Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Lisa dvejojo. Nesąmoningai vedžiojo pirštu po raudoną kilimą.

– Aš... negaliu.

– Ką tik sakei, kad gali.

– Galiu, bet ne dabar. Geriu vaistus. Nuo depresijos ir panašiai... Jie silpnina mano magiškas galias.

Adrianas iškėlė rankas.

– Tai kaip tada išmokysiu tave lankytis kitų sapnuose? Kaip mes surasim Rouz?

– Klausyk, – piktai pasakė Lisa. – Aš visai nenoriu gerti vaistų. Tačiau be jų... elgiuosi keistai ir pavojingai. Šalutinis dvasios elemento poveikis.

– Aš negeriu jokių vaistų ir man viskas gerai, – atkirto jis.

Negerai, staiga supratau. Tą suprato ir Lisa.

– Keistai elgeisi tą dieną, kai Dimitrijus užklupo mus tavo kambaryje, – priminė ji. – Vapėjai kažkokias nesąmones.

– Ak, tai? Na, kartais taip nutinka. Bet nedažnai. Kartą per mėnesį. – Jis kalbėjo nuoširdžiai.

Lisa žiūrėjo į jį rimtai viską apsvarstydama. O jei Adrianui tikrai tai pavyksta? Valdyti dvasios elementą negeriant vaistų ir nejaučiant šalutinio poveikio? To ji norėjo labiau už viską. Be to, nebuvo tikra, ar vaistai jai padeda...

Atspėjęs jos mintis Adrianas nusišypsojo.

– Ką pasakysi, pussesere? – Jam nė neprireikė įtaigos. Pasiūlymas buvo pernelyg viliojantis. – Galiu išmokyti tave visko, ką žinau, jei pradėsi naudoti magiją. Tiesa, reikės palaukti, kol praeis vaistų poveikis, bet tada...

Dvidešimt pirmas

Šito man tik trūko. Būčiau susitaikiusi su viskuo: jei Adrianas būtų ją primušęs, pripratinęs prie savo juokingų cigarečių ir panašiai. Bet tik ne su šituo. Visai nenorėjau, kad Lisa nustotų gerti vaistus.

Nenoriai palikau jos mintis ir grįžau į niūrią tikrovę. Mielai būčiau pažiūrėjusi, kaip sekasi Adrianui su Lisa, bet iš to nebūtų buvę jokios naudos. Turėjau kažką sugalvoti. Turėjau ko nors imtis. Turėjau mus iš čia ištraukti. Tačiau apsidairiusi supratau, kad nė kiek nepasistūmėjau. Kitas dvi valandas įtemptai galvojau.

Šiandien mus saugojo trys sargybiniai. Jie nuobodžiavo, bet budrumo neprarado. Edis buvo beveik be sąmonės, Meisonas tuščiu žvilgsniu spoksojo į grindis. Kitame kambario gale Kristianas sėdėjo nuo visko atsiribojęs, o Mija miegojo. Skausmingai peršėjo išdžiūvusią gerklę, vos nenusijuokiau prisiminusi, kaip aiškinau Mijai, kad vandens elementas nieko vertas. Dabar kažin ką būčiau atidavusi už jos sugebėjimą pasitelkus magiją...

Magija.

Kodėl nedingtelėjo anksčiau? Mes ne bejėgiai. Bent jau nevisiški.

Pamažu galvoje brendo planas – tikra beprotybė, bet vienintelė mūsų išeitis. Širdis ėmė plakti greičiau ir man teko nutaisyti abejingą veidą, kad neatkreipčiau sargybinio dėmesio. Kristianas stebėjo mane iš kito kambario galo. Pamatęs džiaugsmo blyksnį suprato, jog kažką sugalvojau. Žiūrėjo į mane susidomėjęs ir pasirengęs veikti.

Dieve, kaip tai padaryti? Man reikėjo jo pagalbos, bet negalėjau jos prašyti. Tiesą sakant, nė nežinojau, ar jis galės padėti – buvo pernelyg nusilpęs.

Dėbsojau į Kristianą tarsi norėdama pasakyti, kad tuoj šis tas nutiks. Jis buvo sutrikęs, bet veide švietė ryžtas. Įsitikinusi, kad nė vienas sargas nežiūri į mane, vos vos pasisukau kėdėje ir truktelėjau surakintas rankas. Kiek galėdama atsigręžiau ir žvilgtelėjau į Kristianą. Nieko nesuprasdamas jis susiraukė, aš pasijudinau dar kartą.

– Ei! – pasakiau garsiai. Mija su Meisonu krūptelėjo iš netikėtumo. – Kiek dar marinsit mus badu? Bent jau vandens atneškit...

– Tylėt! – įsakė vienas iš sargybinių. Nieko daugiau iš jų ir negirdėjom.

– Baikit, – stengiausi koketuoti. – Nors gurkšnelį. Man gerklė dega. Liepsnote liepsnoja, – tardama paskutinius žodžius dirstelėjau į Kristianą, paskui į sargybinį, su kuriuo kalbėjau.

Kaip ir tikėjausi, šis atsistojo ir priėjo prie manęs.

