Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

– Sveiki, vaikai, – pasisveikino jis. – Kaip jaučiatės šiandien?

Jam atsakė paniurę žvilgsniai.

Susidėjęs rankas už nugaros Isajas priėjo prie Mijos su Kristianu.

– Neapsigalvojot po mano paskutinio apsilankymo? Pernelyg delsiat, Elenai tai nepatinka. Ji alkana... Kita vertus, tikriausiai ne tokia kaip judu.

Kristianas prisimerkė.

– Eik šikt, – iškošė pro sukąstus dantis.

Elena suurzgė ir metėsi prie jo.

– Nedrįsk...

Isajas ją nuvijo.

– Atstok nuo jo. Vadinasi, teks dar šiek tiek palaukti, o laukti labai smagu.

Elena žiūrėdama į Kristianą laidė žaibus.

– Jei atvirai, – toliau kalbėjo Isajas stebėdamas Kristianą, – negaliu apsispręsti, ko noriu labiau: tave nužudyti ar padaryti vienu iš mūsų. Abu variantai savaip žavūs.

– Tau neatsibosta savęs klausytis? – paklausė Kristianas.

Isajas pagalvojo.

– Žinai, kad ne. Kaip ir neatsibosta šitai.

Jis nuėjo prie Edžio. Vargšelis Edis, netekęs tiek kraujo, vos laikėsi ant kėdės. O blogiausia buvo, kad Isajui nebereikėjo įtaigos. Edžio veidą nušvietė kvaila šypsena, jis nekantraudamas laukė naujo įkandimo. Priprato.

Pajutau kylant pyktį ir šleikštulį.

– Po velniais! – surikau. – Palik jį ramybėj!

Isajas žvilgtelėjo į mane.

– Nutilk, mergiote. Tu man nė perpus neįdomi tiek, kiek Ozera.

– Tikrai? – atkirtau. – Jei taip tave erzinu, įrodyk. Įkąsk man. Pamokyk mane.

– Ne! – sušuko Meisonas. – Įkąsk man.

Isajas užvertė akis.

– Viešpatie, kas per kilnumas. Tikri spartiečiai, ar ne?

Jis pasitraukė nuo Edžio ir priėjęs prie Meisono pirštu kilstelėjo smakrą.

– Bet tu kalbėjai nerimtai. Pasisiūlei dėl jos.

Nenuleisdamas juodų akių jis priėjo prie manęs.

– O tu... Iš pradžių netikėjau ir tavim. Bet dabar... – jis pasilenkė, kad matytų mano akis. Nenusukau žvilgsnio, nors ir rizikavau būti paveikta įtaigos. – Dabar manau, kad kalbėjai rimtai. Tai ne šiaip kilnus poelgis. Tu tikrai to nori. Tikrai esi davusi kraujo. – Jo balsas buvo kerintis. Hipnotizuojantis. Isajas nenaudojo įtaigos, bet turėjo savotišką charizmą. Kaip Lisa su Adrianu. Gaudžiau kiekvieną jo žodį. – Ir, spėju, ne kartą, – pridūrė jis.

Kai jis pasilenkė prie manęs, pajutau karštą alsavimą. Girdėjau, kaip šaukia Meisonas, bet mačiau tik Isajo dantis prie savo odos. Pastaraisiais mėnesiais kraujo daviau tik kartą – kai jo skubiai prireikė Lisai. Iki tol duodavau bent dukart per savaitę dvejus metus ir tik neseniai sau pripažinau, kad buvau prie to pripratusi. Niekas, niekas pasaulyje negali prilygti morojų įkandimui, jo palaimai. Žinoma, strigojų įkandimai dar labiau svaiginantys...

Nurijau seilę staiga pajutusi, kaip pagreitėjo kvėpavimas ir širdies plakimas. Isajas nusijuokė.

– Taip. Tu tikra kraujo kekšė. Deja, tau nepasisekė, – negausi, ko taip nori.

Jis atsitraukė, aš susmukau kėdėje. Daugiau negaišdamas Isajas grįžo prie Edžio ir ėmė siurbti. Negalėjau žiūrėti, bet šįkart ne iš pasišlykštėjimo, o apimta pavydo. Pajutau, kaip to noriu. Noriu taip, kad net skauda visą kūną.

Pasisotinęs Isajas norėjo eiti, bet paskui stabtelėjo. Jo žodžiai buvo skirti Mijai su Kristianu.

– Nedelskit, – perspėjo jis. – Pasinaudokit proga išsigelbėti. – Jis linktelėjo galva mano pusėn. – Yra net savanorių.

Isajas išėjo. Iš kito kambario galo Kristianas pažvelgė man į akis. Jo veidas buvo dar labiau sukritęs negu prieš kelias valandas. Akys degė alkiu, manosios – noru jį numalšinti. Dieve, mums šakės. Atrodo, Kristianas tą suprato ir karčiai nusišypsojo.

– Dar niekad neatrodei taip gražiai, Rouz, – spėjo pasakyti ir buvo nutildytas.

