoje. Isajas kiek padvejojo.

– Gerai, – galiausiai tarė lyg nuobodžiaudamas. – Pamėgink.

Meisonas nedvejojo. Šaudė tol, kol suvarė visą apkabą Isajui į krūtinę. Gavęs kulką strigojus krūptelėdavo, bet toliau laikė mane. Štai ką reiškia senas ir galingas strigojus, supratau. Jauną vampyrę kaip Elena sužeidė netgi į koją įsmigusi kulka, o Isają smingančios į krūtinę kulkos tik suerzino.

Meisonas tai irgi suprato, jo veidas apsiniaukė, jis nusviedė pistoletą.

– Eik iš čia! – surikau.

Meisonas saugus stovėjo saulėje. Bet jis manęs nepaklausė. Puolė prie mūsų. Ėmiau muistytis tikėdamasi nukreipti Isajo dėmesį. Nepavyko. Isajas stumtelėjo mane Elenai, kai Meisonas dar buvo pusiaukelėj. Tada akimirksniu pastojo Meisonui kelią, kaip neseniai man.

Tik šįkart Isajas neužlaužė Meisonui rankų. Negriebė už plaukų, nepradėjo ilgų išvedžiojimų apie lėtą ir skausmingą mirtį. Isajas paprasčiausiai pastojo kelią, abiem rankom suėmė Meisono galvą ir pasuko. Išgirdau šlykščiai trekštelint. Meisono akys išsiplėtė ir sustingo.

Nekantriai atsidusęs Isajas numetė Meisono kūną Elenai. Jis šlumštelėjo mums po kojom. Mane supykino, akyse tavaravo.

– Še, – pasakė Isajas Elenai. – Gal dabar nusiraminsi. Tik neišgerk visko, palik ir man.

Dvidešimt antras

Sustingau ištikta siaubo ir šoko. Atrodė, siela užgeso, o gyvenimas baigėsi. Po Meisono žūties negalėjau gyventi toliau. Norėjau išrėkti savo skausmą visam pasauliui. Norėjau verkti, kol ištirpsiu. Norėjau susmukti prie Meisono ir numirti kartu su juo.

Elena mane paleido, matyt, nusprendė, kad dabar nekeliu jiems jokios grėsmės. Ji palinko prie Meisono kūno.

Ir tada aš lioviausi jausti ar galvoti. Tiesiog veikiau.

– Nė. Negalvok. Jo. Paliesti. – Pati nepažinau savo balso.

Elena tik nusivaipė.

– Na ir įkyrėlė. Imu suprasti Isają – tave tikrai reikės pakankinti prieš mirtį. – Nusigręžusi pasilenkė prie Meisono ir atvertė jį ant nugaros.

– Neliesk jo! – suklykiau. Trenkiau jai, iš tiesų tik kepštelėjau. Užtat atsakomasis Elenos smūgis vos neišvertė manęs iš kojų. Vargais negalais atsitiesiau.

Isajas stebėjo mus su šypsena, paskui jo žvilgsnis nukrypo į grindis. Ten gulėjo iš palto kišenės iškritęs Lisos rožinis. Isajas jį pakėlė. Strigojai gali liesti šventus daiktus – pasakos, kad jie bijo kryžių. Strigojai tik negali būti šventoje žemėje. Isajas apvertė kryžių ir pirštais perbraukė drakoną.

– A, Dragomirai, – išsiviepė. – Buvau ir pamiršęs. Su jais neturėsiu rūpesčių. Kiek ten jų liko – vienas, du? Neverta nė prisiminti. – Isajas įbedė į mane baisias raudonas akis. – Pažįsti ką nors iš jų? Netrukus ketinu juos aplankyti. Bus nesunku...

Ir tada išgirdau sprogimą. Akvariumo stiklas suskilo, iš jo ūžtelėjo vanduo. Į mane lėkė stiklo šukės, bet nekreipiau dėmesio. Vanduo ore suformavo rutulį, paskui metėsi ant Isajaus. Netikėjau savo akimis.

Jis irgi žiūrėjo, labiau sutrikęs, nei išsigandęs. Paskui vanduo užliejo jam veidą ir ėmė dusinti.

Ir nors deguonies stygius, kaip ir kulkos, negalėjo Isajo pribaigti, jis sutriko.