– Neversk manęs kartoti, – suniurzgė. Nežinau, ar būtų man trenkęs, bet kol kas nenorėjau bandyti jo kantrybės. Be to, tikslą pasiekiau. Jei Kristianas nesuprato užuominos, nieko nepadarysi. Apsimečiau išsigandusi ir nutilau.

Sargas grįžo į vietą ir netrukus nuleido nuo manęs akis. Pažvelgiau į Kristianą ir dar sykį truktelėjau rankas. Nagi, Kristianai . Galvok.

Staiga jo antakiai iš nustebimo šovė į viršų. Atrodo, bus supratęs mano mintį. Išvydusi klausiamą Kristiano žvilgsnį linktelėjau. Jis susiraukęs pamąstė, paskui giliai, ramiai įkvėpė.

– Gerai, – tarė garsiai. Visi vėl pašoko.

– Nutilk, – tuoj pat nutildė Kristianą vienas iš sargų. Jis atrodė pavargęs.

– Ne, – pasakė Kristianas. – Aš pasiruošęs. Pasiruošęs gerti.

Visi trumpam neteko žado, netgi aš. Juk visai ne tai turėjau galvoje.

Sargybinių vyresnysis atsistojo.

– Nepokštauk su mumis.

– Aš ir nepokštauju, – atsakė Kristianas. Jo akys buvo paklaikusios, karščiuojančios – tikriausiai net nereikėjo vaidinti. – Nusibodo. Noriu iš čia ištrūkti, nenoriu mirti. Gersiu kraują – jos kraują. – Jis parodė į mane. Mija išsigandus cyptelėjo. Meisonas Kristiano adresu paleido tokį žodį, už kurį Akademijoje būtų buvęs nušalintas nuo pamokų.

Aš tikrai ne tai turėjau galvoje.

Kiti du sargai klausiamai susižvelgė su vyresniuoju.

– Gal pakviesti Isają? – svarstė vienas iš jų.

– Man regis, jo nėra, – atsakė šis. Kiek pagalvojęs apsisprendė. – Be to, nenoriu jo trukdyti, gal vaikiščiai tik kvailioja. Paleisk jį, pažiūrėsim.

Vienas iš sargų išsitraukė aštrias reples. Užėjo Kristianui už nugaros ir pasilenkė. Išgirdau spragtelint plastiką. Sargas čiupo Kristianą už rankos, pastatė ant kojų ir atvedė tiesiai prie manęs.

– Kristianai! – suriko įniršęs Meisonas. Jis taip stengėsi nutraukti antrankius, kad net kėdė drebėjo. – Ar pakvaišai? Nesileisk jų kvailinamas!

– Jūs mirsit, o aš ne, – atkirto Kristianas, atmesdamas nuo akių tamsius plaukus. – Nėra kitos išeities.

Gerai nesupratau, kas dedasi, tik pagalvojau, kad būdama taip arti mirties turėčiau labiau jaudintis. Du sargybiniai stovėjo Kristianui iš šalių ir įtariai žiūrėjo, kaip jis lenkiasi prie manęs.

– Kristianai, – sumurmėjau nustebusi, kaip lengva suvaidinti baimę. – Nereikia.

Jo lūpas iškreipė pažįstama kandi šypsenėlė.

– Mudu niekada nemėgom vienas kito, Rouz. Todėl jei jau turiu ką nors nužudyti, kodėl ne tave? – Jo žodžiai buvo lediniai, tikslūs, įtikinantys. – Be to, maniau, pati to nori?

– Ne šito. Maldauju, nereikia...

Vienas iš sargybinių niuktelėjo Kristianą.

– Arba gerk, arba grįžk į vietą.

Piktai šypsodamasis Kristianas gūžtelėjo pečiais.

– Atleisk, Rouz, bet tu vis tiek mirsi. Bent jau pasitarnauk kilniam tikslui. – Jis palinko prie mano kaklo. – Turbūt skaudės, – pridūrė.

Abejojau, ar skaudės... jei jis tikrai ketino tai padaryti. Juk jis... Ar ne? Neramiai pasimuisčiau. Kita vertus, jei jis iščiulps visą kraują, gausiu tiek endorfinų, kad jie nuslopins bet kokį skausmą. Taigi greičiausiai pajusiu, kad mane apima miegas. Žinoma, tai tik spėlionės. Dar nė vienas, miręs nuo vampyrų įkandimo, neprisikėlė papasakoti apie savo pojūčius.

Kristianas pasimuistė, slėpdamas veidą po mano plaukais. Jo švelnios lūpos palietė mano odą kaip bučiuodamos Lisą. Netrukus pajutau Kristiano iltis.

Ir skausmą. Deginantį skausmą.

Tik jį kėlė ne iltys. Kristianas nesusmeigė ilčių man į kaklą. Jis laižė odą lyg gerdamas kraują, keistai iškrypėliškai bučiavo.

Degė riešai. Kristianas nukreipė savo magiją į mano antrankius, kaip ir norėjau. Jis suprato, ką noriu pasakyti. Plastikas kaito vis labiau, o Kristianas apsimetė geriąs mano kraują. Mano plaukai viską užstojo.