Райчел Мид - Šalčio dvelksmas

Pakėlė rankas mėgindamas užsidengti veidą, bet pirštai tiesiog nuslydo vandeniu. Pamiršus Meisoną Elena pašoko ant kojų.

– Kas per velniava? – suklykė ji ir papurtė Isają, bergždžiai bandydama jį išlaisvinti. – Kas čia dedasi?

Nejučia ėmiau veikti. Užčiuopiau didelę stiklo šukę. Nelygūs kraštai draskė delną. Puoliau Isają ir suvariau šukę jam į krūtinę, pataikiau tiesiai į širdį – jos taip ilgai ieškojau tada per treniruotę. Isajas per vandenį keistai sugargaliavo ir susmuko ant grindų. Užvertęs akis, susirietė iš skausmo.

Elena žiūrėjo sukrėsta, visai kaip aš, kai Isajas nužudė Meisoną. Aišku, Isajas nemirė, tik kuriam laikui išėjo iš rikiuotės. Jos išraiška bylojo, kad ji tuo netiki.

Dabar protingiausia būtų buvę išbėgti lauk, į saugią saulės šviesą. Bet aš kažkodėl mečiausi į priešingą pusę, prie židinio. Nukabinau vieną iš senovinių kardų ir atsigręžiau į Eleną. Ji jau spėjo atsitokėti ir bėgo prie manęs.

Urgzdama iš įniršio taikėsi mane sugriebti. Aš nesimokiau kautis kardu, bet buvau išmokyta kautis bet kuo, kas paklius po ranka. Ištiesiau kardą, kad išlaikyčiau tarp mūsų atstumą. Nors ginklą laikiau negrabiai, Elena nepuolė.

Ji iššiepė baltas iltis.

– Aš priversiu tave...

– Kentėti, sumokėti, pasigailėti, kad gimiau? – pasiūliau jai keletą variantų.

Prisiminiau treniruotę su mama, tada nuolat gyniausi. Šįkart tai nepadės. Reikia pulti. Užsimojau ir kirtau. Pro šalį. Elena nuspėdavo kiekvieną mano judesį.

Staiga išgirdau, kaip už jos sudejavo beatsipeikėjantis Isajas. Elena žvilgtelėjo per petį, to užteko, kad nusitaikyčiau jai į krūtinę. Viso labo perrėžiau marškinius ir pradrėskiau odą, bet ji krūptelėjo ir išsigando. Matyt, jai prieš akis tebestovėjo stiklo šukė, smygsanti Isajo širdyje.

Kaip tik to ir laukiau.

Sukaupusi visas jėgas atsitraukiau ir užsimojau.

Kardo ašmenys susmigo Elenai į kaklą. Nuo jos kraupaus riksmo man pašiurpo oda. Elena mane puolė, aš užsimojau dar kartą. Ji griebėsi už gerklės ir suklupo. O aš kirtau ir kirtau, ašmenys kaskart vis giliau smigo į kaklą. Pasirodo, nukirsti galvą kur kas sunkiau, nei buvau maniusi. Be to, kardas buvo senas, atšipęs.

Tik po kurio laiko supratau, kad Elena nebejuda. Galva gulėjo skyrium nuo kūno, negyvos akys žvelgė į mane tarsi negalėdamos patikėti tuo, kas atsitiko. Netikėjau ir aš.

Kažkas spiegė, ir man trumpai pasidingojo, kad tebeklykia Elena. Paskui pakėliau akis ir apsidairiau. Tarpduryje stovėjo Mija. Išplėstomis akimis, pažaliavusia oda, atrodė, tuoj susivems. Pasąmonė pakuždėjo, kad tai ji susprogdino akvariumą. Matyt, vandens elementas šio to vertas.

Vis dar sukrėstas Isajas pamėgino atsistoti. Tačiau aš jau buvau čia pat. Kapojau kardu, su kiekvienu kirčiu jis plūdo krauju ir aimanavo. Dabar jau atrodė, kad būčiau tai dariusi visą gyvenimą. Isajas parkrito ant grindų. Iš galvos neišėjo vaizdas, kaip jis nusuka Meisonui sprandą, todėl kirtau ir kirtau, norėdama tą vaizdą ištrinti.

– Rouz! Rouz!

Degdama neapykanta vos pažinau Mijos balsą.

– Rouz, jis nebegyvas!

Lėtai, drebėdama nuleidau kardą ir pažvelgiau į strigojaus kūną. Galva gulėjo atskirai. Mija sakė tiesą. Jis negyvas. Šįkart tikrai negyvas.

Apžvelgiau kambarį. Balos kraujo, bet siaubo nejutau. Pasaulis sustojo, mano mąstymas sulėtėjo. Nužudyti strigojus. Apsaugoti Meisoną. Daugiau apie nieką nepajėgiau galvoti.

– Rouz, – sušnibždėjo Mija. Ji visa drebėjo, balse buvo justi baimė. Ji bijojo manęs, ne strigojų. – Rouz, mums reikia eiti. Eime.

Nusigręžiau nuo Mijos ir pažvelgiau į Isajaus palaikus. Paskui priėjau prie Meisono kūno tebegniauždama rankoje kardą.