Dieną šiek tiek nusnūdau, bet Adrianas į mano sapną negrįžo. Tačiau pusiau per miegus atsidūriau gerai pažįstamoje vietoje – Lisos mintyse. Po pastarųjų dienų įvykių pasijutau tarsi grįžusi namo.

Lisa sėdėjo ant grindų tuščioje pokylių salėje. Dėjosi rami, bet jaučiau, kaip nervinasi. Ji kažko laukė. Po kelių minučių pasirodė Adrianas.

– Pussesere, – pasisveikino jis. Prisėdo šalia netausodamas brangaus kostiumo. – Atleisk, kad vėluoju.

– Nieko tokio.

– Nežinojai, kad aš čia, kol manęs nepamatei, ar ne?

Ji nusivylusi papurtė galvą. Nieko nesupratau.

– Ir būdama su manim... tu nieko nematai?

– Ne.

Adrianas atsiduso.

– Tikiuosi, greitai viskas pasikeis.

– O ką matai tu? – paklausė ji degdama smalsumu.

– Ar žinai, kas yra aura?

– Kažkokia šviesa apie žmogų, ar ne? Naujojo amžiaus reliktas?

– Panašiai. Visi mes spinduliuojam dvasinę energiją. Na, beveik visi. – Adrianas nutilo ir aš pagalvojau, ar tik jis neturėjo galvoje manęs ir mane gaubiančios tamsos. – Iš auros formos ir spalvos galima daug pasakyti apie žmogų... jei tik visi matytų auras.

– Tu matai, – pasakė Lisa. – Ar iš mano auros matyti, kad mano elementas – dvasia?

– Tavo aura auksinė kaip ir mano. Tiesa, ji gali keisti spalvas priklausomai nuo nuotaikos, bet auksas išlieka.

– Kiek pažįsti tokių kaip mes?

– Nedaug. Sutinku tik retkarčiais. Ir jie apie tai nekalba. Tu pirma, su kuria apie tai šnekuosi. Nė nežinojau, kad tai vadinama „dvasios elementu“. Gaila, nežinojau šito tada, kai likau be specializacijos. Laikiau save išsigimėliu.

Lisa ištiesė ranką norėdama savo akimis pamatyti švytėjimą. Nieko. Ji atsiduso, ranka nusviro.

Ir tada aš viską supratau.

Adrianas irgi valdo dvasios elementą. Todėl ir klausinėjo apie Lisą, norėjo su ja pasikalbėti, klausinėjo apie mūsų ryšį ir jos specializaciją. Tai paaiškino ir kitką – pavyzdžiui, jo charizmą, kuriai negalėdavau atsispirti, kai būdavo šalia. Tą dieną, kai mudvi su Lisa buvom jo kambary, Adrianas pasinaudojo įtaiga – tik todėl Dimitrijus apie jį nepranešė.

– Tai tave pagaliau paleido? – paklausė Adrianas.

– Taip. Galiausiai suprato, kad iš tiesų nieko nežinau.

– Gerai. – Adrianas susiraukė ir aš nustebau supratusi, kad šįkart jis neapsvaigęs. – O tu tikrai nieko nežinai?

– Jau sakiau tau. Ryšys vienpusis.

– Hmm. Ką gi, tau metas.

Lisa sužaibavo akimis.

– Manai, ką nors slepiu? Jei tik galėčiau ją surasti, taip ir padaryčiau!

– Žinau, bet tam reikia stipresnio ryšio. Pašnekink ją sapnuose. Aš mėginau, bet man nepavyko ilgai jos išlaikyti...

– Ką pasakei? – sušuko Lisa. – Šnekinti sapnuose?

Dabar nustebo jis.

– Na taip. Negi nežinai, kaip tai daroma?

– Ne! Baik juokus. Kaip tai išvis įmanoma?

Mano sapnai...

Prisiminiau, kaip Lisa pasakojo apie nepaaiškinamą fenomeną, kad dvasios galios siekia toliau nei gydymas, tik niekas to nežino. Taip išeina, kad Adrianas mano sapnuose atsirado ne atsitiktinai. Jis sugebėjo patekti į mano mintis, tikriausiai panašiai, kaip aš patekdavau į Lisos. Dėl to man pasidarė nejauku. Lisai buvo sunku tą suvokti.

Jis persibraukė plaukus ir susimąstęs pažvelgė į sietyną.

– Na gerai. Tu nematai aurų ir negali kalbėtis su kitais sapnuose. Ką gali tu?

– Aš... aš galiu gydyti žmones. Gyvūnus, augalus. Galiu grąžinti gyvybę.

– Tikrai? – Adrianui tai padarė įspūdį. – Gerai. Pagarba. Ką gali dar?

– Galiu naudoti įtaigą.

– Mes visi tą galim.

– Ne, manoji galingesnė nei kitų. Galiu priversti padaryti viską – net blogus darbus.

– Aš irgi. – Adriano akys sužibo. – O jei pamėgintum panaudoti įtaigą prieš mane...