– Ne, – pasakiau. – Negaliu jo palikti. Gali ateiti kiti strigojai...

Mano akys perštėjo, lyg būčiau norėjusi verkti. Keista. Kraujo troškimas tebebuvo gyvas, nejaučiau nieko, tik įniršį.

– Rouz, sugrįšim jo vėliau. Gali pasirodyti kiti strigojai, turim iš čia nešdintis.

– Ne, – pakartojau nežiūrėdama į ją. – Aš jo nepaliksiu. Nepaliksiu jo vieno. – Laisva ranka perbraukiau Meisonui per plaukus.

– Rouz...

Staigiai pakėliau galvą.

– Dink iš čia! – surikau ant Mijos. – Dink ir palik mus ramybėj!

Ji žengė artyn, bet aš pakėliau kardą. Mija sustingo.

– Eik, – pakartojau. – Susirask kitus.

Mija lėtai traukėsi prie durų. Prieš išeidama dar žvilgtelėjo į mane.

Viskas nurimo. Atpalaidavau ranką, bet kardo vis dar nepaleidau. Susiriečiau šalia Meisono, galvą padėjau jam ant krūtinės. Pasaulis ir laikas sustojo. Nežinau, kiek taip pragulėjau – kelias akimirkas ar kelias valandas. Nežinojau nieko, tik tai, kad negaliu palikti Meisono. Tarsi persikėliau į kitą pasaulį, atsiribodama nuo kančios ir siaubo. Negalėjau patikėti, kad Meisono nebėra. Negalėjau patikėti, kad atėmiau gyvybes. Tad kol pati sau to nepripažinsiu, apsimetinėsiu, kad nieko neįvyko.

Pasigirdo balsai ir žingsniai. Pakėliau galvą. Kambarys prisipildė žmonių. Nemačiau jų veidų, bet man ir nereikėjo. Jie buvo grėsmė, nuo kurios turėjau apsaugoti Meisoną. Keletas žengė mūsų link ir aš pašokau su pakeltu kardu norėdama apsaugoti Meisono kūną.

– Nesiartinkit, – perspėjau. – Nesiartinkit prie jo.

Jie artėjo.

– Nesiartinkit! – surikau. Visi, išskyrus vieną, sustojo.

– Rouz, – išgirdau tylų balsą. – Nuleisk kardą.

Mano rankos drebėjo.

– Nesiartinkit prie mūsų!

– Rouz.

Vėl tas balsas, balsas, kurį pažinčiau bet kur. Nenoriai grįžau į tikrovę. Pažvelgiau į priešais stovintį vyrą. Rudos Dimitrijaus akys švelniai ir griežtai žiūrėjo į mane.

– Viskas baigta, – tarė jis. – Viskas baigėsi. Nuleisk kardą.

Mano rankos drebėjo nuo pastangų išlaikyti ginklą

– Negaliu, – košiau žodžius. – Negaliu jo palikti. Turiu jį saugoti.

– Tu ir saugai.

Kardas iškrito iš rankų ir žvangėdamas trenkėsi į medines grindis. Susmukau ant žemės. Norėjau verkti, bet stigo ašarų.

Dimitrijus mane apkabino ir padėjo atsistoti. Išgirdau balsus, vieną po kito atpažinau sergėtojus, kuriais pasitikėjau. Dimitrijus vedė mane prie durų, bet kojos neklausė. Įsikibau jam į marškinius, glamžydama medžiagą. Viena ranka tebelaikydamas mane apkabinęs, kita nubraukė nuo veido užkritusius plaukus. Padėjau galvą jam ant krūtinės, jis mane glostė ir kažką murmėjo rusiškai. Nesupratau nė žodžio, bet švelnus balsas ramino.

Po namą zujo sergėtojai, jie apieškojo kiekvieną pėdą. Keletas palinko prie kūnų, į kuriuos aš negalėjau žiūrėti.

– Čia ji juos nužudė? Abu?

– Tas kardas tikriausiai negaląstas daugybę metų.

Man iš gerklės išsiveržė keistas garsas. Dimitrijus ramindamas spustelėjo petį.

– Vesk ją iš čia, Belikovai, – išgirdau pažįstamą moters balsą.

Dimitrijus vėl spustelėjo man petį.

– Eime, Roza. Mums metas.

Šįkart paklusau. Dimitrijus išvedė mane iš namo, padėjo žengti kankinamus žingsnius. Mano protas vis dar atsisakė patikėti tuo, kas įvyko. Sugebėjau vykdyti tik paprasčiausius nurodymus.

Kažkaip atsidūriau viename iš Akademijos lėktuvų. Suriaumojo varikliai ir lėktuvas pakilo. Dimitrijus sumurmėjo, kad greitai grįš, ir paliko mane vieną. Žiūrėjau priešais save, tyrinėdama kėdę.

Kažkas ant pečių užmetė antklodę. Pastebėjau, kad visa tirtu. Stipriau susisiaučiau.

– Šalta, – pasakiau. – Kodėl man taip šalta?

– Tau šokas, – atsakė Mija.